Studijuodamas pirmame vaidybos kurse Džiugas Grinys norėjo aktorystę mesti. Gerai, kad nuo šio žingsnio jį atkalbėjo Viktorija Kuodytė, šiandien jis oficialiai vadinamas vienu perspektyviausių Europos aktorių. Suvaidinęs Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“ Dž. Grinys pelnė „European Shooting Stars“ apdovanojimą, o už vaidmenį Jokūbo Brazio spektaklyje „Storas sąsiuvinis“ buvo nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“.
Su scenos menininku kalbamės apie tamsiąją žmogaus sielos pusę, kūrybinį nuogumą ir magiškus gyvenimo (ne)atsitiktinumus.
– Vasario mėnesį tarptautiniame Berlyno kino festivalyje buvai apdovanotas kaip vienas iš dešimties perspektyviausių Europos aktorių, o kovą patekai tarp „Auksinių scenos kryžių“ nominantų. Kaip išgyveni šį pripažinimų gausų gyvenimo laikotarpį?
– Prieš kokius ketverius metus Vilniaus gatvėje prie manęs priėjo moteris ir sako: „Duok man centų – aš tau išbursiu ateitį.“ Ji išbūrė, kad iki dvidešimt septynerių metų pasieksiu viską, ko noriu. Dabar tai vyksta! Labai džiugu ir labai svarbu būti įvertintam, pastebėtam. Gavęs žvaigždės statulėlę, atsimenu, atsisukau į žiūrovus, kurių buvo keli tūkstančiai, ir mane apėmė didžiulė ekstazė. Tuo metu atrodė, kad tai laimingiausias gyvenimo momentas: gumulas gerklėje, ašaros kaupiasi. Visos mano pastangos, kurias dėjau į aktorystę, visas kruvinas darbas atsipirko tą momentą. Man labai svarbus įvertinimas ir Lietuvoje. Džiaugiuosi dėl spektaklio „Storas sąsiuvinis“. Jis šiemet penkias „Auksinių scenos kryžių“ nominacijas gavo. Tai yra teatras, kuriuo aš tikiu, kokio, man atrodo, trūksta ir labai reikia žmogui. Tikiuosi, kad įvertinimas padės pasiekti didesnes auditorijas. Aš visa širdimi visada tikėjau tuo, ką darau, bet nominacija patvirtino, kad ir kitiems tai atrodo reikalinga. Ir kad pagaliau mes pradedame suprasti vieni kitus. Tie apdovanojimai nepadaro manęs geresniu aktoriumi ar geresniu žmogumi. Tai yra įvertinimas už tam tikrą etapą. Dabar prasideda naujas etapas.
– Man pasirodė įdomus sutapimas, kad „Auksiniams scenos kryžiams“ buvai nominuotas už personažo vardu Klausas vaidmenį, o ir mėgstamiausio tavo aktoriaus vardas yra Klausas. Klausas Kinskis.
– Niekada nepagalvojau apie tai! Žinai, nė vienas atsitiktinumas nėra atsitiktinis.
– Ar tam tikra prasme tapatiniesi su K. Kinskiu, matai jame savęs?
– Klausas Kinskis yra sakęs, kad Dievas jį atsiuntė parodyti pasauliui, kaip reikia vaidinti. Jis fenomenalus aktorius. Man atrodo, atsiuntė parodyti ir kaip reikia, ir kaip nereikia daryti. Su juo tapatinuosi tik vienu aspektu. Jis ir režisierius Werneris Herzogas buvo geriausi draugai ir didžiausi priešai. Turiu panašų ryšį su režisieriumi J. Braziu. Mes nuo pirmo kurso pradėjome draugauti, kartu kurti ir dabar atrodo, kad užsimezgė nenutraukiamas ryšys. Atrasti savo režisierių aktoriui yra didžiausia dovana. Lygiai kaip ir režisieriui atrasti savo aktorių. Lengviau tapatintis su žmogumi, su kuriuo esi išgyvenęs panašius skausmus, panašiai užaugęs. Tada galite visiškai apsinuoginti vienas priešais kitą, būti maksimaliai pažeidžiami, maksimaliai atviri. Iš režisieriaus užtenka vieno žodžio ir tu supranti, ką reikia daryti. Mūsų su Jokūbu teatro suvokimas ir reikalavimai menui – labai panašūs. Jerzis Grotowskis yra sakęs, kad aktorius – kaip marmuro luitas, jame yra viskas, ko reikia, tik reikia nuimti tai, kas nereikalinga. Dirbdamas su Jokūbu jaučiu, kad jis tą personažą kuria ne tokį, kokį įsivaizduoja, bet jis jį traukia iš aktoriaus. Padaro, kad personažas aktoriui būtų svarbus. Iš jo labai daug išmokau. O šiaip tai aš nenorėčiau daužyti galvų kolegoms filmavimo aikštelėje kaip Kinskis.
– Vadinasi, jei aktorius niekada nesutinka savo režisieriaus, galima tai vadinti profesine tragedija?
– Taip, visiškai. Neseniai su kolega kalbėjome, kad aktorius yra kaip vairuotojas. Kartais gauni bolidą pavairuoti, o kartais nepasiseka ir turi sėdėti kartinge. Didžiulė dovana atrasti savo režisierių ir terpę, kurioje gali nuoširdžiai, nuogai kurti. Tikrai retas atvejis.
– Daug magiškų sutapimų vyksta tavo gyvenime?
– Didžiausia magija man nutiko su I. Miškinio filmu „Pietinia kronikas“. Gavau pagrindinį vaidmenį, kuriame tiesiog kosmiškai daug paralelių su mano gyvenimu. Personažas, kaip ir aš, sportuoja, o įsimylėjęs merginą norėdamas su ja suartėti atranda save mene. Čia didžiausias sutapimas. Bet šitas su K. Kinskiu dabar jau tikrai yra antroje vietoje.
– Ar ėjo su tavimi į pasimatymą mergina, dėl kurios pasukai į aktorystę?
– Taip. Paskui mes kartu įstojome į aktorinį, buvome kursiokai. Mes jau nebe pora, bet esame labai geri draugai. Nuo pirmos klasės mokėmės toje pačioje mokykloje, gerai vienas kitą pažįstam. Ir kūrybinis kelias vis mus suveda. Aš ir tėvą esu jos suvaidinęs, ir mylimąjį, ir brolį. Įvairius vaidmenis esam atlikę vienas kitam. Kartu debiutavome teatre didesniais vaidmenimis, kartu turime daug spektaklių. Geri partneriai esame, geras duetas.
– Nuo 2023-iųjų esi Klaipėdos dramos teatro aktorius. Čia kūrei ir „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuotą Klauso vaidmenį J. Brazio spektaklyje „Storas sąsiuvinis“. Ar jauti skirtumą tarp Klaipėdos ir Vilniaus teatrinio gyvenimo?
– Klaipėdoje tarp aktorių labiau jaučiama šeimos atmosfera. Gal dėl to, kad toliau nuo Vilniaus ir aktoriai mažiau mėtosi po kitus teatrus. Vilniuje, pavyzdžiui, kalbant apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius, visi yra trupės nariai, bet visi ir „frylancina“. Kitas dalykas, Vilniaus spektakliuose tarp žiūrovų daugiau sutiksi teatralų, teatro profesionalų. Aišku, tai nė kiek nemažina atsakomybės prieš Klaipėdos žiūrovą.
– Werneris Herzogas – mylimas tavo režisierius. Esi minėjęs, kad tau įdomu, kaip jis tyrinėja tamsiąją žmogaus sielos pusę. Kas būtent tave domina žmogaus tamsumose?
– Tamsioji sielos pusė yra ta, kuri nematoma, kurios mes neparodome. Kaip ir tamsioji mėnulio pusė. Neturiu omenyje, kad ji purvina ar bloga. Man įdomu, kokie sielos tektoniniai lūžiai vyksta žmoguje. Pavyzdžiui, W. Herzogo dokumentinis filmas „Žmogus – grizlis“ yra apie bičą, kuris gyveno su grizliais, kol galų gale buvo jų suėstas. Aš nežinau, kodėl jis atsiribojo nuo visuomenės ir gyveno tarp pavojingiausių pasaulio padarų. Bet nemanau, kad tai buvo tik iš meilės jiems. Arba su J. Braziu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrėme spektaklį „Equus“ apie septyniolikmetį, kuris išbado akis šešiems arkliams. Kodėl jis tai padaro? Mane labiausiai domina motyvai, ta tamsioji pusė, kurios mes nepažįstam.
– Ar pažįstant savo vaidinamą personažą galiausiai įvyksta tų motyvų suvokimas?
– Įvyksta. Suvokimai ateina, nes kitaip tu ir nesukurtum vaidmens. Bet man atrodo, vaidmuo nepavyksta, kai jis tau nebepalieka klausimų. Čia išeina paradoksas: kurdamas vaidmenį tu visą laiką ieškai atsakymų, bet jei juos randi – labai negerai vaidmeniui. Kuo sunkesnis vaidmuo, tuo daugiau randi atsakymų, bet ir klausimų kyla daugiau. Su kiekvienu vaidmeniu ką nors supranti apie save, apie žmogų. Dėl to ir myliu šitą profesiją. Tu esi tyrinėtojas, nuolat ieškai. Man atrodo, didžiausias peilis menininkui yra prarasti vaikišką smalsumą. Tau turi būti įdomu.
– Vokiečių aktorė Sandra Hüller du „Oskarus“ pelniusiame filme „Interesų zona“ suvaidino koncentracijos stovyklos komendanto, masinio žudiko žmoną. Kino kritikės Ditos Rietumos paklausta, kaip jautėsi atlikdama šį vaidmenį, ji atsakė, kad sąmoningai neįsijautė į personažą, nes nenorėjo būti tokio žmogaus emocinėje erdvėje. Ar tau kada kyla vidinis pasipriešinimas, kai reikia vaidinti smurtaujantį personažą, kurio moralės normos tau nepriimtinos?
– Ne, nekyla, jeigu suprantu, kodėl to reikia. Aktorystės esmė yra apgauti žiūrovą. Todėl ir mokomės ilgus metus akademijoje, kad galėtume įtikinti žiūrovą, jog yra tikra tai, kas nėra iki galo tikra. Tai profesionalumas. Scenoje esi tu kaip aktorius ir yra tavo personažas. Tu niekada iki galo netampi personažu. Tai kaip pasivaikščiojimas. Personažas veda tave per istoriją, tu eini su juo kartu. Paskolini savo kūną kitai sielai, bet tu vis tiek tai kontroliuoji. Aktoriaus išgyvenami jausmai turi būti tikri. Bet vaidindamas, kad ką nors prievartauju, galiu galvoti, pavyzdžiui, apie tai, kaip prisispaudžiau pirštą bandydamas uždaryti duris.
– Mokyklos laikais buvai rankinio žaidėju. Kai dar nežinojai, jog tapsi aktoriumi, jautei savyje menininką?
– Niekada negalvojau apie save kaip apie menininką. Nors rašydavau dienoraštį, įsimylėjęs sukurdavau eilėraštį merginai, paskaitydavau knygų, nes tėtis mane prie to įpratino. Man tai atrodė normalu. Mano mama – dailės mokytoja, labai laisvos sielos žmogus, ji daug ko mane išmokė. Ta meninė prigimtis mano sieloje atrodė tokia natūrali, kad net neatrodė kas nors ypatingo. Jeigu nebūčiau sportavęs, aš net nebūčiau aktorius. Sportas suformavo mane. Svarbiausias dalykas, ko sportas mane išmokė, tai pralaimėt. Ir kad pralaimėjimai galų gale vis tiek virsta laimėjimais. Man buvo labai smagu, kai akademijoje šituos žodžius išgirdau iš Oskaro Koršunovo. Taip, tie pralaimėjimai skaudina, bet kitą dieną ateina kitos varžybos. Lygiai taip pat ir teatre – kitą dieną kuri kitą vaidmenį. Stengiesi padaryti kuo geriau, bet kas ateina su tuo, tas ateina.
– Igno Miškinio filme pagal Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ vaidinai regbio žaidėją. Kokia tai buvo patirtis – grįžti į gerai pažįstamą sportininko vaidmenį?
– Buvo labai smagu. Sporte, ypač komandiniame, tarp komandos narių yra broliškas ryšys. Ir tas labai pasijuto su regbininkais. Mes filmavome su tikrais regbio žaidėjais šiauliečiais. Aš neseniai buvau išsioperavęs koją. Jie iškart mane įsileido į savo ratą, labai mane saugojo, labai prižiūrėjo. Buvo žiauriai gera pajausti komandos dvasią – tai yra toks stiprus dalykas. Kmita irgi buvęs sportininkas, regbio žaidėjas.
– Kaip tu pasipildai vidinius resursus?
– Mane labai įkrauna gamta. Labai džiaugiuosi, kad mano tėviškė yra Molėtuose. Kai tik turiu galimybę, parvažiuoju. Čia yra nuostabi vieta atsigauti: dešimt minučių bet kuria kryptimi eidamas prieisi ežerą, mišką, gali klausytis paukščių, išsimaudyti. Jeigu pavyksta iškeliauti kur nors, tai irgi labai padeda. Ir laiko leidimas su artimaisiais, su tėvais, su seneliais, su draugais, mane labai įkrauna. Aš esu didelis savo miestelio patriotas. Man smagiausia gauti tuos apdovanojimus dėl to, kad tai suteikia džiaugsmo mano artimiesiems. Mamai, tėčiui, seneliams ir miesteliui – visiems tai yra didžiulė šventė. Vien dėl to verta stengtis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
