„Esame labai pavydi tauta. Neretai menkiname vieni kitus. Tai veikiausiai iš baudžiavinės priespaudos, iš caro laikų atėję bus. Reikia daugiau tikrumo“, – Vyganto Švobos knygoje „Vyšnia džiazo sode“, kurią 2024 m. išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, sako šviesaus atminimo kūrėjas Andrius Kulikauskas.
Vyganto Švobos knyga „Vyšnia džiazo sode“ – ekspresyvus pasakojimas apie žymų džiazo muzikantą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą profesorių Petrą Vyšniauską. Knygoje savo įžvalgomis, prisiminimais dalijasi keliasdešimt Lietuvos menininkų, atskleisdami Lietuvos džiazo istoriją, supažindindami su jos kūrėjais, išskirtiniais kultūros įvykiais, meno pasaulio savitumais.
Vyganto Švobos pokalbyje su A. Kulikausku ir P. Vyšniausku – kūrėjų prisiminimai ir gyvenimo akimirkos.
Kviečiame prisiminti praėjusią savaitę amžinybėn iškeliavusį maestro A. Kulikauską, skaitant jo mintis ištraukoje iš knygos.
GARBANIUS
Andrius Kulikauskas – muzikantas ir dainininkas, išsiskiriantis vešlia šukuosena ir barzda. Baigė Plungės muzikos mokyklą, nebaigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos. Nuo 1973 m. buvo populiaraus estradinio ansamblio „Vilniaus aidai“ muzikantas, su Vytautu Kernagiu įkūrė „Dainos teatrą“, nuo 2001 m. – „Keistuolių teatro“ muzikinės dalies vadovas. Kuria muziką filmams ir spektakliams, akompanuoja ir aranžuoja dainas autorinių dainų atlikėjams.
V. Š. Petrai, truputį ankstėliau užsiminei, kad nuo devynerių metų pradėjai vestuvėse groti. Kaipgi tėvai leido: vaikas tarp geriančių, kvailiojančių suaugusiųjų?
Paulius. Įsiterpsiu – mat Andrius Kulikauskas kartu grojo, vyresnis truputį.
V. Š. Petras sakė, kad su Andriumi grojo. Mane tai žavėdavo, kaip Kulikauskas Vilniuje su Vytauto Kernagio ansambliu ir kitais gražiai muzikuodavo. Paskui, atrodo, vienas koncertuodavo. Melodingos jo dainos, žodžius prasmingus renkasi, balsas specifinis.
Petras. Dabar bendraujame mažiau, tačiau Andriui esu labai dėkingas už Plungės periodą. Jis už mane gal 6 metais vyresnis. Buvo tada Plungėje velniškai, it Maiklas Džeksonas, populiarus: eina Andrius šio miesto gatvėmis, visi tik šnabždasi, šnabždasi, akių nuo jo neatplėšia. Puikias savo dainas jis sukūrė vėliau, o iki tol išklausė visus anuomet prieinamus garso įrašus: „The Beatles“, „Led Zepelin“, „Deep Purple“, „The Rolling Stones“.
Ko tik mes Plungės kultūros namuose esame neprikrėtę! Dviese (man tada buvo 12 metų) magnetofonu „Daina“ įrašėme savo kompoziciją – kalėm avangardą, net visi šiurpo. Triukšmas, šiukšlių dėžes daužėm, preparavom instrumentus, stygas ir kt., ieškojom naujų potyrių, įvairių efektų. Kas dar Lietuvoje tai darė? Viačeslavas Ganelinas? Betgi jis gerokai už mus vyresnis… Jeronimas Kačinskas Viekšniuose? Bet tai juk Smetonos laikai, gerokai prieš 40 metų...
Andrius. Aš turėjau raktus nuo Plungės kultūrkės. Vasarą, kai visi vadai išeidavo atostogų, būdavau ten karalius. Vienas dalykas buvo svarbus, kad niekas langų per šokius neišmuštų, be to, galiausiai salę reikėjo užrakinti. Abu su Petru tais laikais esam visokių „bajerių“ prikrėtę. Atsidarydavome pianiną, įsijungdavome aparatūrą, šokių salėje – spalvotus prožektorius ir visaip išsidarinėdavome.
JAPONŲ GRUPĖ „JUODIEJI VABALAI“
V. Š. Ar žiūrovų daug buvo, gal ir panelių kokių nors?
Andrius. Ne, naktimis patys sau rengdavom pasirodymus. Už kulisų būdavo sudėta sulūžusių kabinetinių kėdžių, tai mes prinešam kėdę prie mikrofono ir laužom: trekšt, trekšt – įdomus garsas. Petras su tenoro mundštuku (pūstuku) be saksofono groja, aš – pianino dangtį atidaręs groju kaip kanklėmis.
V. Š. Kaip suprantu, jūs, vaikėzai, Plungėj avangardą gaudėt jau XX a. 8-ajame dešimtmetyje?
Andrius. Dabar tai gal performansu, instaliacija vadintų. O tada mums patiems smagu buvo. Ir tiek. Tuos savo koncertus dažniausiai naktį rengdavom. Plungėje buvo pasklidęs gandas, kad kultūrkėj vaidenasi, o žmonės eidavo pro kultūros namus į linų fabriką, kuriame buvo dirbama pamainomis. Tai žiemą, kai tamsu, aplenkdavo pastatą ratais…
V. Š. Vadinasi, judu su Petru – vienam gal 18, kitam 12 metų – žmones gąsdinot?
Andrius. Tai kultūros namai ant kapinių šalia bažnyčios pastatyti…
Petras. Tiksliau, tai klebonijos pastatas, sovietmečiu iš bažnyčios atimtas ir paverstas kultūros namais.
V. Š. O Plungę sudrebino jūsų avangardinė grupė „Juodieji vabalai“?
Andrius. Pamenu, įrašėm į magnetofono juostą. Petras gal dar turi šiuos įrašus. Atrodo, net Ganelinui jis yra davęs paklausyti.
V. Š. Avangardo pradininkais tais laikais buvote…
Andrius. Kadangi fabriko darbuotojus išgąsdinom, tai tikrai buvome jėga…
V. Š. Kietus vyrukus vaidinot?
Petras. Žinai, paauglystė – baisus noras, kaip sakoma, pavaryt. Aš lyg jau tenorą pūtinėjau grynai iš kepurės, iš klausos. Plungiškiai „žinovai“, paklausę šio mūsų su Andriumi įrašo, teiravosi: „Kokia čia faina grupė groja?“ O mes šaltais veidais: „Juodieji vabalai“ – žymi japonų grupė.“ Mane iki šiol ima juokas tai prisiminus.
V. Š. Gal turi šį seną įrašą? Įdomu paklausyti „Juodųjų vabalų“ – būtų bomba Lietuvos džiazo istorijoje.
Petras. Reikėtų ilgai kuistis, gal ir yra išlikęs. Tačiau ateis laikas ir jam, kaip ir daug kam, ne dėl mūsų kaltės iki šiol nežinomam.
V. Š. Kodėl į džiazą nėjai, Andriau?
Petras. Jis į bliuzą buvo linkęs daugiau ir gerai, kad ėmė pats kurti savo muziką. Turi savo stilių, nors nesimokė daug ir, manau, teisingai darė… O bliuzas tikrai ne iš Lietuvos kilęs, tačiau Andriaus sukurtos dainos išliks šio žanro lietuviška versija.
SUSIVĖLĘS NUO DVIDEŠIMT DVEJŲ
Andrius. Man iki šiol labai smagu, kad Petras, būdamas šešeriais metais jaunesnis, mane išmokė žvejoti. Jo dėdė, rodos, Luknėnuose, Plungės rajone, gyveno. Tai ten mes būdavome, o Minijoje Petras man parodė, kaip reikia gaudyti kiršlius ir upėtakius.
V. Š. Vaikėzas paauglį mokė…
Andrius. Sakau, kaip buvo. Įpratęs buvau tai Platelių ežere, tai Babrungo upėje meškerę užmesti ir žiūrėti į plūdę, žodžiu, pasyvia žvejyba užsiimdavau. O Petras man parodė, kaip plikomis rankomis žuvį pagauti, kur jų Minijoje po akmenimis ieškoti. Žinai, apsivertė mano žvejybos pasaulis tada. Tiesiog kitoks kaifas. Apsiauni ilgus guminius batus (Minija nėra gili), eini sraunios upės viduriu gal 10 kilometrų, tarp akmenų ieškodamas tūnančio upėtakio. Taip pavaikščiojus, vakare miegas su batais lovon versdavo.
„Mokytojams tėškiau, kad man nerūpi „f+e“, noriu muzikos mokytis.“
V. Š. Išgirdus tavo pavardę, sąmonė tuoj pat atsiunčia originalią šukuoseną, specifinį balso tembrą ir, be abejo, miela muzika ir poezija dvelkiančių žodžių posmų. Bet pradėkim nuo ševeliūros: kas tai? Įvaizdis, gal liūtas Bonifacijus?
Andrius. Iš tingėjimo visa tai, juk patogu nesišukuoti, pas kirpėjus dažnai neiti. O buvo taip. Kai dirbau filharmonijos ansamblyje „Vilniaus aidai“, važiuodavome ilsėtis prie mano mylimo Platelių ežero. Ne į Palangą, kur visa valdžia, čia mums nuošaliau ir laisviau buvo.
V. Š. Kitaip tariant, ar kokį gramuką padaryt, ar šokius…
Andrius. Vyrai buvom jauni, buvo visko. Kartą ant galvos užsipyliau kažkokio lenkiško šampūno, nušokau nuo tiltelio ežeran ir plaukus išsiploviau. Išdžiūvo galva, o aš nesusišukavau. Chebra pamatė, sako, grynai Džimis Hendriksas. Patiko visiems.
V. Š. Bet, kaip sakoma, tu gi kaip reikiant garbanotas nuo gimimo?
Andrius. Taip jau Dievulis davė. Ir likau susivėlęs gal nuo 22 metų, o iki tol tvarkingai kirpdavausi.
V. Š. Esi Linkuvoj gimęs žemaitis?
Andrius. Mano tėvas iš Alsėdžių, o mama iš Linkuvos. Rodos, mama, kai aš gimiau, parašė tėvui laišką į armiją, tai jis po savo tarnybos dar į Aukštaitiją užsuko, bet greitai išsivežė mamą į savo kraštus – į Plungę.
V. Š. Ar muzikos trauką pajutęs nuo mažumės, ar koks nors atsitiktinumas tai lėmė?
Andrius. Tiesiog tėvai atidavė mane į Plungės muzikos mokyklą. Man atrodo, lyg ir skaitinėjau kažkur, kad vienu metu tada rajonuose visoje Lietuvoje imta steigti vaikų muzikos mokyklas.
V. Š. Tai gal šįsyk partija ir vyriausybė gerai padarė.
Andrius. Gal… Baigiau keturias klases, o muzikos mokykla buvo šalia namų, tai mama mane per kiemą nutempė ten, o aš labai jau ir nesispardžiau.
V. Š. Bet tau ant ausies meška nebuvo užmynusi – ne visus gi turbūt priimdavo?
Andrius. Tai kad mane ir kažkokią mergikę dar prieš muzikos mokyklą kvietė į Vilnių mokytis Čiurlionio meno mokykloje.
V. Š. Nieko sau pasiūlymas Žemaitijoje! Net nesitiki, kad taip galėjo būti.
Andrius. Labai paprastai. Čiurlionkės (taip trumpiau buvo vadinama Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinė meno mokykla-internatas, dabar – Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla) pedagogai vasaros atostogų metu važinėdavo po Lietuvą ir ieškodavo gabių vaikų. Dabar jau seniai taip nebėra, bet yra kitaip: mokėk pinigus – ir būsi talentas.
V. Š. Griežtas šis tavo vertinimas… O tada tu komisijai gražiai pasirodei?
Andrius. Pamenu, kad tikrino visą klasę – apie 30 vaikų. Reikėjo padainuoti, ritmiką, atmintį tikrino, o rudenį, sako: „Laukiame Vilniuje.“
V. Š. Kodėl neišvažiavai? Būtume operos dainininką garbanių turėję!
Andrius. Kurgi ne… Mama neišleido. Ir gerai padarė. Kaip vėliau sužinojau, Vilniuje bendrabutyje gyvenant be didelės kontrolės – daug pagundų: šokiai, vynelis, chebrytė ir panašūs dalykėliai.
V. Š. Likai Plungėje su senu ir ištikimu bičiuliu akordeonu.
VAIKIS UŽGROJO – VISIEMS ŽABTAI ATVIPO
Andrius. Visoje Lietuvoje tada buvo akordeono era. O tėvai buvo praktiški žmonės – vaikas ir baliuje, ir per šokius galės pagrot. Juk ne saksofonu gi…
V. Š. Su Vyšniauskiuku toje muzikos mokykloje ir susipažinote?
Andrius. Tai kad ne. Mūsų tėvų namai ne per toliausiai buvo, tiksliai nepasakysiu, kada, bet tikrai kiemuose susitikom. Aš gi šešeriais metais vyresnis, tai muzikos mokykloje nelabai daug draugavom.
V. Š. Šešiolikmetis išvažiavai į Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokyklą – dabartinę konservatoriją, tačiau jos nebaigei. Kas nutiko: mokslai nepatiko, nesisekė ar šiaip didelis miestas baugino?
Andrius. Tiesiog bijojau toliau eiti į 9 klasę ir Plungėje baigti vidurinę, nes man atrodė, kad per tuos trejus metus užmiršiu groti. Tada ir išvažiavau į Klaipėdą.
V. Š. Ar teisingai suprantu, kad muzikos mokykloje tau patiko, užkabino tave garsai?
Andrius. Poetiškai tu klausi… Iš tiesų man ten buvo įdomu ir gera: jokio muštro, liberalu, paišdykaudavom – vaikai gi. Lengvai įstojau į akordeono klasę. Bet, be muzikinio, reikėjo ir vidurinį išsilavinimą įgyti, o jo taip lengvai negausi, be kitų dalykų, dar ir fizikos moko… Šito man tada labiausiai ir nereikėjo, todėl atsisakiau šio dalyko mokytis.
V. Š. Jaunuoliams maištauti būdinga.
Andrius. Toks amžius. Mokytojams tėškiau, kad man nerūpi „f+e“, noriu muzikos mokytis. Paliko mane toje pačioje klasėje antriems metams, o man visai neįdomu buvo tą patį mokytis! Bandžiau lankyti paskaitas su antrakursiais, bet mokyklos vadovybė parašė tėvams kažkokį laišką, tai tėvas atvažiavo motociklu, surinko daiktus ir parsivežė mane į Plungę.
V. Š. Bėgo Andriukas nuo vidurinės ir į Plungę vėl pateko…
Andrius. Man jau ėjo aštuonioliktieji, todėl tėvas pasakė: „Eik dirbti, gi nesėdėsi ant sprando.“ Aštuonmetėje mokykloje netoli Plungės bandžiau muziką dėstyti. Bet atėjo žiema. Užpustė kelius. Autobusas nevažiuoja. Dėl šių priežasčių ir baigiau dėstytojo karjerą. Vėliau kultūros namuose, buvusioje klebonijoje šalia Plungės bažnyčios, per šokius grodavau.
V. Š. Buvai judrus, neišsėdėdavai ilgai rankų sudėjęs… Ir štai jau vakaruškose su akordeonu…
Andrius. Pirmiausia buvo bosinė gitara, paskui klavišiniai, net vadovavau aš tam ansambliui, į kurį ateidavo pagroti ir Petras.
V. Š. Dar vaikas jis gi tada buvo… Kaip įsileidot?
Andrius. Tai kad tas vaikas kai užgrojo, visiems žabtai atvipo. Iš karto buvo aišku (sakau tau be jokio patoso), kad tai velniškai gabus muzikantas.
V. Š. Petras sakė, kad būdamas devynerių pradėjo groti vestuvėse, įtariu, kad ir tau teko paragauti tokios muzikanto duonos?
Andrius. Žinoma! Ir su Petru begalėse veselijų esame groję. Tragedija. Labai ryškiai menu vestuves Beržoro kaime prie Platelių. Nuo grojimo saksofonu Petrui lūpos kraujavo, jis pabandė atsipūsti, bet kažkoks jau prisigėręs svečias ėmė vograuti: „Grok greičiau, pūsk! Už ką mes tau pinigus mokam?“ Apsiverkė tada vaikas.
V. Š. Liūdni atsiminimai…
Andrius. Taip jau yra, kad muzikantas nieko linksmo iš vestuvių nepapasakotų.
V. Š. Bet, anot Petro, tokie dalykai užgrūdina visam gyvenimui.
Andrius. Jei jis turėjo galvoje ištvermę, tada tikrai taip yra. Kad grotum dvi tris dienas, tau reikia daug fizinių jėgų. Pavyzdžiui, mano ranką iki kraujo nutrindavo akordeono diržas ties bosais, o nuo diržų per pečius po vestuvių jausdavosi taip, lyg bizūnu būtum nuplaktas. Tik po kiek laiko įsigudrinau – prašydavau mamos, kad mano rankas atitinkamose vietose sutvarstytų. Žalty, kaip žaibiškai rusiški akordeonai rankas pragrauždavo.
V. Š. Tu, kaip vyresnis, paglobodavai Petrą? Juk šešeri metai paauglystėje, vėliau ir jaunuolystėje – kosminis skirtumas: vienas apie paneles, o kitas apie bandeles...
Andrius. Kokia ten globa galėjo būti?! Jis pats tvirtas muzikantas buvo. Nors, neslėpsiu, kartą teko, švelniai tariant, su akordeono futliaru vienam tipui uždrožt – kažko labai lindo prie Petro...
KUOKS TO MOZĖKONTS, KA NAGALI IŠGERTĖ
V. Š. Išgertuvės, blevyzgos – ne paaugliams gi. Ko gero, groti vestuvėse tėvai jus leisdavo ne iš linksmumo – pinigų uždirbdavote?
Andrius. Žmonės nelengvai gyveno, užsidirbti pinigų tikrai neprošal buvo. Jų mes, kaip sakoma, užsigrodavome tikrai nemažai. Tiesa, pasitaikydavo visko. Prisimenu, gal tik penktokas buvau, o man vestuvininkas ir sako: „Kuoks to mozėkonts, ka už jaunūsius nagali išgertė?“ Tai aš naminukės tik makt, o prieš tai saldainių buvau prisivalgęs… Tai kad iškratė mane tada troboj…
„Muzikantas nieko linksmo iš vestuvių nepapasakotų.“
V. Š. Ar su Petru vestuvininkus dainuoti ragindavote, savo nesutvirtėjusiais balsais dainas užvesdavote?
Andrius. Tai kad mes nedainuodavome – patys veseliotojai prie stalo užtraukdavo ir mes iškart pritardavome. Petras saksofonu, o aš akordeonu. Juk nebuvo tokios mados, kad solistas dainuotų – instrumentinė muzika.
V. Š. Rodos, 1973 metais patekai į populiarųjį estradinį ansamblį „Vilniaus aidai“ – iš pradžių muzikantu, o paskui ir vadovu tapai. Kaip tai atsitiko?
Petras. Klaida. Ne pateko, o buvo pakviestas. Skirtumas didžiulis.
Andrius. Vieną dieną tėvas tarė: „Kiek dar tu trinsiesi čia Plungėj? Eik gi kur mokytis, profesiją kokią nors susirask.“ Tada ir įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos (dabar – konservatorija) Neakivaizdinį skyrių.
V. Š. Stodamas visus sužavėjai, kai akordeoną pravirkdei?
Andrius. Nė velnio. Manęs į akordeono klasę nepriėmė, todėl buvau žiauriai supykęs. Žalty, jau studijavęs buvau, gyvai šitiek grojęs! Klaikiai apmaudu, bet man pasiūlė chorvedybą ir aš sutikau, nes nenorėjau rūstinti tėvo. Pagalvojau tada, kad jis gi nesupras, kur vaikas mokosi…
V. Š. O dirigavimo pradmenys nors kiek patiko?
Andrius. Kadangi mokiausi neakivaizdžiai, todėl per metus tik du kartus atvažiuodavau į sesiją, padiriguodavau prieš veidrodį ir atgal varydavau. Be abejo, chorinis dirigavimas atvėrė man akis, be to, ten besimokydamas Alvydą Jegelevičių sutikau. Jis tapo „Vilniaus aidų“ vadovu ir mane pakvietė ten groti. O aš tada dirbau Jurbarke tarpkolūkinės statybos organizacijos estradinio ansamblio vadovu.
V. Š. Aišku, kad tau vis kirbėjo noras groti, burti, vadovauti nuo pat Plungės kultūrkės laikų.
Andrius. Tai žinoma! Ir sekėsi neblogai: viena dainininkė iš Plungės į konkurso „Vilniaus bokštai“ trečiąjį turą pateko, Telšiuose esame Žemaitijos taurę laimėję, vadinasi, Plungės bendas neprastas buvo.
V. Š. Tai gal ir „Žemaitėliuose“ grojai?
Andrius. Ne. Tik kartkartėmis, Juozo Milašiaus prašymu, kokią nors dainą jiems aranžuodavau, nes kolektyvas dalyvaudavo konkursuose. „Žemaitėliai“ yra laimėję pirmąją vietą respublikiniame konkurse – tada aranžuotą liaudies dainą „Oi, griežle, griežlele mano“ dainavo.
V. Š. Tu gi buvai mokslų nebaigęs, o jau į kompozitorius taikeisi?
Andrius. Taigi čia savai chebrai. Šiaip tai aš natas pažinojau, nebuvo taip, kad grodavom nei šį, nei tą. Daug esu ranka perrašęs dainų, kad galėtume groti. O dėl mokslų, tai gerai, kad netapau pedagogu, sėdėjęs būčiau kokioje nors muzikos mokykloje ir mokęs vaikus be klausos. Beje, ir į stacionarą kompozicijos studijuot manęs nepriėmė. Ačiū tiems.
V. Š. Iš šimkelkos išmetė, į akordeono ir muzikos kompozicijos mokslus kelpšoj nepriėmė. Galų gale turi kokį nors diplomą?
Andrius. Tiesą pasakius, buvau išmestas ir iš chorvedybos, tai po trijų kursų praleidau sesiją. Jau dirbdamas „Vilniaus aiduose“ kartą susitikau Mikalojų Noviką. „Ateik pabaigt mokslų“, – pasakė. O aš paklausiau, ar galima būtų per metus du kursus pravaryt… Taip ir įvyko. Esu chorvedys.
NESUGUNDĖ PETRO ESTRADA
V. Š. Kvietimas groti Valstybinės filharmonijos ansamblyje „Vilniaus aidai“, be abejo, pripažinimas, tačiau ką ten galėjo veikti akordeonistas?
Andrius. Ten laukė elektriniai vargonai. Šis instrumentas man visada patiko. Išmokau jais groti iš klausos: paleidi įrašą ir bandai kartu groti. Taip tolyn, tolyn, gilyn, gilyn… Kažkiek gi pramoksti. Beje, su „Vilniaus aidais“ visa Sovietų Sąjunga ir Lietuva mano išmaišyta.
V. Š. Jei neklystu, ir Petrą buvai į „Vilniaus aidus“ pakvietęs?
Andrius. Mano iniciatyva „Vilniaus aidų“ muzikantai galėjo prie Platelių vasarą pasibūti, parepetuoti. Tai vienais metais, artėjant estradinės muzikos festivaliui Palangoje, per repeticiją Jegelevičiui ir sakau: „Plungėj yra toks vaikis – saksofonu super groja.“ Tai girdėję muzikantai šaipėsi: iš kur, girdi, Plungėje saksofonininkas? O kai Petras atėjo ir papūtė saksą, iškart buvo nusivežtas į Palangos festivalį.
V. Š. Žodžiu, daugiau nebereikėjo įrodinėti, kad vaikis – saksofono virtuozas?
Andrius. Petras puikiai pasirodė, grojo solo partijas. Ten jį pastebėjo Mindaugas Tamošiūnas.
V. Š. Pasakyk man, Andriau, kurgi ta Petro jėga slypi?
Andrius. Manyčiau, kad tai yra Visagalio dovana. Kitas dalykas, Petras pats labai daug dirbo, niekas tada jo nemokė pūsti. Brolis plokštelę su Charlie’io Parkerio įrašu parvežė jam, tai klausė ir kartu grojo – labai užsispyrė gerai išmokti saksofoną pūsti.
V. Š. Bet Petro nesuviliojo nei „Vilnius aidai“, nei „Oktava“?
Andrius. Tai kad jis gi Klaipėdoj mokėsi. Turėti tokį perliuką norėjo daugelis grupių, bet nugalėjo Petro siekis kryptingai mokytis.
V. Š. Su „Vilniaus aidais“ koncertuodavote nuo Kamčiatkos iki Kaukazo, užsukdavote į tokius karinius miestus, kurie net žemėlapiuose nepažymėti. Repertuaras – rusų kalba, be to, vis tas pats… Ar nesinorėdavo kada nors vilku pastaugti?
Andrius. O taip! Juk repertuarą tvirtindavo komisija, vykdavo ideologinio skaistumo perklausos. Stengiausi raudonųjų dainų pamažinti. Tai iki šių dienų esu išsaugojęs komisijos raštišką verdiktą: „Pažeistas kalbų lygiateisiškumo principas.“
V. Š. Tai ką darei, gal tada įtraukei, pavyzdžiui, „Chotiat li ruskije voiny“?*
* „Ar nori rusai karo?“ – sovietmečiu labai populiari ideologinė daina, o ją atlikdavo garsusis Markas Bernesas (1911–1969).
Andrius. Sukausi visaip. Man, hipiui, niekaip netiko visokios pachmutovos*. Vieną kartą aš parašiau Andrejui Makarevičiui** laišką ir paprašiau atsiųsti savo dainų. Atsakė į laišką, atsiuntė ranka rašytus dainų žodžius, natas. „Pavarot“*** ir kitus šlagerius.
* Aleksandra Pachmutova (g. 1929 m.) – sovietinė kompozitorė, ją labai mėgo Tarybų Sąjungos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas.
** Legendinės rusų roko grupės „Mašina vremeni“ (liet. „Laiko mašina“) įkūrėjas, pradėjo muzikuoti 1968 m., populiarus iki šiol.
*** Šlageris „Posūkis“.
V. Š. Tai komisija pasirašė?
Andrius. Raukėsi, bet mes gi rusiškai dainavom. Taip išdūriau juos tada. O mums buvo smagu groti.
30 KONCERTŲ PER MĖNESĮ
V. Š. Vėliau su Petru teko groti?
Andrius. Kad nelabai. Vilniuje jis paniro į džiazą, aš plaukiojau kito žanro vandenyse. Nueidavau į „Gintarą“ paklausyti, kaip jie su Kęstučiu Antanėliu groja. Tame viešbutyje buvo neoficialus filharmonijos bendrabutis, atvykdavo atlikėjai iš Maskvos, kitų respublikų.
V. Š. Pagrodavai tame viešbutyje?
Andrius. Gal kokį kartą, kitą. Nedrįsdavau…
V. Š. O kituose restoranuose Vilniuje?
Andrius. Ne, aš juk dirbau filharmonijos ansamblyje.
V. Š. Ir turėjai krūvą pinigų, kalnus gerbėjų…
Andrius. Tiesiog nebuvo kada. Juk būdavo 25–30 koncertų per mėnesį. Grįždavau į Plungę, mama išskalbdavo rūbus, po trijų dienų vėl į trasą…
V. Š. Automobilį vairuoji?
Andrius. Ne. Bijau. Sėdėdavau ant priekinės sėdynės šalia autobuso vairuotojo, kai vykdavom į gastroles. Esu matęs kritiškų situacijų, avarijų. Bijau, kad vairuodamas galiu užsisvajoti, kokį motyvą galvoje išgirsti, o vairuojant sekundės dalis svarbi… Žinai, kas yra tikras anglų džentelmenas? Tas, kuris moka groti, bet negroja.
„Žmonės rinkdavosi ne gerti ir valgyti, o muzikos klausytis prie kavos puodelio.“
V. Š. Štai sėdim dabar Vilniaus restorane „Neringa“. Užsukdavai čia, kai būdavo Petro džiazo valanda?
Andrius. Aišku, kad ateidavau. Įspūdingi vakarai, įeidavom tik po blatu, stovėdavo prie „Neringos“ eilės, žmonėms tai buvo ir nauja, ir sava.
V. Š. Nors ir būdavo ten žmonių anšlagai, džiazą su Petro komanda iš ten išgrūdo…
Andrius. Žmonės rinkdavosi ne gerti ir valgyti, o muzikos klausytis prie kavos puodelio. Žinai, jau tada buvo kapitalizmas – nėra pelno, tai lauk…
V. Š. Kas tau yra džiazas?
Andrius. Žiūrint koks. Gražu Chickas Corea*, bet paklausau tris keturis kūrinius – pavargstu. Herbie’s Hancockas** – per daug informacijos. Veikiausiai man ne free ar kitoks džiazas artimesnis, bet artrokas, džiazrokas labiau tinka.
* Legendinis amerikiečių džiazo pianistas, kompozitorius, gyveno 1941–2021 metais.
** Žymus JAV džiazo pianistas, kompozitorius, gimė 1940 metais.
V. Š. Kaip nutiko, kad atsiradai garsiajame „Dainos teatre“?
Andrius. „Vilniaus aidus“ po vieno koncerto tiesiog išvaikė. Nidoje atostogavo tuometinis kultūros ministras Dainius Trinkūnas. Aš buvau perspėjęs vyrus, kad prisuktų garsą, o gitaristas Igoris Berinas kai užvarė, garso režisierius dar pridėjo… Tada ir buvo pasakyta, kad šio kolektyvo nereikia.
V. Š. Tiesiai šviesiai tau pasakė?
Andrius. Kažkoks valdininkas pranešė. Bet Gargžduose tada įvyko paskutinis „Vilniaus aidų“ koncertas. Salė pilna, plojimai. Po koncerto pasakiau, kad vyrai važiuotų į Vilnių, iškrautų aparatūrą. Rodos, Andropovo laikai užėję buvo ir tokie griežtumai, uždarymai paūmėjo. Beje, pirmas į tą mėsmalę pakliuvo ansamblis „Saulės laikrodis“. Jie, sakyčiau, buvo artroko pradininkai.
V. Š. Taip ramiai reagavai, kad žlunga ansamblis akyse?
Andrius. Tikrai ramiai. Nuvažiavau į Platelius. Leidžiu ten atostogas rudenį, ir netikėtai man Vytautas Kernagis skambina: „Atvažiuok, yra reikalas. Tu, aš ir Marcelijus Martinaitis pavarysim.“ Vytas dirbo filharmonijoje ir, pasirodo, sulaukė priekaištų, kad nieko neveikia…
NĖRA LYGIAVERČIO PARTNERIO
V. Š. Ką Vytautas filharmonijoje veikė?
Andrius. Dirbo režisieriumi Estrados skyriuje. Tai aš jam ir pasakiau, kad reikia greitai forminti kokią nors veiklą, juk yra „Vilniaus aidų“ aparatūra, liko etatai, ieškokim muzikantų. O etatai tai Maskvos patvirtinti buvo.
V. Š. Kaip rodo istorija, „Dainos teatras“ gimė tyliai, bet greit tapo garsus?
Andrius. Valdžia palaimino steigimą. Mes iškart ėmėm gerą poeziją, o ne tą, kur „aš myliu, tu tyli…“ Iki tol aš į dainų žodžius mažai gilindavausi, o „Dainos teatre“ tekstai man tapo labai svarbūs.
V. Š. Pats jų esi sukūręs?
Andrius. Ne. Viską turi daryti profesionalai.
V. Š. Ne kartą klausiau „Dainos teatro“ su ašarom akyse – sunku jautrios sielos filologui ant svieto… Žinau, kad jūs buvote populiarūs ne tik tarp filologų.
Andrius. Vilniuje buvusiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno esame visą savaitę kasdien koncertavę – ir visada anšlagas. Didesniuose miestuose mūsų dainos žmonėms patiko, o provincijoje – ne itin. Pastariesiems, ko gero, atrodė per rimta, gal sudėtinga, žinai, poezija, kaip sakoma ne kožnam pabažnam…
„Su pižamomis scenoje pasirodėme – patiko publikai.“
V. Š. Teko keisti kursą, tą ir padarėt, kiek pamenu, koncertuose atsirado pokštų, dingo rimtis. Tauta atsitiesė ir…
Andrius. Buvom priversti keisti, nes nieko iš to rimtumo ir tikrumo neuždirbdavom. Taip atsirado programa „Linkime paploti“, D. Dolskis, kiti šlageriai, žmonės išgirdo jiems atpažįstamus bumčikus. Tada tokį durnyną padarėm – su pižamomis scenoje pasirodėme – patiko publikai.
V. Š. Buvo ir rimtų gabalų. „Dainos teatras“ jau šventė savo veiklos 30-metį. Smagu. O tu kokiu keliu nuėjai tolyn? Su bardais, su aktoriais?
Andrius. Koncertuoju su tais, kurie man įdomūs. Nesiveržiu su bet kuo. Aš ne bardas, garsiau uždainavau gal 2000-aisiais.
V. Š. Naują tūkstantmetį apgiedojai?
Andrius. O kaip kitaip, iki tolei nedrįsau. Rimtai – bijojau. Tvarkiau savo popierius, pasirodo, mano nemažai dainų parašyta. Kita vertus, niekam jų nereikia. O mano dainos gimsta taip: randu man artimą tekstą, tada ir muzika ateina. Tiesa, yra man labai patinkančių eilių, kurių nedrįstu dainuoti, kad jų nesugadinčiau.
V. Š. Turbūt užmesdavai akį į Petro kūrybą. Kuris tau Petras artimiausias, įdomiausias – su birbyne duetas, su Veronika, su vargonais?
Andrius. Jis visą laiką nuo pat vaikystės degė, ieškojo, improvizavo. Manau, kad jam labai gretai atsibosta virti savo sultyse. Kai sutinki kūrybos bendramintį – laimė. O Petras vis išbando save, jam to reikia, bet kartu ir prisitaiko prie tų, su kuriais groja.
V. Š. Ką tatai reikštų?
Andrius. Jis tiesiog neturi lygiaverčio partnerio. Nors pritaria, atitaria, bet tokio kaip jis muzikinio mąstymo šalia Petro nemačiau.
V. Š. Gal vis tik Ganelinas?
Andrius. Galbūt. Slava yra matematiškai tikslus, kompoziciją labai gerai išmanantis kūrėjas. O Petras labai spontaniškas. To neišmoksi, jokiomis natomis neužrašysi. Improvizacijos jausmas, grojimas iš kepurės* čia ir dabar – Dievo dovana. Jis gi jau tada, būdamas paauglys, Plungėje, būdavo, groja, groja, paskui gal pabosta ir ima tyčiotis iš to, ką neseniai grojo. Saksofonas staiga imdavo kvatoti, kikenti.
* „Frazeologijos žodyne“ pastovaus, vientisos reikšmės ir vaizdingo žodžių junginio „iš kepurės“ reikšmė – „atmintinai“. Pateikiamas pavyzdys iš Kražių (Kelmės r.): „Nė skaityti, nė rašyti, viskas iš kepurės seniau.“ Beje, tarmiškai žodis „atmintis“ reiškia „mintis“.
V. Š. Humoro jausmas irgi įgimtas – neišmoksi…
Andrius. Petras man – kaip A4 formato baltas popieriaus lapas. Jis eina į sceną ir nežino, kaip bus. Tai priklauso nuo jo pajautos, nuo susirinkusiųjų auros. O jis – baltas, švarus lapas.
KITOS PLUNGĖS NĖRA
V. Š. Jau pradėjome girti, bet man atrodo, kad nelabai suvokiame, kokio ryškumo menininkas yra Petras, nes muzikos kritikai to padaryt nepadeda…
Andrius. Apie kritiką arba gerai… Betgi jos tiesiog nėra, nerašo niekas profesionaliai. Buvo Liudas Šaltenis, parašydavo Olegas Molokojedovas, dabar nebežinau kritikų, nes jie rašo tai, ką mato.
V.Š. Geriau tada man pasakyk, ar teko matyt nosį aukštyn užkėlusį žemietį Petrą?
Andrius. Kad ne. Petrui šito bruožo Dievas tikrai nedavė. Jis niekada nebuvo susireikšminęs, greičiau atvirkščiai. Man labai gaila, kad mes, kaip tauta, nemokame savęs parodyti, iškelti, esame nedrąsūs pasaulyje. Iš provincialumo statom paminklą Zappai*, bet nematom savo didžių asmenybių. Juk ir pasaulinės džiazo žvaigždės jomis netapo be visų palaikymo.
* Žirmūnuose gimusiai Amerikos roko legendai Frankui Vincentui Zappai (1940–1993) 1995 metais Vilniaus Senamiestyje, K. Kalinausko gatvėje, pastatytas 4,2 m aukščio paminklas.
V. Š. Bet kaip pavydą suvaldyti?
Andrius. Esame labai pavydi tauta. Neretai menkiname vieni kitus. Tai veikiausiai iš baudžiavinės priespaudos, iš caro laikų atėję bus. Reikia daugiau tikrumo. Mes greiti mėgdžioti, sekti. Betgi afrikiečiai nepadainuos mūsų sutartinių, o mes jų ritmų neišmušim.
V. Š. Kas būtų buvęs Petras, jei jis būtų sekęs, tarkime, amerikiečių džiazo keliu?
Andrius. Niekas. Jis atrado savo stilių, lietuvišką, ačiū Dievui, kad jo neužspaudė visokie svingai, tie dvylikos taktų bliuzo kvadratai, kuriuos visas pasaulis kankina… Esu Atlikėjų asociacijos tarybos narys, mes organizuojame gabių muzikai vaikų stovyklas.
V. Š. Aišku, Plateliuose…
Andrius. O kur rasi gražiau? Tai sykį pakviečiau Petrą, kad vaikus pamokytų. Jis atvarė iškart, išsitraukė savo dūdelę, kaip koks piemenėlis bandą ganydamas. Ir jau vieną vaiką, žiūriu, Petras vedasi tolyn, bendravo jie, kalbėjosi paėję, kažką aiškinosi, o dabar tą vaiką Petras jau Muzikos ir teatro akademijoje moko.
„Man labai gaila, kad mes, kaip tauta, nemokame savęs parodyti, iškelti, esame nedrąsūs pasaulyje.“
V. Š. Petras visur – ir Lietuvoje, ir užsieniuose prisistato: iš Plungės, gyvenantis Vilniuje. Jam labai svarbi tėviškė. O tau, Andriau, gal miesto gyvenimas labiau prie dūšios?
Andrius. Galima visaip galvoti – jau ne trejų metų esame, sentimentai ima. Bet kur tu pasaulyje rasi tokią kitą Plungę? Parkas, Oginskio rūmai, klaidžiok sau vienas, jokių minių, esi čia savo namuose.
Adelė. Aš tai štai ką pasakysiu – tėvas labai didžiavosi, kad Petras „prie vyrų“, jog vyresni muzikantai jį įvertino. Nebuvo gi minčių, kad vaiką kas nors gali sugadinti. O štai, pavyzdžiui, man tėvas kartą liepė pagroti per vestuves. Tada aš jau buvau bebaigianti muzikos mokyklą. Bet užsispyriau ir negrojau. Toks amžius mano buvo – paauglystė. Dar vienas dalykas – nors ir mokėjau akordeonu groti, paskui tik kanklėmis visą laiką grojau.
Petras. Taip ir matau tėvo džiugų veidą. Tik anūkui gimus, tėvo džiaugsmą, pasididžiavimą manimi gal jau geriau suvokiu. Kaip sakoma, nemandravojau – paprašydavo tėvo draugai kokiame nors baliuje pagroti, niekada neatsisakydavau. Labai lengvai man tos melodijos plaukė, svarbiausia, ir dabar jas atsimenu, guli jos mano galvoje tarsi seife.
V. Š. Jei dabar kas į vestuves pagroti kviestų?
Petras. Gal jau 55 metus vestuvėse negroju. Nebeįdomu. Bet viską atsimenu kiaurai, ypač repertuarą: lietuviška estrada, tango, fokstrotai. Šiaip nepamenu nei pirmų, nei paskutinių vestuvių, kuriose grojau. Sakiau, kad pradėjau anksti – būdamas devynerių – ir baigiau anksti, būdamas 18 metų. Nuo tada, kai įstojau į Vilniuje esančią tuometinę konservatoriją, per balius jau praktiškai nebegroju.
V. Š. Groti vestuvėse – žiaurus fizinis krūvis?
Petras. Pagalvok, juk tai ne koncertas dviejų dalių po 45 minutes. Tris dienas, būdavo, akordeonu groji, grįžti diržų iki kraujo nutrintomis rankomis. Jei klarnetu ar saksofonu linksmini – lūpos ištinsta, kaip sunokę pomidorai net blizga. Kita vertus, velniškai užsigrūdini, žmones pradedi pažinti. Labai patikdavo stebėti juos, kaip kalba, kaip kaušta. Groju ir stebiu aplinką kaip kagėbistas. Žiauriai įdomu.
„Reikia daugiau tikrumo.“
Paulius. Daug muzikantų anuomet nuo to pradėjo – vestuvės, restoranai, baliai. Ir mes susibūrėm į grupelę, nors nei aparatūros, nei instrumentų iš pradžių neturėjome. Patys kažkokias gitaras pasidarėm, iš kažkur tromboną, triūbą ištraukėm – ir pirmyn.
V. Š. Tokius balius galiu pavadinti tiesiog lėbavimu. Prekių nebuvo, bet svaigalų – sočiai.
Petras. Laiko šventei daug buvo skiriama, maisto ir gėrimų – pilna. Be to, žinai iškart visą scenarijų, žinai, kad tris dienas būsi it uždarytame stiklainyje.
Paulius. O vestuvės juk kiekvieną savaitgalį, tai ir groji po tris dienas. Užtat uždirbti iš karto buvo galima visą mėnesio atlyginimą. Bet lengva nebuvo. Pavyzdžiui, kokią 3–4 valandą nakties taisomės nusnausti, staiga iš po stalo išlenda koks nors svetulis ir bliauna: „Mūsų muzikantus katinai papjovė!“ Kas belieka – kyli ir vėl groji. Mažiausiai 300 dainų reikia mokėti – nuo kokios nors arijos iš operos „Aida“ iki dainuškos „Kaip ant pečiaus lipom“.
Petras. Bet kiekvienose vestuvėse visada atsirasdavo žmogus, kuris supranta muziką. Tai mane, kaip sakoma, vežė. Jam, jo akims aš ir grodavau. Stengiesi vaikas dėl to vieno žmogaus, o jei dar pagiria – atgaiva už vargus. Kas įdomiausia, nepamenu jokių muštynių, incidentų, galbūt švęsdavo žmonės tada ramiau. Nors vieną Telšiuose vaizdą pamenu, kai su pagaliu per staibius kažkoks vyrukas plaka kitą – kaip spragilu linus. Ir tą garsą net dabar girdžiu: labai panašu į Regimanto Šilinsko virtuozišką skrabalų solo. Sintezatoriumi neatkartosi…
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
