„Kūrėjai, kurie „chaltūrina“, turėtų pasikalbėti su savo sąžine“, – LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“ sako Stalo teatro įkūrėja Saulė Degutytė.
– Jei teatrą vaikams dabar reiktų kurti nuo nulio, kaip pasikeistų kūrimo procesas?
– Jeigu reiktų kurti iš naujo, išraiškos priemonių nekeisčiau, nes jos yra iš manęs, bet gal keisčiau strategiją: iš pradžių lauktume finansavimo, gal erdvių. Kai pradėjome, šešerius metus kūrėme iš savo, tempėmės iš namų viską, iš sodybų. Bet neskaičiavome, nes mums tai buvo didelis džiaugsmas.
– Kiek dabar Lietuvoje objektų teatras yra novatoriškas, palyginus su tuo, kas buvo prieš dvidešimt metų?
– Tikrai ne aš pirma sukūriau objektų spektaklį, tik tiek, kad aš tęsiu tą objektų teatro misiją.
Manau, kad tai yra visų laikų teatras, nes objektai gali keistis su tų laikų madomis ir aktualijomis. Objektų teatras nepasensta, nes jis gi ir buvo pirmasis teatras senovėje, kaip aš įsivaizduoju, su akmenimis, plunksnomis. Vaikai žaisdavo pagaliukais, angliukais, akmenukais. Objektai keičiasi, bet objektų išraiškos visą laiką aktualios ir šiuolaikiškos.
– Kokie objektai prieš dvidešimt metų vaikui bylojo apie kažką senoviško ir kokie senoviniai objektai atrodo šių dienų vaikui?
– Šiandieniam vaikui, aišku, jau atrodo, kad šimto metų senumo ližės ir kubilai buvo tada, kai gyveno dinozaurai. Dabar pagrindinis objektas vaikams yra medijų transliavimo priemonės. Su jomis reiktų ne kovoti, o įdiegti sąmoningumo ir suprasti, kad tai yra daiktas. Kai bendrauju su vaikais, sakau, kad aš irgi žaidžiu telefonu, ir parodau, kaip telefonas vaikšto ir kalbasi. Jiems būna labai juokinga.
Mes turime spektaklį „Kelionė į kitą mišką“, kuris yra transliuojamas kaip šešėlių teatras. Ten veikia įvairiausi smulkiausi vaikų žaisliukai, kurie po kojomis mėtosi kambariuose: indeliai, smėlis, nuotraukos, servetėlės. Objektai keičiasi pagal tai, kas vaikams atrodo įdomu.
– Kokie vaikai bus po penkerių metų? Kokie daiktai jiems pasakos apie pasaulius, kurie dabar mums yra artimi, bet jiems bus svetimi?
– Taip, fantazuojame, kokie bus tie vaikai. Dabar vaikai yra labai pažengę mąstymo srityje, žinių srityje. Dar nelabai mokantis kalbėti gal trejų, gal ketverių metų vaikas jau aiškina, kad žmogus išsivystė iš beždžionių, ir pažeria tokių minčių, žodynas turtingas. Tai labai stebina. Manau, visa žmonija eina link proto. Protas bus svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime. Tėvai nori įdiegti vaikams daugiau žinių, juk informacija yra turtas.
Po penkerių metų teatras vaikams turės būti dar intelektualesnis. Pas mus teatre tai jau yra, pavyzdžiui, spektaklis „Burbuliuko meilė“ yra apie ekologinę situaciją Žemėje. Vaidiname ateitį, kada vaikai nežino, nei kaip paukščiai čiulba, nei kaip gėlės žydi, nei kaip medžiai auga.
Kalbant apie išraiškos priemones, man atrodo, kad vartojimo bumas persivertė į kitą pusę. Jaunimas jau nori turėti tik vieną šaukštą, vieną puodą, vienus marškinius ir vienas kelnes. Daug jaunų žmonių taip gyvena matydami vartojimo beprotybę, godumą. Manau, kad ateityje teatras turės būti labai intelektualus, tačiau sukuriamas iš vieno pagaliuko ar vieno akmenuko. Paprastas ir genialus teatras.
– Kaip sekasi dirbti su aktoriais, kurie ateina iš visai kitokio teatro, nėra dirbę su objektais?
– Aktoriai – tokie žmonės, jie greitai prisitaiko. Aišku, iš pradžių jiems būna keista, kai sakau: „Nevaidink, vaidina daiktas.“ Bet ne tai, kad turi stovėti kaip robotas, aktorius turi savo emociją pertransliuoti per daiktą. Iš pradžių reikia padirbėti, bet paskui transformuojasi ir išmoksta, kad vaidina ne jis, o daiktas. Nors iš tikrųjų vaidina tai aktorius, pats daiktas nepavaidins.
Dabar Balys Ivanauskas spektaklyje „Sibiro haiku“ valdo gal dvidešimt daiktų, persikūnija čia į mamą, čia į žąsiną, čia į sesę, čia į Algiuką – labai daug personažų. Man įdomu, kaip aktorius žongliruoja ne tik daiktais, bet ir vidumi, emocijomis, perteikimu. Daiktų teatrui tai yra labai svarbu, nes aktorius pats tampa objektu. Saulius Čėpla spektaklyje „Rhesanium“ skaito ištrauką iš Immanuelio Kanto „Čystojo proto kritikos“ ir rankomis žongliruoja kaip objektais. Knygos ir rankos išeina kaip objektų ansamblis, kaip šokis.
– Ar turi įtakos tai, pas kokį mokytoją mokėsi aktorius? Jeigu jūsų mokytojai sutampa, ar tuomet lengviau rasti bendrą kalbą?
– Taip, galbūt ir lengviau. Tačiau svarbiausia, ką mokytojai įdeda į savo mokinius, tai yra mokyklą. Daug jau aktorių esu perleidusi per savo rankas, tai pastebiu, kad pirmiausia gera mokykla tai yra pagarba profesijai: repeticijų lankymas, kruopštus darbas, požiūris į vaidmenį, atsidavimas.
– Tenka išgirsti, kad neretai teatras vaikams tampa „chaltūra“, būdu pasipinigauti. Kaip jums sekasi dideliame „chaltūros“ lauke atrasti savo žiūrovą?
– Čia labai plati ir sunki tema. Vaikus kemša tos „chaltūros“ jau nuo darželio, pasipinigautojų atvažiuoja kas mėnesį. Kai kurie būna geros kokybės spektakliai, bet kai kurie – „aukso fondas“, kaip mes sakome. Vaikai tai, aišku, ką paduosi, tą ir valgys. Nusimanantis žmogus kvies tą, kuris praturtina vaiko sielą ne tik protiškai, bet ir emociškai.
Yra dabar tokios programos parengiamųjų grupių vaikams, kur kiekvienam vaikui kultūros pasas skiria sumą pinigų, už ją jis turėtų gauti kultūros paslaugą. Bet net ir ten būna tokių paslaugų. Dažnai tos kompanijos, kurios turi nelabai gerą produkciją, turi gerą vadybininką, kuris gali viską įsiūlyti. Čia jau nuo kiekvieno mokytojo priklauso, ką jis pateiks mokiniams. Mes tarp tų visų „chaltūrų“ išsiskiriame naudingumu. O kūrėjai, kurie „chaltūrina“, tai turėtų pasikalbėti su savo sąžine.
– Spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ yra pirmasis jūsų teatro spektaklis ir vaidinamas iki šiol. Ar 20 metų gyvuojančio spektaklio nereikėjo adaptuoti šiandienos vaikams?
– Įsivaizduokite, ne. Mitas yra universalus, aš net pati stebiuosi. Intonacijos, sakiniai akcentuojami kitur ir vaikai klauso. Kažkoks universalus tekstas. Eglės žalčių karalienės mitą esu pastačiusi gal tris kartus skirtingai, vis iš kito kampo. Paskutinis yra apie tai, kaip atsirado medžiai. Tekstas toks pats, bet akcentuojamas medžių atsiradimas. Tą mitą galima dar keturis kartus statyti ir atrasti naują temą.
– Kuriate daug veiklų vaikams su negalia. Įtraukiajam ugdymui mokyklose buvo labai daug pasipriešinimo. Ar tokio pasipriešinimo nejaučiate kūrybinėje veikloje, teatre, neformaliajame ugdyme?
– Aš su vaikais specialiajame darželyje-lopšelyje „Žolynėlis“ dirbu jau 20 metų. Ten kiekvieną dieną visokių dalykų būna. Kitąkart galvoji, čia tave suvalgys, išnešios po gabalėlį. Pasipriešinimas dabar jau nejaučiamas. Va kai aš pradėjau dirbti, nuomonė apie tuos vaikus buvo tokia, kad tėvai neleisdavo fotografuoti grupių su vaiku vežimėlyje, nes sugadins nuotrauką. Visuomenė dabar yra labai pažengusi šiuo klausimu ir šitie įtraukumai į bendrąjį ugdymą yra labai gerai.
Aišku, kiekvienas atvejis yra labai skirtingas. Esu mačiusi, kaip vaikas tylėjo tylėjo specialiojoje vaikų grupėje, o dabar bendroje grupėje tiesiog pražydo. O kiti galbūt ir nelabai gali. Reikia skirti pinigų, kad prie kiekvieno vaiko būtų atskiras žmogus. Ir tam labai gali pasitarnauti menas, teatras. Mes dabar kaip tik repetuojame įtraukųjį spektaklį vaikams su autizmo spektro sutrikimais, su intelekto negaliomis, vadinasi „Ką siūlai?“. Spektaklis pagamintas iš siūlų ir tas turi labai daug prasmių: visuomene, ką tu siūlai, ką mes siūlome, kaip kūrėjai, ką vaikai mums gali pasiūlyti? Svarstysime tą klausimą. Premjera lapkričio 30 d. Lietuvos teatro sąjungoje. Rodysime Vilniuje, Panevėžyje ir Utenoje.
– Kas laukia Stalo teatro dvidešimtmečio proga?
– Dabar meldžiu Dievo sveikatos, kad išgyvenčiau spalio mėnesį. Nes rodysime spektaklius skirtingose Vilniaus erdvėse: Lietuvos teatro sąjungoje, Valstybiniame jaunimo teatre, Vileišio18, Menų spaustuvėje, Juozapavičiaus g. 9. Spektakliai skirti nuo 1,5 metų amžiaus („Dangaus virėja“) iki suaugusiųjų (apie Liudviką Rėzą „Rhesanium“).
Gimtadienis vyks spalio 19 dieną Menų spaustuvėje. Atvažiuos viešnia iš Lvivo, Ukrainos, Liudmyla Zborovska. Kartu su ja rodysime spektaklį „Deivių archeologija“. Tai tokia lietuvių liaudies sutartinių ir ukrainietiškų dainų pynė pagal Marijos Gimbutienės hipotezes, kurios teigia, kad neolito, paleolito laikotarpiais nebuvo ginklų, buvo matriarchatas: valdė moterys, o vyrai buvo jų saugotojai. Labai kviečiu į spektaklius.
Viso pokalbio klausykitės LRT Klasikos laidoje „Performansas“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
