Senegaliečių kilmės prancūzų kino kūrėja Ramata-Toulaye Sy tapo antrąja juodaode moterimi, kurios filmas atrinktas į konkursinę Kanų kino festivalio programą. Šiame festivalyje debiutų iš Afrikos šalių pasitaiko itin retai. Anot režisierės, „Banelė ir Adama“ – tai senegalietiška „Romeo ir Džuljetos“ istorija, kurioje Džuljeta virsta ledi Makbet. Šiame filme Ramata-Toulaye Sy tyrinėja savo dvigubą (senegalietišką ir prancūzišką) tapatybę, kurią ilgą laiką jai buvo sunku priimti.
„Dabar jaučiuosi atradusi ramybę, džiaugiuosi savo abiem tapatybės dalimis, apie kurias kalbu šiame filme. Visuose darbuose labai noriu parodyti, kad galime turėti dvi tapatybes, galinčias sugyventi drauge, nereikia vienos iš jų sunaikinti“, – sako režisierė.
Pernai Kanuose suspindėjęs filmas „Banelė ir Adama“ dabar pristatomas Lietuvos kino teatruose. Šį savaitgalį režisierė bendrauja su Vilniaus auditorija kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“. Čia, taip pat Kauno kino centre „Romuva“, vyks kompanijos „Taip toliau“ rengiama senegalietiško kino programa. Su Ramata-Toulaye Sy apie jos afrikietiškos tapatybės tyrinėjimus kūryboje, nusibodusius afrikiečių įvaizdžius kine ir susitikimą su Lietuvos žiūrovu kalbasi LRT RADIJAS.
– Esate senegaliečių kilmės prancūzė. Ar buvo sunku išlaikyti afrikietišką tapatybę gyvenant Prancūzijoje, pernelyg neperimti jus supančios vakarietiškos pasaulėžiūros?
– Ne, didelių sunkumų nekilo. Turiu dėkoti tėvams. Gimiau Paryžiuje senegaliečių šeimoje. Tėtis atvyko į Prancūziją 7-ajame dešimtmetyje, o mama devintajame. Jie puoselėja stiprią meilę tradicijoms. Esame 6 vaikai, turiu 5 brolius ir seses. Mums visiems tėvai perteikė Senegalo kultūrą ir tradicijas. Tėtis visada sakydavo: „Už namų sienų galite elgtis kaip norite, tačiau namuose esate senegaliečiai, valgote mūsų krašto maistą, dėvite mūsų rūbus.“ Man pasisekė, nes turiu dvigubą tapatybę: prancūzišką ir vakarietišką, kurią įgijau per mokyklą ir kasdienybę Prancūzijoje, ir afrikietišką, senegalietišką, kurią suteikė namai. Namuose kalbėjome fulani kalba, tai viena iš Senegalo kalbų. Kadangi Senegale žmonės valgo iš vienos didelės lėkštės, susėdę ant grindų, taip pat darėme ir namuose. Afrikoje labai svarbus bendruomenės jausmas, jis aktualus ir mano tėvams.
– Kaip pasitelkiate kūrybą, kad tyrinėtume šią savo tapatybės dalį?
– Man labai patinka tyrinėti dvi tapatybės dalis. Tiesa, paauglystėje man buvo sunku jas abi priimti. Nežinojau, kas iš tiesų esu labiau: afrikietė ar prancūzė. Kai kurie žmonės man sakydavo: „Tu tokia prancūzė.“ O kiti vadindavo mane labai afrikietiška. Bet dabar jaučiuosi atradusi ramybę, džiaugiuosi abiem tapatybės dalimis, apie kurias kalbu šiame filme. Visuose savo darbuose labai noriu parodyti, kad galime turėti dvi tapatybes, galinčias sugyventi drauge, nereikia vienos iš jų sunaikinti. Tai ir norėjau parodyti filme „Banelė ir Adama“. Labai norėjau sukurti tragediją. Mane įkvėpė Racine`as ir Shakespeare`as, kiti Vakarų rašytojai, tačiau stipriai paveikė ir afrikiečių pasakojimai.
– Jūs, taip pat ir kiti žmonės šį filmą vadina senegalietiška „Romeo ir Džuljetos“ versija. Tai labai vakarietiškas palyginimas. Ar jį pasitelkėte kaip taktiką, kad afrikietiškas filmas pasiektų platesnę auditoriją?
– Taip. Bet iš pradžių labai norėjau sukurti meilės istoriją kaip „Romeo ir Džuljeta“. Bet parašiusi scenarijų supratau, kad tai istorija apie Džuljetą, kuri tampa ledi Makbet. Pagrindinė veikėja negali būti Džuljeta, nes ši yra naivi, romantiška, o mano sukurta moteris – aistringesnė, ryžtingesnė, kiek beprotiška. Taigi ji labiau ledi Makbet nei Džuljeta. Bet pripažįstu, tai rinkodarinis ėjimas. Mano komandai patogu pasitelkti „Romeo ir Džuljetos“ motyvą, kad filmas sudomintų Vakarų publiką.
– Esate sakiusi, kad pavargote nuo tipinio engiamos Afrikos moters įvaizdžio ir norėjote jį pakeisti. Koks Afrikos gyvenimo ir afrikiečių vaizdavimas kine jus erzina, kokio jo nebenorite matyti?
– Labai daug filmų apie migraciją, moterų priespaudą, skurdą, taip pat apie karus Afrikos šalyse. Ir taip, žinoma, Afrikoje daugybė problemų, kaip ir Europoje. Manau, tikrai svarbu kalbėti apie šias problemas, bet turime pasakoti ir kitas istorijas. Pasigendu afrikietiškų meilės, draugystės istorijų, istorijų apie ryšį tarp motinos ir dukters. Pasigendu paprastų istorijų. Mums nereikia kurti didelių dramų ir kalbėti tik apie blogus Afrikoje vykstančius dalykus, apie kuriuos skaitome spaudoje.
– Po kino studijų Prancūzijoje keleriems metams išvykote gyventi į Senegalą, Dakarą. Esate pasakojusi, kad norėjote iš naujo atrasti save ir daugiau sužinoti apie savo kultūrą. Kaip apibūdintumėte tuos kelerius metus? Kokios patirtys buvo geriausios?
– Tai buvo mano renesansas, kaip Beyonce`s. Kaip jau sakiau, gimiau ir užaugau Prancūzijoje, į Senegalą su tėvais buvau nuvykusi tik keletą kartų per atostogas. Atostogauti mėnesį ar du mėnesius nėra tas pats, kas gyventi Senegale. Taigi po studijų nusprendžiau išvykti gyventi į Senegalą, nes jaučiau, kad man reikia atkurti ryšį su tradicijomis, kultūra, protėviais. Tai buvo pati gražiausia patirtis mano gyvenime. Būtent dėl jos galėjau sukurti filmą „Banelė ir Adama“. Supratau daug dalykų apie kultūrą, tradicijas. Dabar geriau suprantu, ką reiškia būti moterimi ir juodaode moterimi šioje visuomenėje, kaip būti afrikiete šiame pasaulyje. Tai padėjo man sukurti Banelės personažą.
– Gal galite pasidalyti išmoktomis pamokomis? Ką turite omenyje sakydama, kad geriau supratote, ką reiškia būti juodaode moterimi?
– Dar turiu daug mokytis. Manau, kad tai visą gyvenimą vykstantis mokymasis. Nežinau, tai sudėtingas klausimas. Tiesiog reikia priimti tai, kas esi, tai padaryti ilgą laiką buvo sunku. Be to, būti juodaode moterimi sunku, kai gyveni Europoje. O kai gyvenau Senegale, tapau laisvesnė, nes mane supo kitos juodaodės, kurios išmokė, kad svarbu didžiuotis tuo, jog esi juodaodė, kad esi moteris. Tad pagrindinė pamoka: didžiuotis šaknimis. Tikriausiai būtent todėl man patinka kurti juodaodžių moterų personažus. Svarbu, kad žmonės mus matytų kaip eilinius žmones.
– Ką gyvendama Senegale ir ten filmuodama savo filmą sužinojote apie Senegalo kino kūrėjus?
– Susipažinau su Ousmane Sembene, Djibrilu Diopu Mambéty, Safi Faye kūryba. Kino mokykloje „La Fémis“ Prancūzijoje apie Afrikos kino kūrėjus mokytis neteko. Tiesą pasakius, negaliu teigti, kad šie kūrėjai mane inspiravo. Bet buvo nuostabu suprasti, kad jie buvo čia, Senegale, čia sukūrė įspūdingus darbus. Ir suvokti: dabar esu čia ir seku jų pėdomis.
– Skirtinguose interviu teko girdėti jūsų pasakojimus apie tai, kad Afrikos žmonių santykis su kinu skiriasi nuo vakariečių ryšio su filmais. Ką norite tuo pasakyti?
– Taip, tas ryšys kitoks, nes mes neturime tradicijos lankytis kine. Afrikoje svarbi žodinės kultūros tradicija, kai žmonės susirenka prie laužo ir pasakoja istorijas. Bet pastaraisiais metais Dakare atsidarė daug kino teatrų. Nors čia nėra įpročio lankytis kine, bet Senegale visada buvo daug kultūros, meno. Mums patinka pasakoti istorijas, tik kitais būdais.
– Šį filmą pristatėte daugybėje šalių, jis pasiekė tiek Vakarų, tiek Senegalo publikas. Kaip skyrėsi žiūrovų reakcijos?
– Labai keista, nes tikrai maniau, kad Banelės personažą žmonės Afrikoje vertins skeptiškai, o Vakaruose palankiai, bet atsitiko priešingai. Afrikoje žmonėms labai patiko Banelė, o Vakaruose žmonės jos šiek tiek prisibijojo. Manau, taip nutiko, nes vakariečiai neįpratę matyti juodaodžių moterų personažų. Jie tikisi, kad juodaodės moterys bus trapios ir vaizduojamos kaip aukos, o ne stiprios ir ryžtingos asmenybės.
– Kokių lūkesčių turite Lietuvos auditorijai? Kaip jūsų filmą gali priimti Rytų Europos tapatybės besikratantys, Šiaurės šalimi norinčios tapti Baltijos šalies žmonės?
– Jau rodžiau savo filmą Šiaurės šalyse, jis priimtas labai gerai, geriau nei Prancūzijoje ir kitose Europos dalyse. Tikiuosi, kad Lietuvos žmonės supras pagrindinę filmo veikėją, jos ryžtą, požiūrį, kovą ir drąsą. Tikiuosi, kad Lietuvos žiūrovai jos neišsigąs. Bet žinau, kad neišsigąs, nes jūs esate protingi žmonės.
Programa „Taip toliau: į Senegalą“ rodoma „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino centruose Vilniuje ir „Romuvos“ kino centre Kaune gegužės 3–4 d. O filmas „Banelė ir Adama“ jau rodomas kino teatruose visoje Lietuvoje.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
