„Labai svarbu, ypač po sunkių, ryškių, sudėtingų vaidmenų, sugrįžti į save, nesutapatinti savęs su personažu visiškai, neimti juo gyventi ir realiame gyvenime. Šios dvi tikrovės turėtų būti atskirtos. Būna lemtingų vaidmenų, pakeičiančių žmogaus asmenį, ir čia, mano manymu, slypi rizika sujaukti savo tapatybę“, – sako aktorė Dalia Michelevičiūtė.
Straipsnių ciklas „Aktorė“ yra Lietuvos dramos teatro moterų aktorių biografinių esė rinkinys. Subjektyvias atvertis galbūt daugiau ar mažiau riboja žinojimas, kad tekstai bus viešinami. Viešumas pats savaime suskliaudžia asmeninės tiesos išsakymo amplitudę, atsivėrimo gelmę. Tačiau ciklo autorė Elvina Baužaitė ir nesiekė atskleisti didžiausių niekšybių, sunkiausių klaidų, didžiausių meilių. Subjektyvi moterų aktorių patirčių autentika leidžia fiksuoti bendrąją teatro meno kūrėjų būtį – tam tikra prasme iš atskirų asmeninių istorijų sudėti aktorės esaties 21 a. Lietuvos teatro meno pasaulyje atspindžių koliažą.
Užrašyta 2021 m. rugpjūčio 2 d.
Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, išlydėjusi į aukštąją mokyklą savo šokių partnerį, kuris buvo dvejais metais vyresnis, nuėjau į dramos būrelį. Apie 1983-iuosius į Anykščius atvažiavo jauni kūrybingi režisieriai: Arvydas Navalinskas, Raimundas Šilanskas ir Vytautas Germanavičius. Su Šilansku, kuris vaidino Donaldą, vaidinome Navalinsko režisuotame spektaklyje „Donaldas ir trys maži ančiukai“, aš vaidinau trečiąjį ančiuką. Paskui radosi kiti vaidmenukai... Tačiau ši pirmoji mokyklinė sceninė patirtis, tie su niekuo nepalyginami išgyvenimai, jausmų pasaulis, jų kaita, kontrastai, vidinio pasaulio atodanga buvo tarsi pašaukimo pažadas, kurio išsipildymo, labai stipriai pajausto širdies, troškau siekti.
Vaikystėje deklamuodavau eilėraščius, vos išmokusi skaityti atmintinai išmokau poemą „Eglė žalčių karalienė“. Scena man pirmiausia yra vieta, kurioje apnuoginama širdis. Iliuziją padeda sukurti šviesos, kostiumai, muzika, tačiau svarbiausia scenoje – žmogus, čia ir dabar išgyvenantis kuriamo personažo istoriją. Žodį vaidinti keisčiau žodžiu išgyventi, ne išlikimo, bet emocijų, vidinio žmogaus pasaulio perteikimo prasme. Scenoje gali būti pažeidžiamas, trapus, drovus ir tai yra labai brangu.
Aktoriaus darbas negailestingas netikrumui, dirbtinumui – turi būti maksimaliai nuoširdus, atviras, gailestingas scenos partneriui, bet ne sau. Ši profesija leidžia pasijusti tuo, kuo niekada neturėtum galimybės būti, išreikšti, išgyventi emocijas, kurias dažniausiai slepiame. Tačiau nuoširdumas visada lieka apdovanotas: tuo išsipildymo jausmu, savotiška trumpalaike pilnatve. Aktoriui reikia labai daug nuolankumo, tai komandinis darbas ir turime derintis vieni prie kitų.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pirmasis didelis ir pagrindinis vaidmuo buvo Lizi Kari, N. Richardo Nasho pjesėje „Lietaus pardavėjas“ (režisierius Algirdas Lapėnas, 1993). Darbas šiame spektaklyje buvo tarsi dar vienos aktorystės studijos, neįkainojama patirtis dirbti su tokiais scenos veteranais kaip Audris Chadaravičius, Juozas Rygertas, Vytautas Rumšas. Algirdas Lapėnas supažindino su visai kitokiais darbo metodais, stilistika, kai vaidmuo kuriamas be įtampos. Jis turėjo be galo subtilų humoro jausmą ir sceninę eleganciją.
Vaidinau mūsų kurso diplominiuose spektakliuose, kurie tapo repertuariniais. Režisierių Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno ir kitų. Vienas įdomiausių tarpsnių – su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. Jo režisuotame spektaklyje pagal Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas (Mocartas ir Saljeris. Don Žuanas. Maras)“ už Mergaitės, Komandoro vaidmenį buvau kritikų pripažinta geriausia 1993–1994 m. sezono aktore. Tą dieną buvau laimingiausias pasaulyje žmogus!
Sužinojus apie naują būsimą vaidmenį, jausmai – įvairūs. Jeigu vaidmuo sudėtingas – labai džiaugiesi. O jeigu ne toks komplikuotas, tiesiog dorai ir atsakingai jį apmąstai. Visada į repeticiją einu jausdama nerimą, netgi baimę, drovėdamasi. Namuose ruošiuosi, daug galvoju, ieškau, tačiau vis tiek bijau. Kai reikia žengti pirmą žingsnį į repeticijų sceną po pjesės skaitymo ir analizės, atrodo, iš baimės nualpsi, tačiau pradedi ir po truputį nerimas įgauna konkretaus darbo kontūrus. Premjera yra bene svarbiausias gyvenimo įvykis. Kaip sportininkas rengiasi varžyboms, taip tu visas jėgas sutelki tam pirmajam vakarui, ypač jei vaidmuo sudėtingas.
Spektaklio kūrybos procese iškyla ne tik kūrybiškų, tačiau ir slegiančių įtampų. Natūralu: esame žmonės su savo trūkumais, ambicijomis. Su vienais labai artimai susidraugauji, su kitais tiesiog pagarbiai dirbi. Kurį laiką po premjeros dar gyvename viena nuotaika. Ilgainiui ji išblėsta. Tačiau per tą repeticijų laiką žmonės atsiskleidžia.
Karalienės Elžbietos I vaidmeniui Friedricho Shillerio dramoje „Marija Stiuart“ (režisierius Jonas Vaitkus, LNDT, 2004) ar Pepei Ilgakojinei (režisierius Evaldas Jaras, LNDT, 2007) ruoštis imdavau jau prieš mėnesį: sportuoti, riboti maistą, pramogas. Kai kurie vaidmenys reikalauja labai daug ne tik emocinių, bet ir fizinių jėgų. Scenoje vilkėti ir parodyti karalienės kostiumo, kuris sveria kelis kilogramus, grožį (dailininkė Dalia Mataitienė), avėti aukštakulnius, pagarbiai nešti karūną, kuri taip pat sveria... Visos moterys nori būti karalienės, tačiau retai kuri susimąsto, ką reiškia panešti ne tik karūną, kostiumą, bet ir šlovę, valdyti šalį, mokėti kelias užsienio kalbas, groti, šokti, būti atsakingai už žmonių gyvybes.
Tačiau būtent sudėtingiausi vaidmenys atneša daugiausia džiaugsmo ir saldų nuovargį.
Prieš kiekvieną spektaklį meldžiuosi...
Grimo kambariu dalinamės su kolegėmis. Stalelis ir stalčiai – mano. Turime keletą mėgstamų daiktų, knygų. Ši asmeninė erdvė svarbiausia per repeticijas. Jeigu kambaryje rengiasi kelios aktorės, o taip būna labai dažnai, ieškome nuošalaus kampelio, kad galėtume susikaupti, arba budime prie scenos. O jei mūsų scena jau praėjusi ir spektaklis vyksta jau daug metų, galime šnekučiuotis apie viską.
Geras scenos partneris yra nuostabi dovana! Aš taip pat stengiuosi būti dėmesinga kitam. Tačiau būna ir labai sunkių scenos partnerių. Visada darai, kas nuo tavęs priklauso. Jei pamirštami žodžiai, stengiamės vieni kitiems priminti arba tiesiog tęsi savo tekstą, jei pamiršta atkarpėlė nėra esminė. Sunkiau būna, kai tekstas yra eiliuotas. Jei įmanoma, pašnabždi.
Labai svarbu, ypač po sunkių, ryškių, sudėtingų vaidmenų, sugrįžti į save, nesutapatinti savęs su personažu visiškai, neimti juo gyventi ir realiame gyvenime. Šios dvi tikrovės turėtų būti atskirtos. Būna lemtingų vaidmenų, pakeičiančių žmogaus asmenį, ir čia, mano manymu, slypi rizika sujaukti savo tapatybę.
Po spektaklių neskubu išeiti iš teatro, man labai patinka ši tyla, prisodrinta emocijų, išgyvenimų, kartais liūdesio. Susimąstau apie teatro meno efemeriškumą. Gražiai psalmėse pasakyta ir apie žmogaus gyvenimą, kad jis tik dvelktelėjimas vėjo...
Kai spektaklis nepavyksta, ilgai nešiojuosi neišsipildymo slogutį. Tai priklauso nuo daugybės dalykų, kartais – ne nuo tavęs. Ilgainiui išmokau neprisirišti nei prie nesėkmių, nei prie sėkmių, o viską atiduoti Dievo gailestingumui. Žinoma, analizuoju, apmąstau, ką kitą kartą galėčiau padaryti geriau.
Pirmiausia esu moteris, ne aktorė. Pauzės moko neprisirišti ir skatina ieškoti kitų veiklų. Skaitau, šoku, tiesiog gyvenu. Ilgainiui suvoki, kad ir už teatro sienų yra spalvingas, pilnas iššūkių, kūrybiškas, dinamiškas gyvenimas.
Visus savo trisdešimt metų teatre pavadinčiau kelione. Režisierių dėka galėjau prisiliesti prie jų vizijų pasaulio ir jie padėjo man savyje atskleisti tokius gebėjimus, apie kuriuos net nežinojau. Susitikimas su šiomis asmenybėmis ir buvo tos unikalios patirtys. Režisieriai: Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Algirdas Lapėnas, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas ir kiti dėliojo visą mano profesinio gyvenimo mozaiką.
Žaviausia, įspūdingiausia, kupina nuotykių, svaigulingų patirčių mūsų darbo dalis yra gastrolės. Teatras, žymiausi Lietuvos režisieriai ir jų spektakliai leido apkeliauti beveik visą pasaulį, pažinti kitų šalių kultūras, žmones, gyvenimo būdus. Gastrolėse atsiskleidžiame ir patys.
Įstabu ir žavu keliauti oriai per pasaulį su savo profesija, kuri yra nuostabi! Nors niekas nemato tų sunkių darbo valandų, naktų, kai ištisai mokaisi tekstą, galvoji, verki ir juokiesi, puoli neviltin ir vėl keliesi, viliesi, jog surasi tai, kas sujaudins ne tik tavo, bet ir kitų širdis. Tie, kas mato tik mūsų darbo rezultatą, tas mato tik aisbergo viršūnę. Jei žmogus nepasiruošęs sunkiai dirbti, šis kelias ne jam. Reikia labai daug kantrybės ir nuolankumo sau ir kitiems.
Dievas mus sukūrė kaip vyrą ir moterį. Taip buvo nuo pasaulio sukūrimo. Lyčių grožis yra įstabus ir iš tos įtampos gimsta patys nuostabiausi ir tragiškiausi dalykai. Moterims klasikinėje literatūroje nėra tiek daug sudėtingų, įdomių vaidmenų, kaip vyrams. Mūsų žydėjimo amžius yra trumpas, tačiau labai vertinga gali būti ir branda. Natūralu, kad laikui bėgant vis sunkiau atsistoti ant galvos ar verstis kūlversčiais ant kietų grindų... Tačiau žmogaus vertė nesumąžta jokiame gyvenimo tarpsnyje.
Teatras be gyvo žmogaus, be aktoriaus yra tik dar viena instaliacija. Teatras – išgyventų jausmų menas. Taip, teatras – pats efemeriškiausias iš menų, bet tuo jis ir yra nuostabus. Kartais pagalvoju, kiek žmonių užkulisiuose dirba vien tam, kad sukurtų iliuziją, kuria galėtume patikėti ir išeitume perkeisti. Tai visų menų sintezė. Tačiau mes kalbame apie tokį teatrą, kuriame svarbu kokybė – literatūra, muzika, kostiumai, šviesos ir, žinoma, žmogus.
Todėl mylėkime vieni kitus, nors tai ir labai sunku. Saugokime savo širdį nuo melo, primestų nuomonių, štampų, propagandos, šablonų. Tiesiog mylėkime vieni kitus, nes laikas – trumpas. Man padeda malda, joje išgryninu savo sąžinę, slapčiausius troškimus, viltis, tai, ką man skauda, dėl ko nerimauju, visa tai išsako duži mano širdis Dievo akivaizdoje. Ir tada apgaubia švelni nuostaba, jog ši dulkelė gali kurti...
Straipsnių ciklo „Aktorė“ stenografuotojos: Daina Ulinskienė, Dalia Kaupienė, Milda Čiučiulkaitė, Inga Šiaulė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
