„Tėtis niekada man nesakydavo, kad aš negaliu skaityti kokios nors knygos. Nesvarbu, kiek man buvo metų“, – sako rašytoja, leidėja ir „book.duo“ tinklaraštininkė Patricija Tilvikaitė, prisimindama, kaip antroje klasėje į knygų atsiskaitymą atsinešė „Geišos išpažintį“. Pristatydama būsimą romaną „Nepriklausomybė“, ji atvirai pasakoja apie savo kelią nuo skaitytojos iki rašytojos, patirtus psichologinius išgyvenimus ir aktyvizmą.
P. Tilvikaitė turi daug apibūdinimų – ji pristatoma kaip žurnalistė, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė, knygų tinklaraštininkė bei leidėja. Nepaisant to, kad 2024 metų pradžioje pasirodė jos debiutinis romanas „Svetimkūniai“, o netrukus bus išleista jau antroji knyga „Nepriklausomybė“, P. Tilvikaitė teigia, kad jai vis dar yra sunku save vadinti rašytoja.
„Dažniau kiti žmonės mane taip pristato negu aš pati. Bet taip turbūt yra dėl tos didelės meilės knygoms, nuo seniai kilusios. Atrodydavo, kad jas rašo tik kažkokie didesni ir reikšmingesni žmonės. O šiaip dažniausiai prisistatinėju kaip leidėja, „bookstagramerė“ ir rašytoja. Tai tarsi apibūdina tą laiką, kuriame dabar gyvenu“, – sako ji.
Skaitymas kaip dviašmenis kardas
Jau nuo pat mažų dienų P. Tilvikaitės kasdienybė buvo glaudžiai susijusi su knygomis. Vietoj žaidimų lauke ar televizoriaus žiūrėjimo ji mieliau rinkdavosi leisti laiką skaitydama. Vis dėlto rašytoją domino ne tik tradicinė vaikų literatūra.
„Mane visada traukė tos pasakos, kuriose kažkas kažką nužudo arba pakasa, ypač rezonavo „Haufo pasakos“, „Mėlynbarzdis“, – šypsodamasi pasakoja ji. – Labai anksti pradėjau skaityti tėčio, jau suaugusiesiems skirtas, knygas. Man buvo labai ypatinga, kad tėtis niekada nesakydavo, kad aš negaliu skaityti kokios nors knygos. Nesvarbu, kiek man buvo metų. Prisimenu, kaip antroje klasėje į perskaitytų knygų atsiskaitymą atsinešiau „Geišos išpažintį“. Mokytoja netgi klausė, ar aš tikrai ją perskaičiau. Aš sakiau, jo, tris kartus, man žiauriai patiko.“
Kalbėdama apie šiuos prisiminimus, rašytoja nuolat pabrėžia, kaip stipriai jos meilę knygoms skatino tėtis, anksti jai leidęs paimti į rankas ir siaubo žanro profesionalo Stepheno Kingo kūrinius, ir netgi „Egzorcistą“. Tačiau toks tėčio požiūris kartais net sulaukdavo kritikos. „Būdavo, kad draugai ar seneliai jam pakomentuodavo, kad man dar ne laikas skaityti, pavyzdžiui, „Drakulą“. Tų ribų mene su tėčiu niekada nebuvo. Tai labai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą ir tai, kas yra leidžiama ir kas ne. Manau, tai ir nulėmė, ką aš kūryboje dabar leidžiu sau paliesti, kokias temas“, – sako ji.
„Per kovidą ir išgyvenant depresiją skaitymas buvo būdas pasislėpti.“
Nors skaitymas yra mėgstama rašytojos veikla, vis dėlto ji šį užsiėmimą vadina dviašmeniu kardu – aplinkiniai dažnai pastebi tik įspūdingą perskaitytų knygų kiekį, tačiau retai susimąsto, kas po juo slypi.
„Aš daug skaitau, bet tai yra ir mano emocinės būklės išraiška. Per kovidą ir išgyvenant depresiją skaitymas buvo būdas pasislėpti. Sakydavau, kad jūs matote tik tą skaičių – šimtą ar du šimtus knygų per metus. Bet tai reiškia, kad visus tuos kartus aš pasirinkau slėptis nuo gyvenimo, nuo skausmo ir išgyvenimų. Viena vertus, tai yra mano hobis, bet kita vertus, tai yra toks pabėgimas ir noras būti kažkur, kur tuo metu yra geriau“, – pastebi P. Tilvikaitė.
Skaitytojų nuomonės internete vis dar yra nuvertinamos
P. Tilvikaitė, kartu su vertėja Gabriele Šilobritaite, yra „book.duo“ – tinklaraščio, kuriame jos dalijasi knygų apžvalgomis ir rekomendacijomis „Instagram“ platformoje – bendraįkūrėja.
Kalbėdama apie Lietuvos skaitytojų bendruomenę socialiniame tinkle „Instagram“, ji džiaugiasi jos augimu ir įvairove. „Per tuos penkerius metus, kai mes tai darome, ji dar išsiplėtė. Ten yra tiek daug įdomių žmonių, su kuriais galbūt kitur nesusipažinčiau. Dabar tenka bendrauti su teisininkais, mokytojais, rašytojais, mamomis, kurios ieško to pabėgimo ir poilsio, netgi su vaikų chirurgėmis“, – pasakoja P. Tilvikaitė.
Vis dėlto rašytoja taip pat pastebi, kaip dažnai ši bendruomenė yra nuvertinama. Skaitytojų, kurie diskutuoja apie literatūrą internete, nuomonės neretai yra laikomos nerimtomis ar netgi nereikšmingomis.
„Man atrodo, kai apie knygas kalba žmonės, kurie ateina ne iš knygų pasaulio, o, pavyzdžiui, iš teisės, mokyklos, ar mamystės, jie gali pasiūlyti labai įdomių požiūrio kampų. Jokiu būdu nemenkinu specialistų, bet kai tu esi mokomas apie knygų recenzavimą ar apžvalgas, tu vis tiek žinai kažkokią prieigą. Yra tam tikros taisyklės, kurių turi laikytis. O kai ateina žmonės, kurie galbūt nežino tų taisyklių arba į jas nusispjauna, iš to gimsta labai unikalūs ir netgi, sakyčiau, tikri tekstai, nors jie galbūt ir ne visada būna pagal literatūrologo kurpalį“, – sako ji.
Nors Lietuvoje vis daugėja knygų tinklaraščių, pasak P. Tilvikaitės, „book.duo“ išsiskiria šiame sraute savo kritišku požiūriu, kuriuo siekiama kelti aukštus standartus Lietuvos leidybai. „Greitai pasidariau knygoms labai reikli. Tai paskatino galbūt tai, kad Gabrielė yra vertėja, o aš pradėjau dirbti leidykloje. Anksčiau galbūt būčiau praleidusi pro akis prastą vertimą ar redagavimą, atsiradusius ne dėl žmogiškų klaidų, o dėl aplaidaus darbo ir požiūrio“, – teigia rašytoja.
„Man atrodo, kai apie knygas kalba žmonės, kurie ateina ne iš knygų pasaulio, o, pavyzdžiui, iš teisės, mokyklos, ar mamystės, jie gali pasiūlyti labai įdomių požiūrio kampų.“
Kaip vieną iš kritikos pavyzdžių, aptariamą „book.duo“ tinklaraštyje, ji įvardijo vertėjų nesivarginimą pasižiūrėti į platesnį kontekstą. „Jei verčia dainos eilutę – nepasižiūri į visą dainą. Nesupranta, kad ten yra kokia metafora. Yra buvę ir konfliktų, kai ateina vertėjai ginčytis. Bet ta kritika atsiranda ne iš noro pasmerkti. Ji kyla iš liūdesio, kad kažkas tokio švento kaip knyga nebuvo kažkam šventa“, – patirtimis dalijasi pašnekovė.
Leidyba be romantikos ir prasmės paieškos
Be tinklaraščio kūrimo, P. Tilvikaitė taip pat dirba „Balto“ leidybos namuose. Jos teigimu, leidybos pasaulis dažnai yra romantizuojamas – kiti neretai susidaro įspūdį, jog ten dirbantys žmonės tik sėdi ir skaito knygas. „Iš tikrųjų, kaip ir visur kitur, tai yra daugiausia emailai ir visokie dokumentai, panašūs dalykai. Bet aišku, romantika egzistuoja“, – pripažįsta ji.
Nors P. Tilvikaitė yra išbandžiusi kosmetologijos ir žurnalistikos sritis, ji prisimena, kaip jose jai trūko prasmingumo. „Buvo etapas, kai po kiekvienos darbo dienos verkdavau. Tada suimdavau save į rankas ir grįždavau namo. Tai buvo labai sunkus etapas. Supratau, kad šitaip gyventi vien dėl to, kad tai gerai atrodys mano CV ar kad yra pagal specialybę, – kvaila ir nereikalinga. Taip tik save išdaliji kitiems, – sako ji. – Atrodė, kad pildau kažkieno programą ir kažkam kitam uždirbu pinigus. Galbūt banaliai skamba, bet trūko kažko sielai.“
„Atrodė, kad pildau kažkieno programą ir kažkam kitam uždirbu pinigus.“
Nepaisant to, kad leidyboje yra savų iššūkių, pašnekovė teigia, kad šis darbas jai reikšmingas, leidžiantis prisidėti ir prie kitų gerovės. „Supratau, kad bet kokiu atveju žmogui parduodu reikalingą dalyką. Nesvarbu, koks tai būtų žanras, nesvarbu, kokia tai būtų knyga, ji vis tiek kažką duoda žmogui. Tai nėra vien tik daiktas namuose. Knyga, jei ji yra skaitoma ir naudojama pagal paskirtį – net jei ir ne pagal paskirtį, pavyzdžiui, vafliams suslėgti, – vis tiek kažką žmogui duoda“, – dalijasi P. Tilvikaitė.
„LGBTQ+ bendruomenei tik visai neseniai buvo leista sulaukti tos laimingos pabaigos“
Rašytojai dar nuo mokyklos laikų buvo svarbios įvairios socialinės temos – nuo feminizmo iki problemų, kurias patiria LGBTQ+ bendruomenė. „Kai atėjau dirbti į leidyklą, vienas pirmųjų dalykų, ką padariau – pasižiūrėjau, kiek yra leidžiama LGBTQ+ literatūros“, – prisimena ji.
Vienas iš jos paminėtų asmeninių pasiekimų yra rašytojos Patricijos Highsmith knygos „Kerol“, kuri yra laikoma pirmąja LGBTQ+ klasikos knyga su laiminga pabaiga, išleidimas lietuvių kalba. „Tai palyginti labai neseniai parašyta knyga. Tai reiškia, kad LGBTQ+ bendruomenei tik visai neseniai buvo leista sulaukti tos laimingos pabaigos“, – sako P. Tilvikaitė, pridurdama, kad knygų svarbiausia užduotis ir yra papasakoti kitokias, mažiau girdėtas istorijas, o ne tik tai, kas gerai pažįstama.
Per metus, praleistus leidykloje, rašytoja pastebėjo, kaip situacija po truputį keičiasi – knygynuose vis dažniau atsiranda LGBTQ+ sritis, vis daugiau šių pasakojimų pasirodo lietuvių kalba. „Aišku, blogų komentarų vis dar pilna, to turbūt neišvengsime, bet man atrodo, kad visi drąsėja ir kitaip vertina. Matau pokytį net ir savo aplinkoje. Žmonės, kurie galbūt buvo nusiteikę priešiškai, dabar po truputį keičiasi. Tai vyksta per bendrą pastangą ir švietimą, kuris man yra labai svarbus“, – pabrėžia ji.
„Svetimkūniai“ gimė „šizofreniškai“
2024 metų pradžioje pasirodė pirmasis P. Tilvikaitės romanas „Svetimkūniai“, pasakojantis dviejų žmonių, Medos ir Nikitos, santykių istoriją. Vis dėlto rašytoja teigia, kad minties parašyti knygą neturėjo, o pati idėja atėjo „šizofreniškai“, atostogaujant Palangoje.
„Mano galvoje jau kurį laiką gyveno dar du žmonės. Aš žinojau, kad turiu tą istoriją kažkaip įgyvendinti. Pradėjau rašyti, bet tai nebuvo nuoseklus siužetas. Man atrodė, kad tiesiog kažką pasakoju, yra kažkokios idėjos, žinau viską apie tuos veikėjus – kur jie dirba, kokie jų pomėgiai, kaip jie gyvena, ką veikia, ko klausosi, ką apsirengę. Visi tie dalykai labai natūraliai atėjo ir tik parašiusi pusę „Svetimkūnių“ pradėjau savęs klausti, kas tai iš viso yra“, – prisimena ji.
„LGBTQ+ bendruomenei tik visai neseniai buvo leista sulaukti tos laimingos pabaigos.“
Pasakodama apie „Svetimkūnių“ pradžią, rašytoja juokauja, kad ironiška, jog ji, daug skaitanti ir dirbanti leidykloje, pati ilgą laiką nesuvokė, kad rašo knygą. „Taip ir gimė ta knyga – iš minties, kad čia net ne knyga. Ir tada ji įgavo kūną“, – sako P. Tilvikaitė.
Ne tik palaikančios, bet ir skaudžios reakcijos į „Svetimkūnius“
Išleidus pirmąjį romaną P. Tilvikaitė teigia sulaukusi įvairių reakcijų. Kadangi knyga autofikcinė ir kai kurie siužeto įvykiai itin asmeniški, rašytoja prisimena, kad save atpažinę žmonės iš jos aplinkos tuo neapsidžiaugė.
„Reakcijų buvo ir labai skaudžių, buvo ir atsiribojimas iš šeimos narių, kuris tęsiasi iki dabar. Tai tik rodo, kad kai kurie žmonės, net ir pastatyti akis į akį prieš problemą, mieliau renkasi tai, ką žmonės pagalvos, ar apsimesti, kad nieko nebuvo, negu atsiprašyti“, – apie sprendimą nesislėpti už pseudonimo pasakoja ji.
Nepaisant to, P. Tilvikaitė teigia sulaukusi daug paramos iš skaitytojų. „Kai pasakiau, kad knyga yra iš mano gyvenimo ir nutikimų, gavau daug atvirumo atgal. Žmonės palaikė, patys galbūt pasijuto išgirsti ir pamatyti. Prasivėrė kažkokia užtvanka. Iki dabar sulaukiu laiškų ir žinučių“, – sako ji, pastebėdama, kaip knygoje aptariami skauduliai palietė daugelį.
P. Tilvikaitę ypač džiugina, kad „Svetimkūniai“ paskatino žmones bandyti atkurti santykius su jų artimaisiais. Ji prisimena istorijas kelių pensinio amžiaus moterų, kurios bandydamos suprasti knygoje minimus juokelius pradėjo daugiau bendrauti su anūkais. „Viena moteris pasakė, kad jai knyga padėjo priimti jos LGBTQ+ dukterį, nors knyga ir nėra apie tai. Man tai buvo labai ypatinga – suprasti, kad ji padėjo užmegzti dialogą, tą pokalbį“, – džiaugiasi rašytoja.
Toksiškas vyriškumas niekur neveda
Savo darbuose P. Tilvikaitė dažnai paliečia su vyriškumu susijusias stigmas, kurias pastebi ir savo artimoje aplinkoje. Pavyzdžiui, ji kritiškai vertina požiūrį, jog vyrai neturėtų rodyti emocijų. „Esu girdėjusi, kaip mano giminaitis sakė, jog neverktų, jei mirtų jo žmona, su kuria praleido septyniasdešimt metų ir užaugino du vaikus. Man tai atrodė siaubinga ir nenatūralu. Žiauru yra taip save riboti“, – sako ji, pabrėždama, kad ši tema Lietuvoje vis dar yra itin aktuali.
„Svetimkūniai“ paskatino žmones bandyti atkurti santykius su jų artimaisiais.
Kalbėdama apie dabartinę situaciją, P. Tilvikaitė akcentuoja būtent toksiško vyriškumo modelį, kurį, pasak jos, reikėtų nustoti puoselėti ir pateisinti. „Tyrimai ir istorija rodo, kad jis niekur neveda. O jei ir veda, tai į karus, į iširusias santuokas, į žmones, kurie gyvena kartu daug metų ir negali pasikalbėti apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu“, – teigia ji.
Be to, rašytoja nuolat pabrėžia, kaip toksiškas vyriškumas veikia ne tik pačius vyrus, bet ir moteris. „Nenorėčiau, kad tas mano kalbėjimas apie toksišką vyriškumą apsieitų be kalbėjimo apie tai, ką jis padarė moterims visame pasaulyje – ką mes dabar turime matydami „incelius“ [vyrai, kurie jaučiasi nesėkmingi romantiniuose ar seksualiniuose santykiuose ir dėl to kaltina moteris ir skleidžia neapykantą prieš jas internete – LRT.lt], smurtą prieš moteris tiek trečiojo pasaulio šalyse, tiek Lietuvoje bei abortų draudimus Amerikoje ir Europoje.
Matome, kaip yra sakoma, kad apkaltinimas seksualiniu smurtu iš vyrų atima gyvenimus, bet tuo pačiu matome Donaldą Trumpą, kuris tapo prezidentu, nors buvo apkaltintas daugybės moterų dėl siaubingų dalykų. Jis yra įtakingiausias žmogus pasaulyje ir man tai tik įrodo, kiek mes toli dar turime nueiti, kad tokie žmonės nebūtų galios pozicijose, kad apskritai moterimis būtų tikima“, – sako ji.
Toksiškas vyriškumas veikia ne tik pačius vyrus, bet ir moteris.
Stereotipus apie tradicines lyčių roles ji laužo ir kūryboje. Vienas pavyzdžių – naujoje P. Tilvikaitės knygoje „Nepriklausomybė“ pasakojama Adomo, kuris lieka namuose prižiūrėti savo vaikų, istorija. „Jis lieka ne dėl to, kad jį kažkas priverčia ar kitaip neįmanoma, o dėl to, nes to nori. Man atrodo, kai kortos yra apverstos, kai tai yra moteris, kuri lieka namuose, nes to nori, tuomet yra savaime suprantama, mes net nesusimąstome apie tai. Bet kai mama išeina dirbti ir siekti karjeros, o vyras lieka, atsiranda labai didelis konfliktas, kuris šioje knygoje yra labai svarbus“, – sako rašytoja.
Naujas romanas „Nepriklausomybė“ – apie lietuvišką teatrą ir sovietmetį
Netrukus knygynuose pasirodysianti antroji P. Tilvikaitės knyga „Nepriklausomybė“ pasakoja ir apie istorinį Lietuvos laikotarpį – sovietmetį, ir apie lietuvišką teatrą.
„Man buvo svarbu ne tik emocinis knygos krūvis, bet ir profesionalumas“, – apie kūrimo procesą pasakoja rašytoja. Besiruošdama ji ne tik perskaitė daug grožinės ir mokslinės literatūros, bet ir peržiūrėjo originalių teatro įrašų ir spektaklių. Be to, P. Tilvikaitė ypatingą dėmesį skyrė rankraščio skaitytojams, tarp kurių – teatro, psichinių sutrikimų ir žmogaus slaugos specialistai. „Viena su teatru susijusi moteris teiravosi, gal aš esu dirbusi teatre. Iš kur tuos dalykus žinau? Tai man įrodė, kad [knyga] galbūt pavyko“, – sako ji.
„Mes labai užsižaidžiame tame smerkime, galvojime, kas vyksta gretimame bute ar gretimoje lovoje.“
Teatras P. Tilvikaitės kūrinyje yra ne mitinis ar išgalvotas. Istorija vystosi būtent Kauno dramos teatre, kurį pati rašytoja vadina ikonišku. Ji tikisi, kad skaitytojai atpažins šią vietą jos kūrinyje, pasiners į jos realijas ar netgi paskalas.
„Kauno dramos teatras yra toks monumentalus, todėl sukurti kitą būtų tarsi bandyti sukurti naują Lietuvą, – savo sprendimą aiškina rašytoja. – Visos tos romantiškos vietos kaip Santaka, Laisvės alėja, Žaliakalnis, Zoologijos sodas – visi tie dalykai, aplink kuriuos sukosi mano gyvenimas aštuoniolika metų, buvo visiškai ideali aikštelė mano veikėjams gyventi.“
P. Tilvikaitei taip pat buvo svarbu kelti klausimus apie netolimą Lietuvos praeitį. Stebėdama vis augančias diskusijas apie Rusiją, sovietmetį ir jo palikimą, „Nepriklausomybėje“ ji siekia suprasti ir išreikšti tai, kas ją pačią neramina.
„Man buvo svarbu kalbėti apie jausmą, kurį patiria ir mano amžiaus žmonės, kai jie visiškai atstumia Rusiją ir bet ką, kas yra su Rusija susiję, tačiau grįžta namo pas tėvus, kurie sako, kad prie ruso buvo geriau. Ką daryti, kai gyveni su tėvais, kurie idealizuoja teroristus? Iš kur ir pas jaunus žmones kyla tas Rusijos kultūros idealizavimas, ypač dabartiniame politiniame kontekste?“ – sako ji.
Kalbėdama apie pagrindinę knygos idėją, P. Tilvikaitė kviečia skaitytojus kasdienybėje vis dažniau rinktis empatijos, o ne neapykantos kelią. „Mes labai užsižaidžiame tame smerkime, galvojime, kas vyksta gretimame bute ar gretimoje lovoje. Negalvojame apie reikšmingus dalykus – kaip mes galime padėti kitiems. Ne keisti ar pamokyti, o tiesiog pamatyti. Ši tema tęsiasi dar nuo „Svetimkūnių“ – pamatyti ir išgirsti žmogų, sugyventi su juo, tuo pačiu braižant labai aiškias ribas“, – teigia rašytoja.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
