„Nieko panašaus anksčiau neteko versti“, – prisipažįsta Donata Rinkevičienė, išvertusi ukrainiečių rašytojo Andrij Bačynskyj knygą „Juodojo ąžuolyno vaiduokliai“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Tai knyga apie įkvepiančią vaikų stiprybę ginant savo įsitikinimus ir pagarbą gamtai. Istorijoje susipina nostalgiška vaikystė kaime, drąsa ir ryžtas kovoti už tai, kas miela širdžiai. Šią knygą dabar gali skaityti ne tik ukrainiečiai, bet ir Lietuvos skaitytojai, rašoma „Terra Publica“ parengtoje publikacijoje.
– Kaip radote balansą tarp ištikimybės originalui ir sklandaus lietuviško teksto?
– Tekstas nebuvo sudėtingas ar įmantrus, bet įdomus. Veiksmas rutuliojasi greitai. Sklandus vertimas nenuskriaudžiant originalo – šventas reikalas.
– Kas Jus, kaip vertėją, labiausiai sužavėjo šiame romane?
– Nieko panašaus anksčiau neteko versti. Pasakojimas išties yra labai neįprastas. Labiausiai sužavėjo vaikų nuoširdumas ir tikėjimas tuo, ką daro. Dialogai gyvi ir šmaikštūs, nors kalbama apie meilę gamtai, apie seno ąžuolyno išsaugojimą, apie jo istoriją. Man patiko, kad tekste nėra nė lašo patoso.
– Kaip manote, kokias vertybes ši knyga perteikia jauniesiems skaitytojams? Ar tai yra tiesiog nuotykių kupina istorija, ar ji taip pat skatina susimąstyti apie svarbius gyvenimiškus klausimus?
– Taip, jaunajam skaitytojui bus apie ką pagalvoti. Keliami klausimai kaip niekad aktualūs. Medžių kirtimas yra opi problema ne vien svetur. Knygos herojai ne tik susiduria su nedorais verslininkais, bet ir sužino nuostabių ar net baugių istorijų, susijusių su gimtosiomis vietomis.
– Ar manote, kad šios knygos temos – gamtos apsauga ir kova už teisybę – aktualios šiandieniniam jaunimui?
– Taip, šiandieninis jaunimas, manau, puikiai supranta, kad nuo jų priklauso galybė dalykų, susijusių su gamtos apsauga.
– Kaip manote, ar verčiant vaikų literatūros kūrinius reikia taikyti kitokį požiūrį nei verčiant suaugusiųjų literatūrą? Ar buvo specifinių iššūkių verčiant dialogus ar aprašymus, skirtus vaikams?
– Vaikų knygos yra rašomos vaikams suprantama kalba, todėl ir vertimas niekaip negali nutolti. Verčiant knygos herojų dialogus teko atsižvelgti į mūsų paauglių kalbos manierą, vartojamus kreipinius, riebesnius posakius. Kartais šiuo klausimu pasišneku su savo vaikais. Nors jie jau bemaž suaugę, bet tikrai duoda gerų patarimų, pateikia kalbos ir šiuolaikinio bendravimo pavyzdžių.
– Su ukrainiečių kalba Jus sieja šeimos istorija: Jūsų seneliai iš tėčio pusės yra ukrainiečiai. Ar tai ir paskatino mokytis kalbą, pasirinkti vertėjo darbą?
– Taip. Tik iš pradžių norėjau labai gerai išmokti kalbą, laisvai skaityti ir bendrauti ukrainiečių kalba. Noras versti atsirado kiek vėliau.
– Vaikai, paaugliai anksčiau ar vėliau pradeda domėtis jiems įdomiais dalykais, galvoti apie ateitį. Ką patartumėte vaikams, kurie nori tapti vertėjais?
– Galiu pasakyti, kad tai yra nuostabus darbas. Tikriems krapštukams. Žinoma, ne pats lengviausias, mat reikalauja kruopštumo, nuoseklumo ir daugybės kitokių savybių. Bandykite jau dabar! Tikrai atsiras žmogus, kuris patars ir pagelbės.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
