Kultūra

2018.09.09 12:05

„Kauno kronikas“ kuriantis M. Slapšys: gatvės fotografija parodo, kaip kinta ir gražėja Kaunas

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2018.09.09 12:05

Gera nuotrauka atsiranda, kai susijungia techninis aspektas ir nepakartojamumo momentas, bet visų svarbiausia – nuotraukos keliami jausmai. Tam pasitarnauja juodai balta fotografija, nes ji parodo esmę, o spalvos išblaško, portalui LRT.lt sako fotografas Martynas Slapšys. Anot fotografo, jo projekte „Kauno kronikos“ atsispindi šio miesto kaita ir akivaizdus progresas: „Čia gyvenantiems žmonėms tai didelis impulsas pasilikti ir didžiuotis savo miestu.“

– Kada pradėjote fotografuoti? Kas paskatino imtis šios veiklos?

– Fotografuoju maždaug penkerius metus. Iš pradžių tai buvo pomėgis, vėliau išsirutuliojo į profesionalų darbą. Anksčiau fotografuodavau kraštovaizdžius, Lietuvos ir užsienio gamtos vaizdus, vėliau perėjau prie architektūros fotografavimo. Mano darbuose – interjerai, eksterjerai, o klientai – įvairios nekilnojamojo turto vystymo įmonės. Gatvės fotografija, kuria taip pat užsiimu, – tarsi meditacija ar savirealizacija.

– Kaip nutinka, kad ta pati veikla tampa ir pragyvenimo šaltiniu, ir laisvalaikio užsiėmimu?

– Daugiau nei dešimt metų užsiiminėjau verslu, tačiau labai natūraliai pasukau prie fotografijos. Mano veikla susideda iš komercinės ir gatvės fotografijos, jos viena nuo kitos skiriasi. Kai fotografuoju komerciniais tikslais, dirbu su skaitmenine technika, darbai būna spalvoti. Fotografuodamas gatvėje dažniausiai naudojuosi juostiniu aparatu, nuotraukos – juodai baltos, kurias pats išsiryškinu savo vonioje.

Du soborai. M. Slapšio nuotr.

– „Kauno kronikos“ – jūsų projektas, kuriame fiksuojate Kauno vaizdus. Kaip atrodo šis akimirkų gaudymo procesas?

– Procesas būna dvejopas. Kartais tiesiog išeini, ieškai įdomių situacijų, žmonių, geometrinių raštų, tinkamo apšvietimo. Juodai baltai fotografijai itin svarbus apšvietimas. Kitas būdas – išeiti fotografuoti jau žinant, ką norisi užfiksuoti.

Manau, kad puiku daryti ilgalaikius projektus, nes taip lengviau apmąstyti, ko nori, kaip vizualiai išreikšti vieną ar kitą idėją. Projekte „Kauno kronikos“ stengiuosi, kad nuotraukose atsispindėtų Kaunas, jo vietos, žmonės, architektūra. Kartais tenka į tą pačią vietą eiti net kelis kartus, kad padarytum gerą kadrą.

– Kas paskatino sukurti „Kauno kronikas“?

– Kaunas man nauja, kitokia nei Vilniaus, fotografinė erdvė. Kaunas man taip patinka, kad net galvoju artimiausiu metu čia persikraustyti. Matau, kaip keičiasi ir gražėja miestas. Fotografuoju architektūrą, o Kaunas garsus tarpukario statiniais. Kartais atrodo, kad vaikštai ne šiomis dienomis, o tarpukariu.

Miestą fotografuoti įdomu ir todėl, kad matai, kaip jis keičiasi, kartais pokyčiai įvyksta per kelias savaites. Esu nufotografavęs griaunamą „Respublikos“ viešbutį, o kai ten ėjau po keleto savaičių, jo jau visiškai nebuvo. Man smagu, kad spėjau tai užfiksuoti. Svarbiausia, kad Kaune matomas akivaizdus progresas. Čia gyvenantiems žmonėms tai didelis impulsas pasilikti ir didžiuotis savo miestu.

Požeminis saulėlydis. M. Slapšio nuotr.

– Ar „Kauno kronikos“ pavirs paroda?

– Jau esu surengęs kelias parodas, tą patį noriu padaryti su „Kauno kronikų“ kūriniais. Yra įvairių meninių idėjų, tačiau dar anksti, reikia padirbėti su turiniu. Kol kas man tikrai patinka vos keturios-penkios nuotraukos.

Fotografams kartais patinka kūriniai, kuriais publika nebūtinai susižavi. Čia svarbus emocinis ryšys, techninis aspektas ir nepakartojamumo efektas. Kai kurias nuotraukas padaryti labai sunku, tenka laukti kelias valandas ar dienas, kol atsiranda ypatinga šviesa, palyja ar pan. Techninis aspektas susideda iš kompozicijos, apšvietimo, kuris svarbiausias, nes juk fotografija – šviesos užrašymas. Tik šiuolaikinė fotografija yra gana iškreipta, joje nemažai manipuliacijos.

– Sakote, kad skaitmeninė fotografija – manipuliacija? 

– Skaitmeninis fotoaparatas yra kompiuteris – gali pridėti ryškumo, aštrumo, spalvų. Tačiau labiau kalbu apie ką kita, kai ne tik fotografuojama, bet vėliau nuotrauka pakeičiama, kuri nors kūno dalis padidinama, kuri nors – sumažinama. Pažvelkime į populiarius žurnalus – dažną nuotrauką labai sunku pavadinti fotografija. Galbūt geriau sakyti, kad tai – skaitmeninė manipuliacija?

– Kada fotografas žino, kad jo darbas – tikrai geras?

– Jau minėjau techninius dalykus, nepakartojamumo momentą, tačiau pirmiausia nuotrauka turi sukelti jausmus. Geras darbas yra toks, kurį norisi pasikabinti ant sienos. Tačiau pačiam fotografui gali būti brangi užfiksuota ir ta akimirka, kurios jis laukė mėnesį, kurią nepriekaištingai pavyko užfiksuoti.

Laisvės alėjos gyvūnai. M. Slapšio nuotr.

– Kodėl pasirinkote juodai baltą fotografiją?

– Man labai patinka juodai balta fotografija, nes ji parodo esmę. Spalvos išblaško, atitolina nuo esmės, jos reikalingos informacijai perteikti, o ne jausmui sukurti. Tačiau svarbiausia, kad juodai balta fotografija leidžia sukurti stipresnę emociją. Praktikuojant ją, dažnai reikia kitaip mąstyti, projektuoti savo kadrą, ieškoti įdomių sprendimų ir pan., kad įspūdis būtų stipresnis.

– Ar fotografuodamas gatvėje turite tikslą užfiksuoti ir išsaugoti kintančius vaizdus? O gal labiau – parodyti savo sugebėjimus ir talentą?

– Gatvės fotografija visuomet turi dokumentavimo požymių, ypač jei užfiksuoji tai, kas po kurio laiko dingsta. Pavyzdžiui, dabar Laisvės alėja tvarkoma, todėl išardyta, matosi kadaise buvęs grindinys. Ar dar kada nors tai pamatysi, jei neužfiksuosi?

Lygiai taip pat ieškai įdomesnių vaizdų, situacijų, patraukiančių akį tiek tau, tiek žiūrovams. Tokiu atveju fotografavimas – saviraiška. Juk norisi sukurti kažką tikrai įspūdingo, tai, kas atkreiptų kitų dėmesį.

– Ką manote apie socialinius tinklus ir kodėl savo projektą „Kauno kronikos“ nusprendėte vystyti „Instagrame“?

– 90 proc., o gal ir daugiau „Instagram“ naudojančių žmonių kelia savo pačių nuotraukas, fotografuoja maistą, kojas, violetinius nagus ir pan. Tačiau menininkams – šis socialinis tinklas yra puiki platforma, padedanti skleisti kokybišką turinį. Tik reikia mokėti tuo naudotis, ir socialiniai tinklai padės pakviesti žmones į parodą, susipažinti su kitais, parodyti savo darbo procesą.

Stengiuosi į „Kauno kronikas“ nekelti pernelyg daug nuotraukų. Tačiau daug žmonių paslysta ir jaučia poreikį viešinti kuo daugiau turinio. Jie jaučia pasitenkinimą sulaukdami paspaudimų „patinka“, o jei to negauna – košmaras. Dėl to tiek daug merginų kasdien įkelia po kelias savo pačių nuotraukas.

Kauno architektūros stebuklai. M. Slapšio nuotr.

Socialiniai tinklai suprojektuoti taip, kad norėtume naršyti juose kuo ilgiau. Visgi manau, kad įmanoma susikoncentruoti į kokybiško turinio kūrimą ir platformas naudoti savo reikmėms – darbui ar profesionaliai komunikacijai.

– Ar laikote savo menininku?

– Jei kalbame apie gatvės fotografiją, taip. Tačiau gal nereikėtų skirstyti savo sugebėjimų į stalčiukus ir priskirti save menininkams, arba atvirkščiai – neigti, kad toks esi. Manau, kad kiekvienas žmogus pasižymi didesniu ar mažesniu kūrybiškumu, tuo reikia didžiuotis. Esu girdėjęs puikią mintį, kad po mirties lieka tik vienintelis pėdsakas – menas, kūryba. Ypač jei ta kūryba – kokybiška ir turinti vertę. Neneigsiu, kad tai skatina stengtis ir įgyvendinant savo projektus.