Kultūra

2019.03.08 17:58

Iliustratorius Katsumi Komagata: reikia mokyti vaikus atsargiai elgtis su knygomis

Alma Valantinienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.03.08 17:58

Ką tik praūžusioje Vilniaus knygų mugėje Sigutės Chlebinskaitės kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ kvietimu lankėsi labai ypatingas svečias – visame pasaulyje žinomas paveikslėlių knygų kūrėjas, talentingas iliustruotojas, autorius ir leidėjas Katsumi Komagata. LRT KLASIKAI jis sako, kad prieš atvykdamas į Lietuvą didelių lūkesčių neturėjo, todėl galiausiai buvo maloniai nustebintas.  

K. Katsumi studijavo grafiką Japonijoje, dalyvavo kuriant žinomų mados namų simbolius. Būdamas trisdešimties nuvyko į JAV, šešerius metus nuo 1977-ųjų dirbo televizijos tinkle CBS Niujorke. Dažnai lankydamasis Modernaus meno muziejaus „MoMa“ knygynėlyje atrado Bruno Munari ir kitų modernistų kuriamas knygas vaikams, jomis susižavėjo ir grįžęs į Japoniją įkūrė savo knygos meno studiją „One Stroke“.

Gimus dukrelei sukūrė jai skirtą erdvinių kortelių rinkinį, netrukus jos tapo dešimties knygelių serija „Little eyes“, kuri, bendradarbiaujant su Prancūzų leidėjais, apkeliavo visa pasaulį. Iš viso dailininkas sukūrė per 30 unikalių paveikslėlių knygų vaikams, visos jo išsiskiria netikėtų faktūrų popieriumi, paveikslėlių išsilankstymo ir judėjimo technikomis, kuriamo taktilinio pasakojimo poetiškumu.

– Ar galima jūsų knygas vadinti erdvinėmis?

– Gal tik „Medelis“ („Litlle tree“) yra erdvinė knyga. Ji – ta tikroji pop-up book. O šiaip mane labiau domina popierius, popieriaus struktūra, popieriaus tekstūra. Aš, kaip grafikos dizaineris, labai domiuosi, kaip galima kuo geriau, kuo pilniau išnaudoti popierių, nes paprastai grafikos dizaineriai užsiima vadinamaja dviejų dimensijų  kūryba iš popieriaus, o mane labiau domina trijų dimensijų popieriaus panaudojimas. Paaiškinsiu, paėmę popieriaus lapą, įprastai galime panaudoti jo vieną ir kitą pusę,  o mane domina tai, kas yra tarp šių dviejų dimensijų, kad galėčiau atskleisti visas popieriaus teikiamas galimybes. Būtent todėl ir pradėjau kurti knygas.

–  Kaip pasakojote susitikimuose su skaitytojais, su dailininkais Vilniaus knygų mugėje, knygas pradėjote kurti tada, kai jums gimė dukrelė. Kodėl? Kaip jus įkvėpė kūdikis?

– Papasakosiu, kas man nutiko gimus dukrelei. Aš tapau tėvu, bet nebuvau tikras, nežinojau, kaip turėčiau elgtis juo būdamas. Nuo pat jos gimimo bandžiau laikytis nuošaly ir tik kai jai sukako trys mėnesiai, pastebėjau, kad dukrelė žvelgia į mane ir supratau, kad turiu kažką daryti kaip tėvas, kažkaip su ja bendrauti. Pradėjau nuo to, kad prikarpiau daug popierinių kortelių ir pradėjau jai rodyti. Mačiau, kad ji žiūri į tas korteles ir taip tarp mūsų užsimezgė savotiškas ryšys. Tas ryšys galų gale tapo tam tikru bendravimu, nors jokių žodžių dar nebuvo. Mes tiesiog žiūrėjome vienas į kitą, ji stebėjo korteles ir taip bendravome. Manau, labai svarbu tėvui bendrauti su kūdikiu.  

– Kodėl pradėjote nuo geometrinių figūrų? Psichologai sako, kad kūdikiui svarbiausia žmogaus veidas, vėliau gal ir konkretūs daiktų, kuriuos jis atpažįsta, piešiniai.

– Viskas prasidėjo nuo to, kad pastebėjau, kaip mano dukrytė atidžiai žvelgia į juodą skritulį. Pradėjau mąstyti, kodėl, kame priežastis?.. Ir supratau, kad žvelgiant iš kūdikio perspektyvos, kai ją mama maitina krūtimi, krūtys jai atrodo, kaip juodos akys. Kodėl? Todėl, kad maitinančios motinos krūtų speneliai būna patamsėję ir kūdikiui atrodo kaip dvi didelės akys. Po to pradėjau eksperimentuoti su kitomis geometrinėmis formomis – trikampiais, kvadratais. Man buvo įdomu stebėti, ar ji žiūri ir į kitas formas, ne tik į skritulį. Ir iš tikrųjų pastebėjau, kad kūdikio akys seka judesį, kai aš rodydavau tas korteles su įvairaus dydžio figūromis.

Dukrai augant nesistengiau jos nieko mokyti, tiesiog siekiau, kad išlaikytume tą artimą ryšį ir kad mums drauge būtų smagu. Tai svarbiausia. Dabar ji suaugusi, tapo grafikos dizainere. Mano žmona, mados dizainerė, dirbo mados namuose Japonijoje ir dukra bandė pasukti tuo pačiu keliu, kai aš buvau sunkiai susirgęs. Sirgau devynis mėnesius, o kai pasveikau, dukra susidomėjo grafikos dizainu ir mes dabar palaikome kūrybinį bendradarbiavimą. Jinai man padeda.   

– Kaip gimsta jūsų kūrinių, jūsų knygų, idėjos? Marion Bataille, prancūzų dailininkė, knygų mugėje sakė, kad rankose, dirbant su popieriumi, ne galvoje. O kaip nutinka jums? Sukūrėte knygų serijas „Akutės“, „Maudynių knygelė“ – apie kūdikio gimimą, „Medelis“, – knygą apie visą žmogaus gyvenimo ciklą...

– Man labai svarbu neprarasti ryšio su tikrove. Turbūt tai svarbiausia, mąstant apie naujas knygas. Kai mano duktė augo, pamažu brendo, stebėjau jos elgesio, charakterio pokyčius. Aišku, tie pokyčiai mane įkvėpė. Ir kaip jau sakiau, man svarbiausia, nenutolti nuo tikrovės, tuomet ir mintys gimsta. Pavyzdžiui, kai kūriau knygas turintiems regėjimo negalią, privalėjau būti su tais žmonėmis, kad suprasčiau, kad pajausčiau juos. Svarbiausia – tikrovės pojūtis.

– Knyga „Medelis“ atrodo genialiai paprasta, verčiant jos puslapius baltas daigelis virsta medžiu, auga ir gyvena savo gyvenimą vasarą, rudenį, žiemą, pavasarį, žūva ir tada verčiame tuščią lapą, bet jau kitame vėl atsiranda baltas vos pastebimas daigelis.

– Prisimenu, kaip kūriau knygą „Medelis“. Jos priešistorė buvo tokia. Turėjau sukurti aplinkos dizainą didelei ligoninei, kurioje buvo gydomi ir vaikai. Mane pasikvietė tos ligoninės vadovė ir paprašė sukurti tiesiog tokią vaikams gražią, malonią aplinką, kaip įmanoma jaukesnę. Ėmiausi to projekto ir direktorė dar paprašė sukurti paveikslėlių knygelę vaikams. O vaikai, gydomi toje ligoninėje, sirgo rimtai, vėžiu, leukemija, kitomis sunkiai pagydomomis ligomis ir man reikėjo sukurti tokią knygelę, kuri praneštų vaikams žinią, kad viskas šiame pasaulyje, šiame gyvenime anksčiau ar vėliau baigiasi. Ir tiems vaikams reikėjo pasakyti, kad jie mirs... Natūralu, kad vaikai tai išgirdę iš pradžių verkia, o paskui susitaiko. Sunkiausia yra jų tėvams su tuo susitaikyti. Pradėjau galvoti, o kokią knygelę turėčiau sukurti, kokią istoriją papasakoti. Ir kad vaikui išėjus, ta knygelė liktų tėvams. Taip gimė knyga „Medelis“. Iš pradžių koncepcija buvo kiek kitokia, bet mirė ilgai sirgęs mano dėdė ir aš nusprendžiau sukurti būtent tokią knygelę apie mirtį.

– Sukūrėte ir nuostabią knygelę apie gimimą...

– Man teko dalyvauti dukters gimimo procese. Gimdyme svarbiausia yra virkštelė, kuria kūdikis susijęs su mama. Man viskas atrodė labai gražu, labai įdomios spalvos, viskas man buvo didžiulė paslaptis. Norėjau suprasti, kas vyksta kūdikio gimimo metu, todėl bibliotekoje ieškojau medžiagos apie gimdymą ir supratau, kad motina gimdydama patiria didelį skausmą, susijusi su hormonais, kurie ir sukelia tą skausmą. O tas skausmas ateina per virkštelę. Kūdikis tarytum siunčia žinią mamai, jis nėra pasyvus, o labai agresyviai beldžiasi į pasaulį, pranešdamas mamai – aš  ketinu gimti. Tik paties gimimo, kūdikio išėjimo į pasaulį metu, vyksta bendradarbiavimas tarp kūdikio ir mamos. Tos knygelės žinia ir yra, kad kūdikiai nėra pasyvūs prieš gimdami, eidami iš mamos įsčių, jie agresyviai beldžiasi į pasaulį. Knygelė iš tikrųjų yra skirta mamoms, patyrusioms gimdymą. Ir kiek žinau, mamos labai vertina tai, kas yra toje knygelėje pavaizduota. Jos prisimena ir patirtą skausmą ir po to užplūdusį džiaugsmą. Knygelė pažadina prisiminimus.

– Norėčiau klausti apie vaiko santykį su knyga šitame technologijų amžiuje, kai vaikai turi visko labai daug, ir tų pačių knygelių, su kuriomis galima žaisti, kurios pagamintos iš plastiko, yra ryškių spalvų... O jūsų knygelės trapios, jos subtilių spalvų, jas reikia vartyti atsargiai...

– Gyvename aukštų technologijų amžiuje. Be mobilaus telefono, be kompiuterio nei suaugę, nei vaikai nebegali išgyventi. Aišku, kai mes augome, kai buvome maži, tikrovė buvo visai kitokia, bet mes turime susitaikyti su tokiais pokyčiais ir turime atitinkamai auklėti vaikus. Taip, jūs užsiminėte, kad mano knygos yra trapios, o bet koks trapus daiktas gali sulūžti, sugesti, popierius gali suplyšti. Aišku, mes galime iš tam tikro storesnio popieriaus pagaminti knygelę, bet turime įskiepyti vaikams kitą žinią, kad jeigu kažką sugadini arba suplėšai, tada reikia mokėti pataisyti tą daiktą ir, pavyzdžiui, suklijuoti. Man atrodo, kad turime galimybę įdiegti vaikams, kad nepaprastai svarbu labai atsargiai elgtis su tam tikrais daiktais, ypač su knygomis. Juk mūsų gamtiniai ištekliai nebus amžini. Ateityje turėsime išmokti tvarkytis su jais. Jie riboti ir mums reikia išmokti perdirbti visa tai, ką mes jau anksčiau pavartojome, ir vėl vartoti. Kai buvo mano kūrybinės dirbtuvės Vilniaus knygų mugėje, aš mokiau jų dalyvius tiesiog panaudoti visą tą medžiagą, kuri buvo šalia, netgi mažiausią skiautelę popieriaus, kad ji nebūtų išmesta į šiukšlių dėžę. Ir man atrodo, kad tokia mąstysena ugdoma padedant knygai, mano trapiai knygai. Kartoju – jeigu suplėšai, sugadini, būk malonus, pataisyk. Taip vaikai išmoks būtent kitokio požiūrio į knygą, kitokio elgesio su knyga.

– Apie popierinių knygų ateitį kalbama, kad jos išnyks, kad tai tik laiko klausimas. Jau dabar skaitome elektronines knygas.  O kokia ateitis laukia tokių knygų, kokias kuriate jūs. Gal jos tiesiog tobulės tobulėjant technologijoms?

– Mūsų planetoje septyniasdešimt procentų užima vandenynai ir tik trisdešimt procentų sausuma. (Tą patį galime pasakyti ir apie žmogaus kūną – 70 procentų drėgmės ir tik 30 procentų lieka visoms kitoms mūsų organizmo dalims.) Tad pagalvokime, jeigu mes visi šoktume į tą vandenyną, kas atsitiktų su mūsų pojūčiais, su mūsų jausmais? Blogai, galime paskęsti, nebejusti nieko. O išlipus į sausumą, atsiveria visi mūsų pojūčiai – galime girdėti paukščių čiulbėjimą, pajausti vėjo gūsį, – mes jaučiamės gerai savo natūralioje aplinkoje. Man atrodo, kad reikia tą pusiausvyrą kažkokiu būdu atkurti. Turiu galvoje, kad dabar turbūt apie 70 procentų užima skaitmeninės technologijos, o tradicinės knygos tik apie 30. Manau, reiktų siekti penkiasdešimties ir penkiasdešimties, bent tokio santykio, koks buvo anksčiau. Ta situacija, kuri yra dabar,  klostėsi jau ilgą laiką ir pusiausvyra išsikraipė. Man atrodo, galima ir dirbti, ir žaisti kompiuteriu, bet patalpoje turi būti ir kažkas natūralaus, tarkim žalias augalas.Turime atkurti pusiausvyrą. Ne viskas turi būti grįsta aukštosiomis technologijomis.

– Ką jūs mąstote, kai žiūrite į kuriančius vaikus, kaip jų rankytės karpo, klijuoja, kaip stengiasi sunaudoti kiekvieną popieriuką. Ar galite pastebėti talento kruopelytes? Stebėjau jūsų vedamas kūrybines dirbtuves, davėte dalyviams pasirinkti tik du lapelius skirtingų dviejų, jiems patinkančių spalvų, popieriaus...

– Noriu pabrėžti, kad aš stengiuosiu kūrybinių dirbtuvių metu nespręsti, nesusiformuoti nuomonės apie tam tikro vaiko gebėjimus, talentą. Man ne tai svarbiausia. Kadangi aš dar dėstau universitete, dirbu su studentais, ir jie turi atlikti panašias užduotis – kažką iškirpti, suklijuoti, sukurti, –  matau, kad dauguma jų nemėgsta būtent to proceso, yra išsiugdę jam priešiškumą. Kodėl? Todėl, kad jau nuo vaikystės buvo įpratę, kad juos suaugusieji vertintų, kažkaip grupuotų, reikštų nuomonę apie jų talentą arba talento neturėjimą. Ir jie ilgainiui išsiugdo tokį nusivylimą, jie nesistengia, praranda pasitikėjimą, nebeturi laisvės kurti, išreikšti save, – saviraiška kažkur dingsta. Man svarbiausia, kad kūrybinių dirbtuvių metu vaikams būtų smagu. Ir kad juos padrąsinčiau, kad jie įgytų akstiną kurti, išreikšti save. Taip, aišku matau, kad kurio nors vaiko darbas yra įdomus ar gražus. Viskas gerai, bet tai man nėra svarbiausia.

– Rengiate kūrybines dirbtuves įvairiose pasaulio šalyse, keliaujate daug. Ar pastebite kultūrinius skirtumus tų dirbtuvių metu?

– Taip, žinoma pastebiu kultūrinius skirtumus. Ir čia mes turime kalbėti ne tik apie vaikus, bet ir apie suaugusius, visur kultūrinis savitumas yra labai svarbus. Pavyzdžiui, Japonijoje spalva yra svarbiausia, žmonės visada galvoja apie spalvos reikšmę – dangus visada vaizduojamas mėlynas, o lapai žali. Europos pietuose, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, netgi Prancūzijoje, spalvos atžvilgiu juntama daug didesnė laisvė. Gali būti visai kitoks derinys, pavyzdžiui, dangus oranžinės spalvos, kalnas raudonas pavaizduotas... Žmonės yra laisvesni, tiek vaikai, tiek suaugę. Tematika irgi labai priklauso nuo kultūros, nuo geografinės vietovės. Kai keliavau į vieną iš Naujosios Kaledonijos salų –  aišku, aplink jūra, tad vanduo ir yra pagrindinė tema. Kai nuvykau į Meksiką, kadangi Meksiko miestas apsuptas kalnų, žinoma, kalnai dominuoja kūriniuose. Savita kiekviena šalis.

– Kokius įspūdžius išsivežate iš mūsų šalies, iš Vilniaus ir Kauno, knygų mugėje pabendravęs su knygų dailininkais?

– Tiesą sakant, prieš atvykdamas nekėliau didelių lūkesčių ir buvau labai nustebintas. Tikrai nesitikėjau, kad knygų mugė bus tokia didelė, taip gerai organizuota, kad joje bus tiek daug lankytojų. Man tai padarė labai didelį įspūdį. Žmonės labai malonūs, labai linkę bendrauti. Buvau apsistojęs viešbutyje, bet man labai svarbu išėjus į gatvę pabendrauti su žmonėmis, man tai labai patinka. Šį kartą neturėjau tam daug laiko, bet kitą kartą tai tikrai pasistengsiu rasti pakankamai laiko paprastam bendravimui gatvėje su praeiviais. Lankiausi Kaune Sugiharos namuose ir man nepaprastai didelis įspūdis liko. Aš supratau, ką jūs pergyvenote kaip tauta, ir man norėtųsi su jumis nuveikti kažką gero ir smagaus ateityje.

Pokalbio klausykite LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.