Ukmergės pašonėje esantis Leonpolio dvaras atgimsta ir gali pasigirti ne tik kaip ekologiškas gėrybes užauginantis ūkis, bet ir tuo, kad jame ne vienus metus vyksta įvairūs menininkus buriantys renginiai. Demokratiška, kūrybai atvira aplinka kviečia čia grįžti.
„Iš tiesų, dvaras pradeda augintis savo gerbėjus. Jie žino, kad čia atvažiavę suras tikrai įdomių ir vertingų meno kūrinių. Beveik visą dieną iki vėlyvo vakaro jis yra atidarytas, galima ateiti ir ramiai apžiūrėti visas čia esančias kolekcijas, prisėdus žvilgtelti, kaip teka Šventoji. Manau, kad tokia dvasia yra labai svarbi dailininkams, jie atvažiavę tuoj pat pajunta, kad čia yra ne tik gražu, ne tik sena vieta, bet yra ir daug laisvės“, – sako Leonpolio dvaro dailės renginių kuratorė Jolita Šlepetienė.
Šį vasaros sezoną dvaras pradeda atidarydamas dvi parodas. Į laisve alsuojančią „Nekontroliuojamų emocijų zoną“ kviečia užsukti grafikė, knygų dailininkė Kristina Norvilaitė.
„Vaikas yra laisvas, jis tas emocijas reiškia labai laisvai, o mes jau suaugę paskui pradedame tas emocijas kontroliuoti, kaip čia elgtis, kaip nesielgti. Vis tiek tas mano pirminis kūrybos pradas yra iš vaikystės, aš dėl to ir vadinu tai nekontroliuojama emocija, tada aš galiu sukurti kūrinį, nes jei pradėčiau labai daug galvoti, kodėl čia taip, o kodėl čia taip, tai aš nežinau, ar tas darbas pavyktų“, – pasakoja grafikė K. Norvilaitė.
Menininkės parodoje – vaikystės patirčių įkvėpti grafikos kūriniai ir asambliažai. Kūriniai įamžina siekį išsaugoti laisvas mažo žmogaus emocijas ir atskleidžia tarsi intymias gyvenimo detales, nors jos, pasak menininkės, labai universalios.
„Aš naudoju asambliažuose tuos daiktus, kurie buvo mano aplinkoj, buvo mano dukros vaikystėje. Žiūrint į savo dukrą, man sukildavo tam tikros nekontroliuojamos emocijos, kuri tokia, kaip pasakyt, ne tik dukra, bet visų dukros ar vaikai“, – sako grafikė K. Norvilaitė.
Dar viena paroda, užpildžiusi dvaro erdves, – tai jau daugiau nei dešimtmetį besitęsiančios Aistės Gabrielės Černiūtės netikėtų formų ir faktūrų paieškos aliejinėje tapyboje.
„Visą laiką svajojau, kad potėpis skristų, norėjosi, kad fiziškai forma išlįstų iš darbo, nes iš tikrųjų, juk tapyba yra toks magiškas dalykas, kad tu visa tai gali ištapyti. Gali plokštumoj eiti į gylį, o man kažkodėl prireikė reljefiškai, fiziškai, kad net žmogus galėtų nebijodamas paliesti“, – mintimis dalijasi tapytoja A. G. Černiūtė.
Menininkės eksponuojamuose kūriniuose atsiskleidžia žmogaus ir gamtos ryšys.
„Yra įvairių darbų, daugiau atrinkau tuos, kuriuose jaučiamas žmogaus ir gamtos susijungimas, nes, kaip matėte ne vienam darbe, žmogus virsta augalu, gėle, iš žmogaus sielos skleidžiasi gėlės, atsiranda jausmas, kad tu esi iš gamtos“, – sako tapytoja A. G. Černiūtė.
Ryšį su gamta ir kūryba, laisvomis emocijomis ir skrendančiu potėpiu Leonpolio dvare atrasti galite iki gegužės 19 dienos.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
