Silkės kelią į Lietuvą nutiesė krikščionybė ir vienuoliai, o prieš didžiąsias metų šventes ir Jono Šliūpo muziejus Palangoje pakvipo silke.
Šią žiemą Palangos burmistro muziejus kaip niekada populiarus, dar rudenį atidarius Klaipėdos archeologų parodą „Nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“, muziejaus salėse vis pakvimpa silke. Į paskaitas apie silkės istoriją ir gastronomiją renkasi tuntai žmonių.
„Žinoma, ta paroda turi platų kontekstą todėl, kad mes pasakojame ne vien tik apie dangtį. Sakome, o ką gali dangtis papasakoti? Tada pristatome ir patį inžinerinį įrenginį, kalbame apie archeologinius tyrinėjimus filmuotoje medžiagoje, kalbame apie silkės istorinį kelią ir, žinoma, grįžtame prie labai įprasto dalyko, ką vadiname Kūčių stalu, – prie silkės gastronomijos“, – sako J. Šliūpo muziejaus direktorė Nijolė Laužikienė.
Parodos objektas – 19 a. kubilo dangčio dalis su kamščiu. Ji per archeologinius tyrimus buvo iškelta Klaipėdos senamiestyje, prie Dangės upės. Kubilas priklausė sudėtingai požeminei silkių rūšiavimo ir laikymo inžinerinei sistemai.
„Silkę tokiu būdu buvo galima išlaikyti pusę metų ir ilgiau. Istoriškai šitas sandėlis vadintas „Heringsbrake“, tai yra silkių brokykla, kurioje silkės buvo išrūšiuojamos. Patikrinama, ar jos maistinės savybės nėra pakitusios. Kaip ta silkė čia buvo laikoma pagal dydį, kuriuose kubiluose, mes tikrai negalime pasakyti, archeologams ne viskas duota paaiškinti, bet pats objektas yra tikrai išskirtinis ir kol kas neturintis analogų“, – teigia archeologė dr. Raimonda Nabažaitė.
Katalikiška viduramžių Europa laikosi pasninko ir mėsą keičia žuvimi. Kartu su krikščionybe į Lietuvos teritorijas atkeliauja silkė. Pirmiausia ji, žinoma, atsiranda Vokiečių ordino teritorijose, tai yra Prūsų Lietuvoje.
„Ji anksčiau tampa krikščioniška ir tas silkių paplitimas yra ankstyvesnis, o Lietuvoje mes kalbame apie krikštą ir pirmieji, kurie paragavo silkės, turbūt bus Jogaila su Vytautu, nors Jogailos dokumentuose mes to nerandame. Ir šiaip ta silkė istorijoje eina per dvi linijas.
Viena linija yra pasninko, o kita – toks kaip maisto skaniklis, kuris dedamas į kitus produktus tam, kad suteiktų specifinį skonį. Ir su višta, ir su mėsa, ir kitomis žuvimis, ir kiaušinienė su silke, kur ta silkė veikia kaip skaniklis. Tai va, tos linijos ir egzistuoja“, – pasakoja istorikas, gastronomijos paveldo tyrinėtojas prof. Rimvydas Laužikas.
Klaipėda buvo artimiausias uostas, kuriame silkės buvo iškraunamos, rūšiuojamos ir keliavo į vienuolynus, dvarus, prekyvietes, Didžiąją Lietuvą.
„Garsiausia istorijoje silkė buvo olandiška, geriausia, aukščiausios kokybės, brangiausia. Ir ji keliauja tiesiai iš Olandijos į uostus: Gdanską, Karaliaučių, Klaipėdą, Rygą. Tai yra tie centrai, į kuriuos atvažiuodavo pirkti silkių, jeigu pirkdavo dvarui ar vienuolynui didesnius kiekius. Kitas dalykas, Baltijos jūroje irgi gyvena silkė, mes ją vadiname strimėle, bet šiaip tai yra Atlanto silkės atmaina, kuri prisitaikiusi čia gyventi. Ji taip pat buvo gaudoma, sūdoma, bet tai buvo ekonominis, prastesnis variantas“, – pasakoja R. Laužikas.
19-ame amžiuje į Klaipėdą daug silkių atkeliaudavo iš Norvegijos, Stavangerio. Kelias buvo ilgas, o produktas nepigus.
„Klaipėda iš tiesų tapo vieta, kur tikrai labai daug silkės laikydavo ir perskirstydavo Didžiajai Lietuvai, tie dideli kiekiai žuvies, silkės, pareikalavo atskiro sandėlio ir sistemos“, – sako archeologė.
„Nes tai buvo atvežtinis produktas, jis buvo gana brangus ir, jei atsidurdavo ant neturtingo žmogaus stalo, tai žemaitiška cibulynė yra geras pavyzdys, ką reiškia silkė neturtinguose namuose“, – teigia istorikas, gastronomijos paveldo tyrinėtojas R. Laužikas.
Silkė ant stalo, o išskirtinis inžinerinis objektas – Silkių brokykla, ieško sau erdvių namų pajūry. Išlikę kubilai ir latakų sistema yra visiškai archeologų atkurta ir ruošiamasi ją eksponuoti bei parodyti, kaip ji veikė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
