Literatūrologas Vytautas Bikulčius LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria du kūrinius: Dalios Smagurauskaitės istorinį romaną „Sugrįžimas į Veneciją“ ir Roberto Calasso knygą „Leidėjo menas“.
Rašytoja Dalia Smagurauskaitė parašė istorinį romaną „Sugrįžimas į Veneciją“ (išleido „BALTO leidybos namai“), kuriame sumanė atkreipti skaitytojų dėmesį į 16–17 a. LDK valstybės ir kultūros veikėją Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, kuris išgarsėjo kaip garsiausias anų laikų keliautojas, ryžęsis aplankyti Šventąją Žemę ir savo įspūdžius aprašęs knygoje „Kelionė į Jeruzalę“.
Kartą istorinių nuotykinių romanų autorius Alexandreʼas Dumas prisipažino, kad jam istorija tėra tik vinis, ant kurios jis kabina savo paveikslus. Kitaip tariant, jam rūpi ne tiek istorinė tiesa, kiek noras suvilioti skaitytojus nuotykių istorijomis.
O kokios išeities pozicijos laikosi šio romano autorė? Viena vertus, ji pagrindinį dėmesį skiria Radvilai Našlaitėliui ir romane atskleidžia ne tik jo kelionės į Jeruzalę peripetijas, bet ir parodo, kokį vaidmenį jis vaidino valstybės gyvenime, kartu laikydamasi istorinės tiesos. Tuo tarpu antroji pasakojimo linija, kurią kūrinyje dėsto Juozas Šemeta, yra visiškai išgalvota, bet kaip tik jam suteikia gyvybės, nes nuotykių verpetas tiesiog įtraukia skaitytoją ir retsykiais netgi nustelbia Radvilos Našlaitėlio istoriją. Bet įdomiausia, kad ir Radvilos Našlaitėlio istoriją, ir Juozapo Šemetos nuotykius pasakoja tas pats pasakotojas. Tačiau kunigaikščio istoriją jis pasakoja santūriai, atkreipdamas dėmesį į svarbiausius jo gyvenimo įvykius ir charakterio bruožus, o jo paties istorija yra kur kas gyvesnė ir kupina įvairiausių nuotykių, kartais net ir sunkiai įtikėtinų. Pristatydamas kunigaikščio kelionę į Šventąją Žemę, pasakotojas tarsi laikosi Radvilos Našlaitėlio dienoraštyje išdėstytų faktų ir retai kur duoda valią savo vaizduotei. Toks požiūris yra suprantamas dėl romano siužeto, nes būtent Venecijos dožas Kontarinis, būdamas susipažinęs su Radvilos Našlaitėlio knyga, prašo Šemetos papasakoti apie kunigaikščio ir jo kelionę, tikėdamasis, kad išgirs ir tokių dalykų, kurie nebuvo aprašyti dienoraštyje.
Šemeta pasakojimą apie judviejų su kunigaikščiu kelionę į Jeruzalę motyvuoja tuo, kad jis nenori, jog Radvilos Našlaitėlio knyga būtų užmiršta, nori ją prikelti tarsi naujam gyvenimui, nors iš jo pasakojimo sužinome, kad praėjus trylikai metų po pirmojo leidimo Braunsberge (dab. Braniewo), ji buvo išleista antrą sykį Antverpene. Tai rodo, jog ji buvo susilaukusi populiarumo jau anais laikais. Nereikia užmiršti dar vieno fakto, jog Šemeta sugrįžta į Veneciją, iš kurios drauge su kunigaikščiu išplaukė į Jeruzalę daugiau kaip po trisdešimties metų, tad jo noras priminti apie dienoraštį yra savaime suprantamas.
Aišku, kalbėdamas apie kelionę iš Lietuvos į Jeruzalę, pasakotojas pateikia ne tik įspūdžius iš jos, bet pristato ir patį kunigaikštį. Iš jo pasakojimo galima susidaryti vaizdą apie tvirtą, ryžtingą, santūrų valstybės vyrą, labai apsiskaičiusį, tačiau aklai nepasitikintį tuo, ką perskaitė, kuris norėdavo pats išsiaiškinti tiesą. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad jis atsiverčia į katalikybę. Galima pastebėti, kad jis nevirsta fanatiku ir, anot Šemetos, nušvitimo nepatiria net ir pamatęs Kristaus kapo vietą. Būtent pažinimo troškulys jį nuveda prie Egipto piramidžių, kur jis tyrinėja mumijas, net vežasi jas į Nesvyžių, tačiau susidūręs su netikėta situacija, jis liepia jas išmesti iš laivo. Net ir pakliuvęs į keblias aplinkybes, jis nenuleidžia rankų, ieško vienokios ar kitokios išeities, moka greitai įvertinti susiklosčiusią padėtį, nėra karštakošis, nes visuomet linkęs ieškoti sprendimo, ir kaip įmanydamas vengia aštrinti situaciją. Toks jo charakteris ne vienu atveju jam padėjo gyvenime išvengti susidorojimo su juo ar net mirties.
Kur kas spalvingesnė Juozo Šemetos istorija, tuo labiau kad ją pasakodamas jis pats pasiduoda vaizduotės tėkmei, kuri jį neša per visą romaną. Žinoma, ji kupina nuotykių nuo pat romano pradžios, kai jis susiduria su plėšikais, ir baigiant jo pabaiga, kuri tikrai priblokš skaitytoją. Šemetos gyvenimo istorijos pamatas yra meilė, kuri po daugelio metų ir priverčia jį grįžti į Veneciją, kur jo laukia visiškai netikėta naujiena. Ją sužinojęs, Šemeta tarsi atgyja naujam gyvenimui, tačiau jis dar nenujaučia, kas jo laukia. Būtent Šemetos istorija yra puikiai suregzta ir primena geriausius nuotykinius romanus. Rašytoja, sugretinusi Radvilos Našlaitėlio kelionę į Jeruzalę ir Egiptą ir Šemetos nuotykių kupiną istoriją, tarsi nušovė du zuikius. Ji priminė skaitytojams garsiausią 16 a. lietuvių keliautoją, kartu skatindama perskaityti jo dienoraštį „Kelionė į Jeruzalę“, ir jo gyvenimą paįvairino bendrakelionio istorija, kuri gali būti suvokta kaip savarankiška ir dar labiau viliojanti skaitytojus.
Nors italų rašytojas ir leidėjas Roberto Calasso yra parašęs ir romanų, tarp kurių – ir apie prancūzų poetą Charlesį Baudelaireʼą ar rašytoją Franzą Kafką, leidykla „Lapas“ sumanė išleisti jo knygą „Leidėjo menas“ (iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko), ir dar tūkstantiniu tiražu.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ši knyga gali dominti tik leidėjus (2022 m. Lietuvoje užregistruotos 535 leidyklos), tačiau iš tikrųjų ji gali būti įdomi prisiekusiems skaitytojams, nes, žinia, ne tik rašytojo, bet ir leidėjo galutinis tikslas yra skaitytojas, jei pastarasis nepaims į savo rankas knygos, ji ir liks stovėti knygynų ar bibliotekų lentynose.
Šioje knygoje, kurią sudaro vienuolika esė, pamažu atsiveria leidėjo paslaptys ir leidyklos samprata.
Įdomu, jog autorius leidybą vadina ne tik verslu, bet ir daugialypiu literatūros žanru. Tiesa, šis verslas niekam nedavė didelių pelnų, bet kadangi leidyba yra ir tam tikras prestižas, tai ji gali būti lyginama ir su menu.
Autorius leidyklą suvokia kaip tam tikrą formą, kuri po savo stogu, t. y. leidyklos ženklu, gali sutelkti pačias įvairiausias knygas. Tačiau čia iškyla svarbiausia problema – atranka, nes leidėjas, nesugebėjęs atrinkti knygų, kurias vienytų jo leidyklos emblema, gali visiškai išnykti iš leidybos lauko.
Neatsitiktinai į leidėją žiūrima kaip į intelektualą ir nuotykių ieškotoją, tačiau iš esmės jis gali įgyti daugelį pavidalų ir reikštis kaip „pramoninkas ir despotas, blefuotojas ir nematomas žmogus, vizionierius ir buhalteris, amatininkas ir politikas“, kitaip tariant, jis tampa daugialype figūra, kad galėtų užtikrinti savo veiklos tęstinumą.
Autorius skirsto leidyklas į dvi dideles grupes: komercines, kurioms rūpi tik pelnas, ir literatūrines, kurios leidžia rimtą literatūrą, bet ji gali migdyti eilinį skaitytoją. Užtat, jo manymu, būtų neblogai, jei retkarčiais literatūrinė leidykla susidomėtų kokia nors knyga, kuri galėtų papildyti jos biudžetą, o komercinė leidykla išleistų kokią nors rimtą knygą, nes kiekvienai leidyklai rūpi ir jos prestižas.
Jaučiamas autoriaus rūpestis ir dėl šiuolaikinės situacijos, kai bandoma vis dažniau apsieiti be leidėjo, nes bet kuris literatūros agentas gali išleisti kokį nors autorių nesirūpindamas forma, kitaip tariant, leidykla jam nebereikalinga. Tačiau, jo nuomone, tokia situacija gali atvesti prie visuotinio sąstingio, nes būtent leidykla, grįsdama savo veiklą atranka, bus visuomet patikimesnė skaitytojui.
Į šią knygą pradedantieji leidėjai gali pažvelgti kaip į savotišką vadovėlį, kuriame užfiksuoti svarbiausi leidybos momentai, pradedant knygų atranka ir baigiant jų reklama, kad jos kuo skubiau patektų į skaitytojų rankas. O skaitytojui, besidominčiam leidyba, ši knyga bus kaip romanas, kuriame leidėjas, ieškodamas savojo kelio, patiria begalę nuotykių...
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
