Kultūra

2019.02.22 22:21

M. Repšys: keista, kad sirgti diabetu negėda, o kentėti nuo depresijos – tabu

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.02.22 22:21

Nors žmonės ima laisviau kalbėti apie psichikos sveikatos problemas, kažkoks tabu vis dar yra – sirgti diabetu nėra gėda, bet jei tai depresija – atsiveriama sunkiau. Todėl norisi tas suvokimo ribas plėsti ar net sunaikinti, specialioje Knygų mugės transliacijoje sako aktorius Marius Repšys, išleidęs knygą „Heraklis nr. 4“, kuriame apnuogina savo patirtį.  

– Mariau, esate visiems gerai žinomas aktorius, bet Knygų mugėje susitinkame pasikalbėti apie knygas. Prieš mūsų akis – jūsų naujutėlė knyga „Heraklis nr. 4“, tad ar galima jus pavadinti ir rašytoju?

– Ne, tikrai negaliu savęs pavadinti rašytoju, nes būti rašytoju – didelis darbas ir kelias, o parašius vieną knygą negalima taip sakyti. Tai tas pats, kaip tie, kurie kartą suvaidina kine – jie dar negali vadintis aktoriais. Dabar supratau, kad knygų rašymas yra labai sunkus ir intelektualus protinis darbas.

– Ar jums sukurti knygą buvo avantiūra?

– Tiesiog beskaitydamas kitų knygas, tarp jų ir Beatos Tiškevič „Vyvenimas“ supratau, kad norėčiau ir pats kažką tokio padaryti. Kai parašiau rankraštį, maniau, kad jie genialus, bet po pusmečio perskaičiau vėl ir supratau, kad yra labai blogai. Todėl labai dėkoju knygos „Heraklis nr. 4“ komandai, kuri man padėjo ir tikėjo.

– Pirmoji knyga, ant kurios viršelio puikuojasi jūsų vardas, yra „Šokis su tamsa“ – bendras darbas su Karoliu Petryla. Tai buvo tarsi apšilimas prieš „Heraklį nr. 4“?

– Taip, tarsi apšilimas. Knygoje „Šokis su tamsa“ mano indėlis buvo mažesnis, ten daugiau dirbo Karolis, o šią knygą jau rašiau pats – nuo pradžių iki galo.

– Kaip atrodė jūsų rašymo procesas?

– Viską dariau labai sąmoningai, valingai. Nusiunčiau knygos dalį leidyklai ir man pasakė, kad rašyčiau toliau. Taigi ir prisiėmiau tokį uždavinį – kad turiu parašyti knygą per pusę metų. Ir taip beveik kasdien po 5–7 valandas sėdėdavau ir rašydavau. Karais būdavo lengva, kartais reikėjo daug valios pastangų.

– Kaip apibūdintumėte knygos „Heraklis nr. 4“ misiją ir tikslą?

– Man tiesiog norėjosi papasakoti istoriją. Nesakau, kad maniškė istorija ypatinga. Tačiau daugybė žmonių susiduria su psichikos sveikatos problemomis to nepastebėdami, taigi pagrindinė mano knygos žinutė yra ta, kad problemas galima pastebėti anksčiau ir su jomis susidoroti. Noriu perteikti, kad psichikos ligos yra labai arti mūsų, todėl reikia apie tai garsiai kalbėti.

E. Genio/LRT nuotr. 

– Apie tai, nors lėtai, bet vis garsiau kalbama. Kuo jūsų knyga šiame kontekste būtų išskirtinė?

– Ji yra tokia pat nuoga, kaip ir aš ant viršelio. Aš labai labai apsinuoginau ir bijau, bet raminu save, kad tai dariau ne tik dėl savęs, bet ir kitų.

– Atrodo, kad esate visiškame atvirumo kelyje. Ar visuomet lengva kalbėti, ar būna ir sunku?

– Dabar jau nesunku, nežinau kodėl. Tiesiog yra kaip yra. Aš toks ne vienintelis, patyręs psichikos sveikatos sunkumų, tokių žmonių yra daug. Aš raginu nebijoti kreiptis pagalbos, nes psichiatrinės ligoninės nėra blogis, gyvenimas ten nesibaigia. Dar nuo sovietinių laikų išlikęs mitas, kad jei gulėjai psichiatrijos ligoninėje, tu pavojingas ir pan. Bet ten gydosi paprasti, nuoširdūs ir gyvenimą mylintys žmonės. Sirgti vėžiu ar diabetu nėra gėda, bet psichinė liga kažkoks tabu. Aš bandau tas suvokimo ribas plėsti. 

– Ar pastebite teigiamų pokyčių?

– Matau, nes kuo toliau, tuo daugiau žmonių, kalbančių šiomis temomis. Tai puiku, nes tik žinant galima išgelbėti daug gyvybių, šeimų. Reikia tik laiku diagnozuoti ligą.

– Knygoje „Šokis su tamsa“ sakote, kad viena iš priežasčių, lėmusių depresiją, buvo perfekcionizmas. Kaip dabar su tuo perfekcionizmu jūsų gyvenime?

– Aš visiškai atsisakiau šios ydos, nes tai baisus dalykas. Dabar leidžiu sau klysti ir jei suklystu, sakau – kitą kartą to nekartosiu, bet viskas gerai. Užvakar, spektaklio metu, užmiršau laiku išeiti į sceną. Prieš kelis metus būčiau visiškai save užgraužęs, bet dabar moku atleisti.

E. Genio/LRT nuotr. 

– Kaip žmogui suprasti, kad perfekcionizmas jau peržengė ribas ir tapo pavojingu dalyku?

– Tai jam turi paaiškinti kiti. Man paaiškino daktarai, vėliau perskaičiau apie tai ir supratau, kad tai yra tiesa. Visi galvoja, kad tobulumo siekis yra gerai. Iš dalies tai gerai, bet reikia mokėti sau atleisti klaidas, nes kai kada per didelis perfekcionizmas gali privesti net prie savižudybės.

– Kaip manote, kas lemia, kad žmogus tampa perfekcionistu?

– Aš manau, kad daug lemia tėvų auklėjimas. Jei vaikas suklysta ir tėvai jį baudžia, tai užsifiksuoja ir skaudina vaiką net vėliau. Apie savo patirtį daug kalbėjau su savo mama – mes išsišnekėjome, išsiverkėme, tuomet vėl išsišnekėjome. Dabar savo vaikams leidžiu klysti, paplekšnoju jiems per nugarą ir sakau – tu klysk, bet savęs negraužk.

Plačiau – įraše. 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.