„Aktorius turi savyje išlaikyti tam tikro mėgėjiškumo, kad trokštų vaidinti, o ne žiūrėtų į tai vien kaip į darbą, kuriam svarbu techninis profesionalumas; ne, būtina išlaikyti norą vaidinti – gyventi scenoje“, – sako aktorė Marija Žemaitytė.
Straipsnių ciklas „Aktorė“ yra Lietuvos dramos teatro moterų aktorių biografinių esė rinkinys. Subjektyvias atvertis galbūt daugiau ar mažiau riboja žinojimas, kad tekstai bus viešinami. Viešumas pats savaime suskliaudžia asmeninės tiesos išsakymo amplitudę, atsivėrimo gelmę. Tačiau ciklo autorė Elvina Baužaitė ir nesiekė atskleisti didžiausių niekšybių, sunkiausių klaidų, didžiausių meilių. Subjektyvi moterų aktorių patirčių autentika leidžia fiksuoti bendrąją teatro meno kūrėjų būtį – tam tikra prasme iš atskirų asmeninių istorijų sudėti aktorės esaties 21 a. Lietuvos teatro meno pasaulyje atspindžių koliažą.
Užrašyta 2022 m. lapkričio 5 d.
Vienas pirmųjų ir labiausiai įsimintų mano, kaip aktorės, atėjimo į teatrą patyrimų yra šis, kai Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje vaidinome spektaklį vaikams. Atėjau anksti ryte, be manęs ir valytojos, daugiau nieko teatre nebuvo. Negalėjau miegoti, taip jaudinausi, toks svarbus man buvo tas pirmasis spektaklis scenoje, apie kurią svajojau tikriausiai nuo pat vaikystės, tokia ji man buvo sakrali... Valytoja plovė sceną, o aš, tyliai pasislėpusi kamputyje, kad niekas nematytų, stebėjau, tarytum ruošiausi tam pirmajam susitikimui su scena. Jausmas – lyg atėjus į bažnyčią... Stovėjau ir kaupiausi tam už poros valandų prasidėsiančiam spektakliui.
Išvakarėse vyko repeticija, buvau nuėjusi prie Didžiosios salės. Durys buvo uždarytos, stovėjau užkulisiuose ir klausiausi scenoje vykusios repeticijos. Nesupratau, koks spektaklis repetuojamas, kas vyksta scenoje, tačiau pro užvertas duris artėjo smuiko muzika. Garsas vis stiprėjo, o aš klausydamasi ėmiau jaudintis, ar kas neatidarys durų. Garsas artėjo, artėjo, kai muzika buvo jau čia pat, pagalvojau, kad reikia pabėgti, bet vis tiek likau stovėti. Staiga kažkas į duris labai stipriai trenkė, bet jų neatidarė. Aišku, išsigandau be galo.
Po kurio laiko nuėjusi į spektaklį „Katedra“1, supratau, kad tą kartą klausiausi būtent „Katedros“ repeticijos, o prie durų artinosi smuiku grojęs Saulius Bareikis. Spektaklis man labai patiko, kaip ir Bareikio sukurtas smuikininko vaidmuo. Tad, būdama antro kurso studente, turėjau galimybę pirma klausyti spektaklio repeticijos, o paskui jį patirti kaip žiūrovė, sėdėdama salėje. Tokie vieni pirmųjų teatro patyrimų – svarbūs, įsiminę, primenantys laiką, kada sceną, aktoriaus profesiją idealizavau.
Ilgainiui scena tapo sava, mistinę aurą pakeitė namų jausmas. Dabar jau, atrodo, turiu save stebėti, nuolat priminti sau būti sąmoningai, kad neimčiau jaustis scenoje pernelyg įprastai, rutiniškai, kasdieniškai, kad kas kartą sugebėčiau žvelgti ir matyti sceną naujai, kad ją tirčiau ir kassyk jaukinčiausi, suvokdama, kad viskas laikina, nuolat kinta. Aktorius turi savyje išlaikyti tam tikro mėgėjiškumo, kad trokštų vaidinti, o ne žiūrėtų į tai vien kaip į darbą, kuriam svarbu techninis profesionalumas; ne, būtina išlaikyti norą vaidinti – gyventi scenoje.
Ilgainiui scena tapo sava, mistinę aurą pakeitė namų jausmas.
Santykis su scena, požiūris į ją, scenos jausmas nuolat yra iššūkis, kuriame slypi pavojai. Anksčiau scena man rodėsi mistiška, pasakiška, stebuklinga; dabar ji vis labiau tampa natūrali, man įprasta erdvė. Stebiu save, noriu išlaikyti tą jaunatvišką požiūrį, jį prisiminti ir puoselėti, vertinti ir branginti tą scenos svajonę, tapusią tikrove.
Mano pirmasis vaidmuo – personažas E spektaklyje „Paukštyno bendrabutis“ (režisierius Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2012) pagal to paties pavadinimo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę. Tikrai buvo labai sudėtingas etapas! Nors, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, atrodo taip paprasta.
Mano kurso vadovas V. Masalskis nuolat klausdavo: „Negi tu nežinai to jausmo? Negi tu nežinai, ką tas personažas jautė? Negi tu nežinai, kaip tai reikia vaidinti?!“ Nedrįsau pasakyti, bet tikrai nežinojau, nebuvau patyrusi to, ką patiria mano personažas. „Paukštyno bendrabutyje“ visi personažai įvardyti raidėmis. Veiksmas vyksta paukštyno bendrabutyje, kuriame gyvena paukštyno darbuotojos. Tai nelaimingų moterų namai.
Mano personažas, ko gero, jauniausia mergina, naujausia darbuotoja, dar nepraradusi noro gyventi, tikinti, kad viską galima pakeisti, kad galima gyventi ir geriau, kad paukštynas tėra laikina stotelė jos gyvenimo kelionėje. Ši mergina ganėtinai naivi, lengvai pažeidžiama. Atsimenu, Masalskis visad kartodavo: „Taigi, Marija, tu žinai, ką tai reiškia.“ O aš galvodavau: ne, aš nežinau, ką tai reiškia.
Pradėjus vaidinti, dažnai būdavo taip, kad tiesiog nežinodavau, kaip kurti personažą, nuo ko pradėti, kaip jausti, ką jis jaučia. Be galo jaudindavausi ir neturėjau žinių. Statant „Paukštyno bendrabutį“ tebuvau antro kurso studente. Viena, kas man padėjo, – vidinis tiesos jausmas. Pajausdavau, ar tai, ką darau, kaip elgiuosi įkūnydama personažą, yra tikra, teisinga, ar nemeluoju pati sau, ar visu tuo tikiu; jeigu netikiu, vadinasi, tai yra ne tas kelias, reikia ieškoti kito. Negalėdavau įvardyti, kas yra ne taip, tiesiog pasikliaudavau vidumi. Atrodo, vaikščiodavau užmerktomis akimis, apgraibomis ieškodama, kur ir kas toji tiesa.
Atsimenu, Masalskis visad kartodavo: „Taigi, Marija, tu žinai, ką tai reiškia.“ O aš galvodavau: ne, aš nežinau, ką tai reiškia.
Žinoma, visada galėjau klausti V. Masalskio, jis patardavo, bet aktorystėje raktą, kaip vaidinti vieną ar kitą personažą, man atrodo, turi atrasti pats aktorius. Jis mokosi, bando prisijaukinti personažą kas kartą iš naujo. Jis yra kūrėjas, į save įsileidžiantis vaidmenį, jį įkūnijantis. Kolegos aktoriai, režisierius gali duoti labai gerų techninių, logiškų patarimų, tačiau tau tai paprasčiausiai gali netikti.
Kada „Paukštyno bendrabutyje“ išmokau atsipalaiduoti, kada E iš tiesų įsileidau į save, ėmiau jaustis organiškai. Nastaravičiaus parašyta pjesė reikalavo labai didelės organikos, kai ją atradau, personažas ėmė gyventi. Kiekvienas E žodis, judesys, mano organika bylojo personažo tiesą. Labai pamilau šį personažą. Netgi E adresuojamą kritiką, kad ji pernelyg naivi, priimdavau asmeniškai, jautriai, pagalvodavau: ne, jūs nežinote, kokia ji yra iš tikrųjų. „Paukštyno bendrabučio“ E tapo mano dalimi.
Ir dabar, kaskart pradėdama kurti naują vaidmenį, labai jaudinuosi, būna, kad, rodos, nežinau, nuo ko pradėti. Kartais matau personažo viziją, bet nežinau, ar tikrai jis toks ir bus. Man reikia laiko, kol atrandu savyje personažą, jo žodžiai, elgsena, santykis su kitais personažais man padiktuoja ir suformuoja tikrąjį vaidmens vaizdinį. Pradžios jausmas, naujo personažo radimasis visad yra labai jaudinantis.
Labai įdomu, jog tam tikras personažas pas mane ateina būtent tada, kai man jo labai reikia, kai pati gyvenime sprendžiu jam artimas problemas, kai pati patiriu personažui artimus dalykus. Kartą net Masalskio klausiau, kaip čia yra, ar aš juos prisišaukiu, ar man taip tik atrodo. Jis atsakė, kad iš tiesų taip būna, personažas ateina, kada esi panašioje situacijoje, kada esi pasiruošęs jį atjausti, suprasti, kada tau reikia jį pažinti. Galima sakyti, jog personažai patys pasirenka, ne vien jiems tavęs reikia, o būtent tau jų reikia.
Tam tikras personažas pas mane ateina būtent tada, kai man jo labai reikia.
Visus savo kuriamus personažus labai pamilstu, net ir neigiamus, žvelgiant aplinkinių akimis. Įkūnydamas personažą, įsileidi jį į save, tampi juo, galvoji, kaip jis galvoja, visa matai jo žvilgsniu, priimi ir vertini jo supratimu. Todėl joks personažas nėra vienalytis: vien tik piktas, blogas, naivus, kiekvienas jų turi daug spalvų, tik ne visos yra išrašytos, ne visos atskleidžiamos scenoje, personažai gyvena daugiasluoksnius gyvenimus, kaip ir mes.
Naujo vaidmens radimasis, premjera – labai panašu į jauseną, ruošiantis gimdyti kūdikį: arba jauti, kad jau laikas, jau išnešiojai, tad lauki premjeros, kada paleisi savąjį vaidmenį, personažą gyventi ir augti toliau, arba kūrybinis procesas būna toks sudėtingas, varginantis, kad imi jo nekęsti, lauki, kad greičiau baigtųsi.
Įvykus premjerai, tavojo personažo gyvenimas tik prasideda, jis keičiasi, formuojasi, bręsta, kokybiškai savo prasminiu turiniu tampa gilesnis, vertingesnis. Todėl kad ir kiek daug abejonių lieka, priartėjus premjerai, būtina jį paleisti, idant vaidmuo imtų kvėpuoti, gyventi.
Itin svarbi patirtis su režisieriumi Árpádu Schillingu repetuojant spektaklį „Įstrigę“ (KJT, 2021). Procesas buvo labai intensyvus, mes nieko kito nedarėme, tik užsidarę Kulių kultūros centre nuo ryto iki vakaro kūrėme šį spektaklį. Kūrybinių repeticijų mėnesiai buvo pripildyti šio darbo, buvimo kartu su kūrybine komanda. Kai šis procesas baigėsi, jaučiausi tarytum grįžusi iš vasaros stovyklos vaikystėje.
Buvo taip ilgu tų, rodos, nesibaigiančių repeticijų, įvairiausių užduočių, savo pačios bandymų jas atlikti ir žiūrėjimo, kaip atlieka kiti, to atradimo jausmo, kada supranti, kaip vaidinti vieną ar kitą situaciją, netgi pietų pertraukų buvo ilgu. Apėmė liūdesys, nes labai aiškiai supratau, kad tai nebepasikartos. Akimirkos grožis ir yra jos laikinumas, efemeriškumas – vienintelis variantas, kito tokio niekada daugiau nebus.
Kūrybinį procesą sudaro daug skirtingų elementų, kurių kiekvienas turi įtakos tiek kūrybinei atmosferai, tiek galutiniam rezultatui – spektakliui. Kartais procesas būna tikrai kankinantis, tačiau gimsta puikus spektaklis. Dirbant su Árpádu rodėsi, kad net nelabai svarbu, koks bus spektaklis, pats procesas buvo toks praturtinantis, nuostabus, jauteisi savaime pamaitintas, turtingas. Ačiū Dievui, ir pats procesas, ir, mano nuomone, pats spektaklis – įstabus.
Kartais būna, jog repeticijos būna labai sunkios, varginančios, o ir spektaklis tavęs ir žiūrovo nedžiugina. Tada labai apmaudu. Kartais pagalvoji: man reikia atostogų, daugiau nebenoriu, nebegaliu... Vis tik ir tokių etapų reikia, kad būtų pakilimų.
Kada svajojama apie aktoriaus profesiją, neretai įsivaizduojamas grimo kambarys, savas stalelis, kaip rodo kino filmuose. Priešingai nei valstybinių teatrų aktorės, aš neturiu savo grimo kambario, mano grimo staliukas nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, kuriame teatre tą dieną vaidinsime. Kartais staliukas būna išties magiškas, kartais labai paprastas; kartais viename grimo kambaryje turi sutilpti labai daug žmonių.
Vienintelis dalykas, kas visada ir visur keliauja su manimi, yra kostiumo krepšys, jame – mano personažo drabužiai. Man tai turi ypatingą reikšmę. Visada ant kostiumo užrašau savo personažo vardą. Kada prasegu krepšio užtrauktuką, imu drabužius, rodos, susitinku įkūnysimą personažą; kostiumas tarytum jį simbolizuoja, jo esatis slypi drabužiuose, jie įprasmina personažo gyvenimą, tad, juos vilkėdama, aš esu nebe Marija, o kas kitas.
Vienintelis dalykas, kas visada ir visur keliauja su manimi, yra kostiumo krepšys, jame – mano personažo drabužiai.
Kai studijavome vaidybą, mūsų kursas buvo mokomas suvokti, jog partnerystė yra turtas ir lobis, kurį reikia saugoti, branginti ir puoselėti, stebint save, ar vis dar taip tebėra, ar tai niekur nedingo. Todėl partnerystė man yra ir savaime suprantama, labai natūrali, ir kartu labai svarbi, brangintina, nes gerai žinau, jog tikrai nėra taip, kad vieną kartą patirta partnerystė visą laiką savaime rasis ir bus.
Valentinas Masalskis sakydavo: „Jeigu nežinai, ką sakyti, pamiršai žodžius, nežinai, ką daryti, jeigu sutrinki scenoje, eik į partnerį, jis tau tikrai padės, jis vienintelis tau tik ir gali padėti.“ Tikrai, kai tik imi būti vienas, nebeklausyti partnerio, nebeklausyti, nebejausti žiūrovo, man atrodo, nesėkmė garantuota. Pirma, ką reikia daryti, – eiti į partnerį, remtis partneriu. Mane tai gelbsti situacijose, kai, rodos, nebežinau, kas vyksta: pauzė ir partneris.
Be galo mėgstu jausmą, kai pavyksta atsipalaiduoti ir klausyti partnerio ir publikos, būti, tiesiog ištirpti momente. Šiame potyryje slypi labai daug teatro magijos. Jauti, kaip tavoji pauzė veikia žiūrovą, kaip savo pauze gali trumpam sustabdyti publikos kvėpavimą, savo žodžiais gali sukelti žiūrovų emocijas. Tai, man atrodo, yra esmė.
Susitelkimas į save žmogų uždaro. Norint susitikti, fiziškai ir emociškai susikibti su partneriu, būtinas atvirumas, empatija ir pasitikėjimas, taip randasi partnerystė, o kartu ir galia transliuoti spektaklio idėją žiūrovui.
Scenoje visko nutinka. Esu patyrusi situaciją, kai prieš akis tarytum baltas lapas ir nežinai, nė ką sakyti, nė ką daryti. Tai gali užklupti labai netikėtai, ne dėl menko pasiruošimo, neišmokus teksto, kartais tiesiog tave kažkas atjungia. Galbūt taip atsitinka dėl jaudulio? Manau, svarbu, kad, kam nepavykus, nepasisekus, būtų kuo daugiau palaikymo; o pirmiausia reikia neskubėti, nurimti tiek pačiam, tiek aplinkiniams. Mes patys sau esame griežčiausi teisėjai.
Apskritai žmonės yra labai savikritiški, bent jau aktoriai: vis nepakankamai gerai, nepakankamai tiksliai, ne iki galo, vis negana. Žmogui, kuris ir taip save labai kritikuoja, aplinkinių kritika, neretai neįsigilinus, nežinant, kas vyksta jo gyvenime, gali padaryti daug žalos.
Labai graži idėja, kad išėjus į sceną viskas pamirštama, vis tik ne, esame žmonės, gyvenantys savo gyvenimus, nuo kurių visiškai atsiriboti negalime. Tai, kas vyksta mūsų pasaulyje, lydi mus, kad ir kur esame. Todėl sakyti kritiką reikia labai atsakingai. Nesakau, kad nereikia pasakyti, kas galėtų būti kitaip, kad veiktų geriau, tiksliau vienoje ar kitoje scenoje, pačiame spektaklyje.
Mes patys sau esame griežčiausi teisėjai.
Pastabos – būtinos, tačiau ne iš karto, vos pasibaigus spektakliui, kartais jos imamos sakyti, dar aktoriams net nepersirengus. Tai, mano manymu, labai ydinga praktika. Pati nemėgstu, kada, žiūrovams dar neišėjus iš salės, jau imu galvoti, kas galėjo būti geriau. Stengiuosi save stabdyti. Ramiau, lėčiau, atsikvėpus vertinant, viskas matoma ir priimama adekvačiau, ne taip emociškai jautriai.
Norėčiau išmokti truputėlį lengviau priimti nesėkmes. Atrodo, kad pamažu randu būdą tai padaryti. Anksčiau jausdavau labai didelę kaltę, jeigu kas nepavykdavo. Griauždavausi, jog savo prasta vaidyba, netikslumu pakenkiau kitiems, sugadinau spektaklį. Esu perfekcionistė, tad labai nusiviliu, jeigu kas išeina ne taip, kaip repetavau. Taip, esu griežta teisėja sau ir manau, kad tai yra teisinga: turime siekti tobulumo, net ir žinodami, kad jo niekada nepasieksime.
Tačiau savikritika neturi užgožti pasiektų dalykų, išsipildymo sėkmių. Mums reikėtų mokytis daugiau džiaugtis savo darbu ir to adekvataus vertinimo, matant, kas gerai ir kas negerai. Siekiu būti konstruktyvi sau ir kitiems. Tai labai svarbu.
Nuostabu patirti – jausti ir matyti – momentus, kada viskas išsipildo. Tada pagalvoji, taip, būtent dėl to aš čia esu ir dėl to tikrai verta. Keletą kartų patyriau scenoje jausmą, kad oho, visa salė su manimi! Jos visiškai nebijau, stoviu tvirtai abiem kojomis, aš, kaip aktorė, ir mano personažas pasiekia žiūrovą, mes esame, mes kvėpuojame kartu. Tai labai reti momentai, bet jie tiesiog įstabūs.
Labai svarbūs ir netgi būtini poilsio etapai, ne tik tam, kad atsigautum, bet ir kad išmoktum būti su savimi, kad tobulintum save, apskritai kad gyventum be vaidmenų savo asmeninį gyvenimą. Labai paprasta, kada ruoši naują vaidmenį, kada repetuoji būsimą spektaklį, visos tavo dienos nuo ryto iki vakaro yra suplanuotos ir tau nereikia rūpintis, kuo ir kaip užsiimti. Turi daug darbo ir susikoncentruoji į jį. O kas tu, kaip kūrėjas, žmogus, kai nesi užimtas, kai pats turi užpildyti savo laiką, kurti pats save?
Pirmą kartą, kada manęs nepakvietė kurti naujo vaidmens, neturėjau daug vaidinamų spektaklių, man atrodė, kad tai pasaulio pabaiga. Rodėsi, kad manęs nebeliks teatre, daugiau niekada nebeturėsiu vaidmenų. Situaciją priėmiau labai asmeniškai, išgyvenau, kad aš prastai vaidinu, todėl esu nereikalinga. Tačiau iš tikrųjų yra daugybė mažų detalių – smulkmenų, dėl kurių tavęs gali nepasirinkti režisierius vienam ar kitam vaidmeniui.
Norėčiau išmokti truputėlį lengviau priimti nesėkmes.
Dabar man labai gražu matyti aktorius, turinčius kūrybinę prastovą ir ją priimančius ramiai, lengvai. Kartais labai svarbu tiesiog atsitraukti, paskaityti daugiau knygų, paprasčiausiai turėti laiko būti, nes dažnai laiko būti nėra. Be galo pasiilgstu lėtų pasivaikščiojimų, per kuriuos nereikia galvoti apie laukiančius darbus.
Bent jau man kūrybinė prastova yra būtina. Taip, jai reikia drąsos, nes visą laiką dirbti, repetuoti, turėti begalę planų yra daug lengviau. Tada nelieka laiko ir tarytum nebereikia susitikti su savimi pačiu. Repeticijos užpildo visą laiką: darbas, darbas, darbas ir nebėra laiko nė pagalvoti, ką norėtum skaityti, ką galbūt iš tikrųjų norėtum pažinti, koks darbas tau būtų įdomus, apie ką svajoji, ko tikiesi, viso to nebelieka tavo mintyse, nes tarytum nebesi savo gyvenimo šeimininkas.
Vis labiau išmokstu tiesiog gyventi, pažinti ir patirti laisvę kurti pačią save, tuo džiaugtis, matyti grožį. Kūrybinės prastovos yra neišvengiamos, anksčiau ar vėliau jos ištinka kiekvieną, tad reikia būti joms pasiruošus ir negalvoti, kad pasaulis sustos, kad tu – nebe aktorius, jeigu du mėnesius nerepetuoji naujo vaidmens.
Svarbu suvokti, kad tikrai yra ir bus visokių etapų. Savo aplinkoje matau aktorių, kurie, atrodo, jau išėjo iš teatro, bet staiga po trejų metų sukuria didžiulį vaidmenį kine. Tada akivaizdžiai įsitikini, kad didesniame pasaulio kontekste, didesniame savo pačių gyvenimo kontekste viskas atrodo gerokai kitaip negu žvelgiant sutelktai į savo paties pasaulėlį, kuriame krūmai tampa aukščiausiais pasaulio medžiais.
Pasaulis iš tiesų didelis, žmonių daug, visada yra talentingesnių, visada gimsta naujų talentų, niekada nespėsi visų pasivyti. Reikia įsisąmoninti, kad viena, ką gali ir turi vytis, tai tik save. Dirbti turi su savimi, pernelyg nesidairydamas į kitus, nebent tik tam, kad dar labiau išsiplėstum, kad pagalvotum ir įsitikintum, kad gali, kad nori taip ir dar daugiau.
Žmonės vieni kitus inspiruoja, tačiau augame, kovojame, patiriame ir atrandame visa, ką darome, tik patys dirbdami su savimi, sau ir dėl savęs. Tokia mūsų veiklų, ieškojimų, suvokimų esmė.
Kurdami su Árpádu Schillingu „Įstrigusius“, procesą pradėjome nuo nulio, neturėjome jokios medžiagos, net krypties. Árpádas atėjo į pirmą susitikimą ir paklausė, kokia mūsų didžiausia asmeninė problema ir kokios, mūsų manymu, trys didžiausios problemos Lietuvoje, ir visi aktoriai ėmėme vardinti. Taip prasidėjo spektaklio kūrybinis procesas, taip gimė personažai.
Mano personažas Gabija buvo didelis iššūkis. Emociškai labai sudėtingas vaidmuo, reikalaujantis daug fizinių ir dvasinių jėgų. Be to, spektaklis labai ilgas, per jį išgyvenu visą nemylimos moters gyvenimą. Gabija pati savęs nemyli, ji tokia pažeidžiama, kad, atrodo, bet kas gali ją sužeisti, jos niekas nesaugo, ji neturi jokio artimo žmogaus, absoliučiai nieko, kas ją mylėtų. Buvo tikrai labai sunku susitapatinti su tokiu vienišu žmogumi.
Reikia įsisąmoninti, kad viena, ką gali ir turi vytis, tai tik save.
Iš šalies žvelgiant atrodo, kad Gabiją supa labai daug žmonių, kad ji gyvena linksmą, gerą gyvenimą, bet iš tiesų jos nesieja joks tikras, artimas ryšys, todėl ji emociškai, dvasiškai viena ir vieniša. Tai pareikalavo daug pastangų ir jėgų. Kiekvienąkart iki pat dabar jaučiu, kad man reikia labai daug drąsos šiam personažui suvaidinti, nes aš, kaip Marija, nedrįsčiau elgtis taip, kaip elgiasi Gabija, aš paprasčiausiai nesirinkčiau tokių sprendimų, kuriuos renkasi Gabija; ji tai gali, ryžtasi tam dėl meilės stokos. Jos sprendimai neišvengiamai veikia ir mane.
Scena yra galimybė... Visada maniau, kad scena – viena pačių nuostabiausių vietų pasaulyje, nes dovanoja galimybę perduoti žinutę ir paveikti žiūrovą. Tai teatro magija: kalbėti ir pasiekti žmogų meno galia. Ypač šiais laikais dar labiau juntamas įstabus teatro nepakartojamumas – efemeriškas nematerialumas, kurio negali atstoti, pakeisti joks įrašas, spektaklis yra gyvas, čia ir dabar įvykstantis procesas. Kuo toliau, tuo labiau teatras įgauna susitikimo prasmę, kada mes, esantieji scenoje, ir žiūrovai, stebintys salėje, patikime ta kita realybe. Tai itin žavu.
Anksčiau, rodos, nesupratau, kad teatras yra žaidimas, bet iš tikrųjų teatras yra žaidimas: mes nustatome taisykles, susitariame tam tikras aplinkybes, sąlygas ir pagal tai žaidžiame. Tarkim, dabar 18 amžius, mes – įsimylėjėliai, ir štai scenoje aš miriau. Ta magiška simuliacija teatre leidžia persikelti į bet kurį įmanomą gyvenimą. Visada norėjau gyventi ne vieną gyvenimą, man smalsu išbandyti skirtingų žmonių istorijas. Teatras man tai leidžia. Scena, aktorės profesija dovanoja begalę įvairių ir skirtingų patirčių, kurios tam tikru laiku tampa manosiomis patirtimis.
Įkūnydama personažus, aš esu jie, jų pasauliai yra mano pasauliai. Gyvenime daug ko reikia atsisakyti dėl teatro, bet tai irgi yra vertinga – tai apvalo nuo troškimų, aistrų, polinkių. Atrodo, kad tu atiduodi, bet iš tikrųjų gauni, esi apdovanojamas teatro pažinimu ir galimybe kalbėti apie tai, kas yra prasminga.
Dažnas sako, kad savo vaikui neleistų rinktis teatro aktoriaus profesijos, gyvenimą susieti su teatru, aš leisčiau ir pati sau leisčiau dar kartą rinktis teatrą, net ir jau žinodama, kas manęs laukia. Visiškai nesigailiu savo pasirinkimo. Man atrodo, teatras – aktoriaus profesija – leidžia labai daug išmokti apie save, apie pasaulį, apie gyvenimą, tu labai daug ką susitinki, o ko gero svarbiausia – susitinki pats save. Ši profesija tiesiog pakeičia tavo genus.
Gyvenime daug ko reikia atsisakyti dėl teatro.
Tik, prieš rinkdamiesi aktorystę, jauni žmonės turėtų žinoti, kad aktorių yra labai daug, netgi per daug, kad ši rinka nestabili, tad kelias nebus lengvas. Teatras nebėra toks, koks buvo sovietmečiu, kada aktorius turėjo etatą ir ramiai dirbo, nesvarbu, geriau ar prasčiau. Teatro dabar yra tiek, kiek pats sukuri, kiek dirbi, iš dalies – kiek tau yra duota, nes vieniems, atrodo, duota truputėlį daugiau. Yra aktorių, kurie gali nieko nedaryti, bet į juos tiesiog norisi žiūrėti. Jie įvaldę prigimties dovanas.
Labai džiaugiuosi, kad esu teatre. Kada jis iš manęs ima reikalauti per daug, žinau, kad turiu teisę nubrėžti ribą ir duoti, kiek galiu tuo metu. Kuo toliau, tuo labiau mano ir apskritai jaunų žmonių santykis su teatru tampa sveikas. Kartais tiesiog fiziškai jauti, kad daugiau nebegali, tada tau reikia kūrybinės prastovos, išmoksti ją priimti, supranti, kad ši profesija kvėpuoja, tad kartais esi šimtu procentų teatre, o kartais – šalia teatro, nes tau pačiam reikia pakvėpuoti ir įsikvėpti, kad galėtum vėl grįžti.
Labai svarbu teatre turėti drąsos apsinuoginti, būti beginkliam, bet kartu reikia mokėti ir apsiginti. Dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse su režisiere Agata Duda-Gracz. Buvo neįtikėtinai įdomu. Išskirtinės išminties, išsilavinimo, profesionalumo režisierė. Ji labai daug kalbėjo apie tai, kad mes turime saugoti vieni kitus, kad aktoriai turi rūpintis vieni kitais, kad režisieriai turi rūpintis aktoriais, kad, matydami netiesą, turime atsistoti ir pasakyti, kad tai – netiesa.
Man labai gražu matyti kolegas, kurie gina savo vertybes, rizikuodami prarasti vaidmenis, rizikuodami būti kritikuojami, nes supranta, kad savas stuburas yra svarbiau už etatą ar vaidmenį. Praradus tai, kas tau yra šventa, gali nutikti tai, ką patiria mano veikėja Gabija spektaklyje „Įstrigę“.
Teatre neįtikėtinai svarbu išlaikyti save. Būtina turėti vidinės jėgos ginti save, savo tiesą, savas vertybes ir nesitikėti, kad tau kas nors ką nors duos. Studijų metais, kurie tikrai buvo nelengvi, savo užrašų knygelėje buvau įsirašiusi frazę „Jeigu darosi blogai, tai dirbk“. Išties, kiek pats dirbi, tiek ir turi, kiek žinių susikrausi, tiek ir turėsi, kiek užmegsi santykių, tiek ir turėsi. Teatre labai aiškiai matyti, kad žmogus dirba su savimi, kad nesustoja. Tai labai svarbu.
Bėgant laikui vis labiau įsitikinu, kad negali teisti kito žmogaus. Studijų metais mintyse kritikuodavau aktorių sprendimus – pasirinkimą dalyvauti projektuose, teisdavau galvodama, kad tai neprofesionalu, kad jie eina lengvesniu keliu, daro tai paprasčiausiai dėl pinigų. Dabar suprantu, jog kiekvieno žmogaus gyvenimas skirtingas: ligos, pervargimas, perdegimas...
Spręsti, vertinti ir teisti, žvelgiant iš šalies, labai lengva. Tačiau nežinai to konkretaus žmogaus motyvų. Jeigu pabandai pažvelgti ne vertindamas, o norėdamas įsigilinti ir suprasti, gali daug ko išmokti ir praturtėti. Labai džiaugiuosi kiekviena galimybe mokytis iš vyresnių aktorių, stebėti, kaip jie vaidina, pažinti kiekvieno savitas technikas, būdus sukurti vaidmenį. Teatre apsikeičiame energija: jų žinios, patirtis, mūsų jaunatviškas adrenalinas, azartas. Teatre svarbu matyti, kas yra aplink, pastebėti, ką gali pasiimti ir ką gali duoti.
Teatre neįtikėtinai svarbu išlaikyti save.
Valentinas Masalskis mano kursą augino šeimos idėjos principu. Tuo mes unikalūs. Tai nėra lengva, tačiau nežinau, ar yra lengvas kelias teatre. Dešimtmečio proga mus sveikindama Viktorija Kuodytė pasakė: „Aš žiūriu į jus ir suprantu, kad tai yra labai sunku, ką jūs darote.“ Taip, mes lyg šeima, bet turime išlaikyti darbinius, kūrybinius santykius. Neišvengiamai per tiek metų randasi nuoskaudų, tikriausiai kiekvienas jų turi, yra patyręs nusivylimų. Tai normalu ir natūralu, kad ir koks profesionalas būtum. Per tiek metų pažįsti žmones, su jais tiek daug visko kartu patirta.
Labai vertinu Klaipėdos jaunimo teatrą. Gerai suprantu, kiek daug jis man davė. Kartais, rodos, jis mane palaikydavo, kai stovėdavau tik ant vienos kojos; kartais aš jį palaikydavau, kai pati stipri jausdavausi. Tai yra sinergija, energijos mainai, gyvas, kvėpuojantis, nuolat besikeičiantis procesas. Būti teatro trupės nariu, dirbti stabiliai teatre yra labai pavojinga, nes gali priprasti, tarytum nusėsti, užsidaryti, sustoti. Aš jaučiu, kad esu ypatingame kelyje, kad esu ypatingoje trupėje.
Galbūt ateityje aiškiau suprasiu, nes dabar tiesiog tai yra mano realybė, bet aš ją vertinu, branginu tai, ką mes turime. Sąmoningai įsivardiju sunkumus, su kuriais susiduriame, kurie kyla iš mūsų kolektyvo išskirtinumo, jo teikiamų privalumų. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad niekas gyvenime nėra vienareikšmiška, kad viskas turi dvi ar daugiau spalvų. Galbūt tai, kas sudėtinga esant šio teatro trupėje, šiame kolektyve, kitu būdu, bet taip pat sudėtinga būtų ir kitame teatre, kitoje trupėje. Viskas turi savo kainą, turi ją sumokėti, kad tai, kuo tiki, gyvuotų.
Mūsų kolektyvas, kiekvienas mūsų aktorius, dirbantis Klaipėdos jaunimo teatre, moka už tam tikrus dalykus, kiekvienas kažką aukoja, kažko atsisako, kažko netenka, kad teatras galėtų gyvuoti. Man atrodo, kad teatre iš esmės svarbi auka, perlipimas per save, savo dalies atidavimas.
Reikia turėti drąsos, kad apgintum savo vertybes, pats save ir kartu būtum beginklis. To linkiu sau pačiai ir kitoms aktorėms, toms jaunoms, kurios ateis. Reikia stebėti save ir matyti, ar vis dar duodi, ar jau esi tiesiog iš inercijos. Nereikia bijoti kaitos – keistis pačiam ir keisti tai, kas supa. Teatrą reikia kas kartą pamatyti naujai ir vėl įsimylėti arba paleisti.
Valentinas Masalskis mano kursą augino šeimos idėjos principu.
Amerikoje buvau Lee Strasbergo mokykloje, klausiausi paskaitos ir įsiminiau dėstytojos ištartą frazę „Don't marry your choices“, tai reiškia „nesusituok su savo pasirinkimais“. Mes tikrai kartais „susituokiame“ su savo pasirinkimais – nebežinome, nei kodėl, nei kur esame, nei ką darome. Tampame nelaimingi, jau tikrai niekam nieko negalime duoti, bet laikomės įsitvėrę – ariame savo vagą, nors jau nebėra ką arti.
Teatras – ne biuras, kur gali visą gyvenimą tiesiog dirbti. Teatre visada turi būti gyvas čia ir dabar. Jeigu esi miręs, bet vis dar užimi vietą – apvagi tiek save, tiek kitą. Neįstrigti teatre! Nesusituokti su savo pasirinkimais ir svajonėmis! Suprasti, kad esi laisvas. Svarbu pajausti, kada laikas atsinaujinti, įkvėpti gyvybės, įpūsti ugnies, o kada laikas tiesiog nurimti. Išgyventi nuolatinę kaitą, jausti dinamiką ir kalbėtis su savimi, klausti: kodėl esu čia, dėl ko esu, kur esu, kas esu?
[1] Marcinkevičius Justinas „Katedra“, režisierius Oskaras Koršunovas. LNDT, 2012
Straipsnių ciklo „Aktorė“ stenografuotojos: Daina Ulinskienė, Dalia Kaupienė, Milda Čiučiulkaitė, Inga Šiaulė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
