„Iš pradžių, kai bandžiau parduoti knygą leidyklai, man sakė: „Juk tai – žydų istorija. Kodėl ne žydai norėtų ją skaityti? Parašyk straipsnį į laikraštį. Nereikia knygos.“ Įrodžiau, kad jie klydo“, – pasakojo „Neortodoksiškos“ ir „Egzodo“ autorė Deborah Feldman, lankydamasi Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje. Ją kalbino komunikacijos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė.
Žydų kilmės Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gimusi vokiečių rašytoja, augusi uždaroje Satmaro chasidų bendruomenėje Brukline, Viljamsberge, į Lietuvą atvyko pristatyti šiemet lietuvių kalba pasirodžiusio „Neortodoksiškos“ tęsinio „Egzodas. Papildytas leidimas“. Jį išleido „Balto“ leidybos namai.
„The New York Times“ bestseleryje „Neortodoksiška“ aprašyta jaunos žydės išsilaisvinimo iš ultrakonservatyvios bendruomenės istorija sulaukė dėmesio visame pasaulyje. Pagal knygą sukurtas to paties pavadinimo „Netflix“ miniserialas nominuotas aštuoniems „Emmy“ apdovanojimams.
Sėkmės banga paskatino D. Feldman papildyti dar 2014 m. išleistą „Egzodą“. Šioje knygoje autorė pasakoja apie gyvenimą, pasitraukus iš uždaros Satmaro chasidų bendruomenės. Rašytoja atskleidžia, kaip sekėsi pritapti nuo mažens jai uždraustame pasaulyje, aprašo pirmuosius savarankiškus žingsnius JAV ir kelionę močiutės pėdsakais po Europą.
„Žydai Berlyne kalba apie tai, kada jiems teks išvykti“
D. Feldman šaknys siekia Lietuvą. Jos prosenelė 1905 m. išvyko iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę. Apie tai autorė sužinojo būdama moksleivė. Mokykloje ji gavo užduotį sudaryti šeimos genealoginį medį.
„Bijojau šios užduoties. Turėjau šeimos paslapčių, kurių nenorėjau, kad sužinotų bendraamžiai. Bet močiutė sakė: „Nesijaudink. Pasidomėsime istorija. Surasime krūvą rabinų. Galėsi jiems parodyti.“
Močiutė parašė toli gyvenančiam dėdei iš mamos pusės. Jis atsiuntė daugybę dokumentų ir nuotraukų. Iš šios kolekcijos sužinojau, kad mamos tėvas buvo lietuvio emigranto sūnus“, – pasakojo rašytoja.
Ji atkreipė dėmesį, kad imigracija visada buvo sunki tema. Pasak autorės, jos senelis, emigravęs į Jungtinę Karalystę iš Vokietijos, taip ir neprisitaikė. D. Feldman mano, kad jos močiutės istorija taip pat istorija moters, niekada negalėjusios pradėti iš naujo.
„Atvykimas į Vilnių reiškia ne tik supratimą, kad turiu šaknų visur, bet ir idėją, jog galima turėti kolektyvines šaknis. Kad net jei neturėčiau prosenelių, kilusių iš Vilniaus, vien iš to, ką mačiau šiame muziejuje, vien iš kalbos, kurią galiu skaityti ir suprasti, jausčiau kolektyvinę Europos kultūrą. Jos dalimi esu ir aš. Tai – ryški mano antrosios knygos tema. Mintis, kad, tiesą sakant, nesu amerikietė. Esu europietė“, – pabrėžė D. Feldman.
Rašytoja atskleidė, kad dar vaikystėje daug sužinojo apie Holokaustą. Bet niekada nežiūrėjo į tai iš asmeninės perspektyvos. Visada tai matė kaip kolektyvinę patirtį.
„Kai išėjau iš bendruomenės, pasidarė smalsu sužinoti apie konkrečius močiutės išgyvenimus. Labai jos pasiilgau. Norėjau sužinoti jos istoriją. Ji niekada apie tai nekalbėjo. Didžioji „Egzodo“ dalis skirta tam išsiaiškinti. O vėliau išaiškėjo ir kitos šeimos paslaptys“, – kalbėjo autorė.
D. Feldman pripažino, kad vienu metu buvo apsėsta mokymosi apie Holokausto istoriją visoje Europoje. Ji nemažai laiko praleido skaitydama apie Holokaustą Baltijos šalyse. Ypač – dėl ryšio su Berlynu. Daug žydų iš Berlyno, kuriame dabar gyvena rašytoja, buvo deportuoti į Baltijos šalis ir nužudyti.
„Jaučiuosi įvykdžiusi pareigą išmokti tai, ką reikėjo išmokti, suprasti šių žinių pamokas ir pritaikyti jas šiandienai. Tai gali nuskambėti truputį keistai. Bet kartais įstringame istorijoje. Niekaip negebame jos peržengti. Įšaldome ją. Įšaldome joje save. Tai dažnai gali trukdyti suprasti jos pamokas ir panaudoti jas dabartyje“, – apgailestavo autorė.
Dabar D. Feldman jau 10 metų gyvena Berlyne. Rašytoja atskleidė, kad ją gąsdina, jog Vokietijoje šiuo metu kraštutinių dešiniųjų partiją remia daugiau nei 30 proc. žmonių.
„Daug galvoju apie tai, ar ir kada teks išvykti. Visi draugai žydai Berlyne dabar kalba apie tai, kada jiems teks išvykti ir kur jie turėtų keliauti.
Suprantu, kad šiuo metu istorija – gyvybiškai svarbi. Taip pat žinau, kad į tokią situaciją patekome todėl, jog iš istorijos niekada nesimokome“, – atviravo autorė.
Leidykla sakė, kad tokios knygos nereikia
Dabar D. Feldman – 37 metai. Jau 15 metų ji nebepriklauso Satmaro chasidų bendruomenei. Pasak jos, nuo to laiko daug kas pasikeitė. Didžiausias pokytis – tai, kad, kai išėjo, buvo viena iš 20–40 tokių žmonių pasaulyje. Dabar jų – tūkstančiai. Rašytoja neabejoja – tai susiję su technologijų amžiaus atėjimu.
„Būtent internetas leido tai nedidelei žmonių grupei anuomet išvykti. Internete jie rado vieni kitus, informaciją ir atsakymus į klausimus. Pirmas dalykas, kurį pati padariau internete, buvo mokyklos paieškos, tinklaraščio kūrimas. Dalykai, anksčiau buvę neįmanomi.
Technologijų amžiuje žmonės, kupini abejonių ir klausimų, ima vieni kitus rasti internete. Tada atsiranda tokia kaip mano knyga. Paskui šia tema išleidžiama daugiau knygų.
Staiga žmonės iš šio pasaulio pradeda girdėti, kad yra išvykusių asmenų, kuriems viskas gerai. Nes iki tol vyravo naratyvas, kad niekas, kas išėjo, negali būti sėkmingas. Niekas, kas išėjo, negali būti laimingas. Staiga atsirado įrodymų, kad tai – netiesa. Kad galima išvykti, pasiimti savo vaiką (aš – pirmasis žmogus, tai padaręs) ir kurti naują gyvenimą“, – atskleidė autorė.
Jos manymu, 2020 m. pasirodęs „Netflix“ serialas „Neortodoksiška“ sulaukė tokio popkultūros pripažinimo, kokio knygos paprastai negauna. D. Feldman tiki – serialas leido plačiajai visuomenei geriau pažinti chasidų kultūrą.
„Vienas dalykų, dėl kurių kentėjau išvykdama, buvo tai, kad niekas nežinojo, iš kur esu kilusi. Sakydama, kad esu iš chasidų bendruomenės, visada turėjau tai aiškinti. Šiandien, kai jauna moteris ateina į universitetą ir sako, kad užaugo chasidų bendruomenėje, žmonės galvoja apie Esty (Esty – pagrindinė serialo „Neortodoksiška“ herojė – LRT.lt).
<...> Tokiu būdu mano darbas ir gyvenimo istorija tapo kažko didesnio dalimi. Tai nėra susiję vien su žydų ar religingais žmonėmis. Tai yra apie idėją, kad, kai tarp mūsų yra kitoks žmogus, su juo bendraujame ne kaip su svetimu, o kaip su potencialiu kaimynu ar draugu. Tam tikra prasme Esty istorija yra pabėgėlės. Lietuvoje suprantate, ką reiškia tarp savęs staiga turėti pabėgėlių.
Visada galvojau apie savo kelionę kaip apie universalią. Mane nustebino, kad iš pradžių, kai bandžiau parduoti knygą leidyklai, man sakė: „Juk tai – žydų istorija. Kodėl ne žydai norėtų ją skaityti? Tai – Niujorko istorija. Kodėl žmonės, gyvenantys ne Niujorke, norėtų ją skaityti? Parašyk straipsnį į laikraštį. Nereikia knygos.“ Įrodžiau, kad jie klydo“, – šypsojosi D. Feldman.
Požiūris į svajones pasikeitė gimus sūnui
Paklausta, ar kada nors svajojo tapti rašytoja, D. Feldman teigė, kad apskritai neturėjo svajonių. Anot autorės, ten, iš kur ji kilusi, moterys mokomos neturėti stipraus savivertės jausmo. O norėdama turėti tvirtų svajonių, privalai tikėti, kad esi jų verta.
„Turėjau fantazijų. Bet jas skiriu nuo svajonių. Svajonės – dalykai, kuriuos nori pasiekti. Fantazijos – dalykai, kurių, tavo manymu, neįmanoma pasiekti. Tai pasikeitė gimus sūnui. Neliko klausimo, ar aš to verta. Jis buvo to vertas.
<...> Kai nuėjau pas advokatę paklausti, ar galiu su vaiku palikti bendruomenę, ji sakė: „To dar niekada nebuvo. Tavo šansai labai maži.“ Žinojau, kad tai tiesa. Bet rizikavau. Ar tai svajonė, kurią įgyvendinau? Ar troškimas, kurį priverčiau įvykti?
<...> Žodis „svajonė“ reiškia kažką iliuzinio. Kažką nerealaus. Todėl žmonėms sakau: neturėkite svajonių. Turėkite dalykų, kurių norite, ir valios jų siekti“, – mintimis dalijosi autorė.
Parašyti pirmąją knygą „Neortodoksiška“ D. Feldman nusprendė dėl praktiškos priežasties. Kai iš advokatės išgirdo, kad jos šansai išlaikyti sūnų beveik lygūs nuliui, ji paklausė, kokios jos galimybės. Advokatė nurodė: „Teisė nepadės. Bet mano patirtis sako, kad jūsų bendruomenė nemėgsta būti viešumoje. Turi rasti būdą, kaip būti visuomenės dėmesio centre.“
Tuomet buvo pagarsėjęs jaunos moters, kilusios iš tos pačios bendruomenės kaip ir buvęs D. Feldman vyras, atvejis. 2008 m. ji pabėgo su mažamete dukra. Vėliau mergaitė buvo pagrobta. Mama kreipėsi į teismą.
„Šių bylų problema Amerikos teismuose ta, kad jos trunka dešimt metų. Galima atidėti ir atidėti. Tuo tarpu vaikas auga toli nuo motinos. Tų dešimties metų pabaigoje teisėjas sako: „Vaikas tiek laiko buvo su tėvu, geriau, kad ir toliau liktų.“ Taip nutinka labai dažnai“, – apgailestavo D. Feldman.
Minėta moteris pasitelkė laikraščius ir žurnalus, siekdama atkreipti visuomenės dėmesį. Pasak D. Feldman, anuomet tai buvo didelis skandalas. Ji pati tikėjo, kad moteriai pavyks laimėti. Bet taip nenutiko.
„Straipsnis laikraščiuose pabūna savaitę ir yra pamirštamas. Kitą savaitę kyla naujas skandalas. Tai buvo didžiausias tos moters iššūkis. Ji turėjo visuomenės dėmesį. Bet neilgam. Ir bendruomenė tai žinojo.
Supratau, kad man reikia turėti daug daugiau dėmesio ir daug ilgiau. Pagalvojau, kad vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, tai parašyti knygą.
Galiausiai, kaip perskaitysite „Egzode“, sūnaus globą gavau, nes prieš pat man vykstant į Amerikos televizijos laidą, kurią žiūri 12 mln. žmonių, mano advokatė paskambino bendruomenės advokatui ir tarė: „Jei nesuteiksite jai globos, ji papasakos visai šaliai, kas vyksta.“ Parašą ant popieriaus gavau likus 10 minučių iki interviu“, – pasakojo rašytoja.
„Neortodoksiškos“ išleidimo dieną autorė pasirodė televizijos laidoje, sulaukusioje didžiulio atgarsio. Knyga buvo išpirkta per valandą ir JAV sulaukė milžiniškos sėkmės.
„Leidėjas buvo šokiruotas. Nebuvome pasiruošę. Neturėjome atspausdinę pakankamai knygų. Pardavinėjome elektronines“, – prisiminė D. Feldman.
Leidykla iškart pasiūlė autorei parašyti kitą knygą apie tai, kaip jos gyvenimas klostosi palikus bendruomenę.
„Tuomet buvau palikusi bendruomenę tik trejus metus. Per juos nieko nenutiko, išskyrus kančią, – šypsosi rašytoja. – Leidykla siūlė keliauti. Atrasti amerikietišką svajonę. Seksą, narkotikus, rokenrolą. Tai buvo nelabai tikėtina. Juk turėjau mažą vaiką ir buvau per konservatyviai auklėta.“
Bet leidykla stipriai spaudė. Galiausiai D. Feldman nusileido.
„Rezultatas – mišrus. Buvo gerų dalių. Bet buvo ir tokių, kurių nelabai norėjau rašyti. O rašyti buvau spaudžiama. Po to, kai knyga pasirodė JAV, išvykau. Maniau, kad daugiau nerašysiu. Galvojau, kad nesuteiksiu žmonėms to, ko jie nori“, – teigė autorė.
Tuomet D. Feldman Berlyne sutiko smulkų leidėją, norėjusį išleisti jos pirmąją knygą vokiečių kalba. Jis nustebo, sužinojęs, kad 2012 m. vokiečių leidėjai ją atmetė, manydami, kad Vokietijoje knyga pernelyg jautri Holokausto istorijos atžvilgiu.
„Bet tas leidėjas – šveicaras. Todėl jam buvo galima išleisti šią knygą“, – šypsojosi rašytoja.
Knyga sulaukė didžiulės sėkmės ir Vokietijoje. Tuomet vokiečių leidėjas ėmė D. Feldman tvirtinti tą patį, ką sakė ir amerikiečių leidėjas, – metas išleisti dar vieną knygą.
„Sakiau, kad ne. Vieną jau turiu, bet ji man nepatinka. Tuomet leidėjas pasiūlė, kad perrašyčiau ją taip, kaip noriu.
Peržiūrėjau senąjį rankraštį. Pridėjau dalis, kurių nenorėjo įtraukti amerikiečių leidėjas. Išėmiau dalis, kurių jis primygtinai reikalavo. Atnaujinau knygą pagal savo istoriją iki naujojo savo gyvenimo etapo Berlyne“, – pasakojo autorė.
Ji atkreipė dėmesį, kad, pasirodžius „Netflix“ serialui, daugelis užsienio leidėjų, išleidusių pirmąją knygą, užsimanė ir antrosios.
Ar kas nors šiandien jaučiasi saugus?
Kalbėdama apie gyvenimą Berlyne, D. Feldman teigė, kad į miestą atvyko jo klestėjimo pabaigoje.
„Anksčiau Berlynas buvo laisvės, meno ir kultūros miestas. Kai atvykau, visa tai ėjo į pabaigą. Po 2015 m. vasaros (2015 m. ypač padidėjo pabėgėlių ir migrantų judėjimas į Europą – LRT.lt) Berlynas tapo miestu, išgyvenančiu krizę. Krizėje atsidūrė visa šalis.
Tačiau Berlynas – gana maištingas miestas. Jis – ryški išimtis, palyginti su likusia Vokietijos dalimi. Berlynas turi savo taisykles ir stiprią intelektualų bendruomenę. Čia turi galimybę susipažinti su požiūriais, kurių kitur nerastum, ir mąstyti kritiškai bei savarankiškai.
Džiaugiuosi, kad esu ten. Bet kartu jaučiu, kad tai nyksta“, – pastebėjo rašytoja.
Jos teigimu, Vokietijoje meną, kultūrą ir daugelį žiniasklaidos priemonių finansuoja valstybė. Šioji patiria spaudimą dėl augančio pritarimo kraštutinių dešiniųjų partijoms. Kitos partijos mano, kad tinkamas atsakas kraštutiniams dešiniesiems – bandymas tapti panašesniems už juos ir taip atimti iš jų rinkėjus.
„Tai neveikia. Tačiau kažkodėl atrodo, kad tai – vienintelis sprendimas, kurį jie gali pasiūlyti. Nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie nesuinteresuoti atlikti išties gerą politinį darbą.
Kraštutiniai dešinieji ypač naudojasi dabartine Artimųjų Rytų konflikto situacija, kad įvestų cenzūrą ir marginalizuotų migrantų bei imigrantų balsus. Jie naudojasi Staatsräson (principas, pagal kurį valstybė turi teisę įgyvendinti savo interesus, galbūt net pažeisdama asmens teises, jei manoma, kad tai absoliučiai būtina valstybės gerovei – LRT.lt).
Merkel pasakė reikšmingą kalbą, kad Izraelio egzistavimas yra Vokietijos Staatsräson. Po šito diskursas pasikeitė.
Nuo tada dešinieji naudojasi savo pozicija Izraelio ir Holokausto klausimu, teigdami, kad Vokietijoje gyvenantys 5 mln. musulmonų kelia grėsmę žydų tautybės žmonėms ir Vokietijai. Kadangi jie taip garsiai apie tai kalba ir yra tokie populiarūs, kitos politinės partijos mano, kad turi tai kopijuoti, jog įrodytų kraštutinių dešiniųjų rinkėjams, kad taip pat rūpinasi pavojingųjų musulmonų problema.
Menas ir kultūra Vokietijoje ypač tolerantiški bei įvairūs. Yra daug musulmonų balsų ir daug antirasistinių balsų. Kadangi finansavimą skiria vyriausybė, o ji stengiasi užčiuopti bet kokį balsą, kuris gali būti suvokiamas kaip kritiškas Izraeliui, ji bando neleisti tam tikriems menininkams ir kultūros organizacijoms gauti pinigų arba kviesti tam tikrų žmonių. Tai pasiekė tokį kraštutinumą, kad 30 proc. menininkų Vokietijoje, atšaukiamų dėl politinių pažiūrų, yra žydai“, – įžvelgė D. Feldman.
Pasak rašytojos, tai susiję su Izraelyje stiprėjančiu dešiniuoju radikalizmu, suinteresuotu investuoti į kraštutinių dešiniųjų partijas Europoje.
„Matome Netanyahu (Benjaminas Netanyahu – Izraelio ministras pirmininkas – LRT.lt) ir Orbano (Viktoras Orbanas – Vengrijos ministras pirmininkas – LRT.lt) ryšį. Matėme ryšį tarp Lenkijos dešiniųjų partijų. Tas pats dabar vyksta su Vokietijos dešiniąja partija. Tai tam tikras aljansas su Izraeliu prieš musulmonus.
Kai persikėliau į Berlyną, gyvenau arabų rajone. Daugelis mano pirmųjų draugysčių buvo su palestiniečiais. Aš – amerikietė. Tad tam tikra prasme man įprasta tikėti taika. Tačiau Europoje tai – gana radikali pozicija. Žydų bendruomenės Europoje istoriškai jautė didesnę grėsmę ir vis dar tai prisimena. Jos apskritai labiau nervinasi dėl šio klausimo.
Man dažnai sunku su tuo susitapatinti. Mano gyvenimas kupinas palestiniečių ir izraeliečių, musulmonų ir žydų bendravimo. Man sunku suprasti, iš kur kyla šie naratyvai. Manau, kad tai kenkia Berlynui. Tai kenkia idėjų ir meno laisvei“, – apgailestavo autorė.
Į klausimą, ar jaučiasi saugi, D. Feldman atsakė klausimu, ar kas nors apskritai šiandien jaučiasi saugus?
„Kai kalbuosi su žmonėmis, girdžiu, kad visi nerimauja dėl ateities. Klausia savęs, ar jų saugumo įsivaizdavimas nėra iliuzija. Galbūt klausimas veikiau toks: ar pradedu suvokti, kad saugumo niekada nebuvo? Ar pradedu suprasti, kad turime kovoti, mokytis iš istorijos, turime būti pasirengę priešintis?
Mums tai sunku. Nes mano karta – pirmoji, neturinti pasipriešinimo atminties. <...> Vokietijoje žmonių, kurie priešinosi, nebėra. Yra jiems skirti muziejai. Bet jie maži. Kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose matau Sophie Scholl (Sophie Scholl – vokiečių antinacistinė politinė aktyvistė, aktyviai dalyvavusi nesmurtinio pasipriešinimo grupėje „Baltoji rožė“ – LRT.lt) nuotrauką. Bet tik tiek.
Baisiausia, kad nežinome, kaip pasipriešinti. Neturime šios patirties“, – įžvalgomis dalijosi D. Feldman.
Tai – universali moters istorija
D. Feldman sakė, kad jos problema tai, jog užaugo ne Amerikoje, o Europos štetlo (jidiš kalbos žodis, apibūdinantis miestą Vidurio ir Rytų Europoje, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo didelę gyventojų dalį sudarė žydai – LRT.lt) kopijoje.
„Kalbėjau europietiška kalba. Turėjau europietiškas tradicijas ir drabužius. Kai išvažiavau ir norėjau būti amerikiete, supratau, kad nieko nežinau apie Ameriką. O Amerika nieko nežino apie mane“, – atviravo rašytoja.
Apsilankiusi Europoje, D. Feldman pajuto, kad ši kultūra jai pažįstama.
„Europoje tvyro noras pažinti istoriją. Amerikiečiai nemėgsta galvoti apie praeitį. Jie nenori galvoti apie tai, kaip persekiojo indėnus. Apie tai, kiek žmonių nužudė Vietnamo kare ir kokią netvarką padarė Afganistane. Jiems patinka gyventi dabartimi.
<...> Dabar gyvenu Europoje. Pirmąkart nuo tada, kai išvykau, atnaujinu savo Amerikos pasą. Galbūt prireiks. Galbūt viskas pasikeis. Kai žmonėms atvirauju, kad bijau kraštutinių dešiniųjų, jie sako: nesijaudink, Putinas čia bus anksčiau nei jie“, – šnekėjo autorė.
Paskutinįkart Viljamsberge D. Feldman lankėsi 2014 m., prieš persikeldama į Berlyną. Autorė norėjo parodyti sūnui, kur užaugo.
„Paklausiau jo, ar jis norėtų ten augti. Atsakė, kad ne. Tada persikėlėme į Berlyną. Šiandien jis – kaip ir bet kuris kitas mamos išlepintas princas“, – šypsojosi rašytoja.
D. Feldman atkreipė dėmesį, kad jos sūnaus tėvas ilgainiui irgi paliko bendruomenę – 4 metais vėliau nei ji.
„2014 m. jis parašė man laišką, kuriame dėkojo, kad išėjau. Taip jis suprato, kad irgi gali išeiti. Ir dėl to, kad išėjo, dabar yra laimingas. Anksčiau net nežinojo, kas yra laimė. Jis antrąkart vedė. Turi dar du vaikus ir mylimą karjerą. Jis atrado savo kelią. Dėl to mano sūnus gali palaikyti santykius su tėvu.
Kai skyriausi, nenorėjau nubausti savo vyro. Tiesiog norėjau laisvės. Siūliau jam eiti kartu su manimi. Jis sakė, kad negali palikti šeimos ir bendruomenės. Supratau, kad palikdama jį sugriausiu jo gyvenimą. Būti išsiskyrusiam bendruomenėje – katastrofa.
Žinodama, kad galiausiai jis rado didesnę laimę, nei galėjo įsivaizduoti, jaučiu, jog tai – dovana mums visiems. Kad tai tam tikra prasme mus išgydė. Tai leidžia mums gerbti ir vertinti vienas kitą. Būtent tai daro mus šeima. O ne priverstinė santuoka“, – pasakojo D. Feldman.
Autorė pažymėjo, kad serialas didelės sėkmės sulaukė itin konservatyviose kultūrose: Indijoje, Pietų Amerikoje, Turkijoje, Irane, Japonijoje. Ten, kur moterys gyvena ypač griežtomis sąlygomis.
„Sužinojau, kad per protesto judėjimą Irane žmonės nelegaliai vertė mano knygą ir ją platino. Manau, taip norėta parodyti, kad tai, už ką jie kovoja, nėra vien Irano kova. Tai – visuotinė kova. Tai – ilgas moterų kovos paveldas. Visos visur kovojame už tą patį.
<...> Tikiu, kad ši knyga padėjo moterims suprasti, jog jos gali būti skirtingų religijų, kultūrų, kalbų, bet tai – universali istorija. Tai – ne žydų istorija. Tai – ne amerikietiška istorija. Tai – moters istorija.
Maža to, tai istorija, neapsiribojanti vien lyties klausimu. Ji apie kovą už laisvę būti asmenybe. Būti savimi sistemoje, reikalaujančioje konformizmo ir savo norų aukojimo.
Beje, knyga buvo labai populiari Rusijoje. Abi mano knygos išverstos į rusų kalbą. Prieš karą pavyko gauti licenciją. Po to ryšiai nutrūko. Socialiniuose tinkluose vis dar gaunu žinučių iš rusų skaitytojų, nes jie kažką įžvelgia. Jie mato savo politinės situacijos atspindį“, – pastebėjo rašytoja.
Močiutė – vienintelė priežastis, kodėl pavyko neišprotėti
D. Feldman atviravo, kad jos močiutė – vienintelė priežastis, dėl kurios ji neišprotėjo. Todėl jai skirta dedikacija „Egzode“.
„Mano psichoterapeutė sako, kad psichiškai sveiki žmonės esame todėl, jog jaunystėje turėjome saugaus prieraišumo pavyzdžių. Pavyzdžiui, prie savo tėvų. Jei tėvų nėra, tada galbūt prie močiutės, tetos ar sesers. Tereikia vieno saugaus prieraišumo pavyzdžio, kad būtume atsparūs, stiprūs.
Psichoterapeutė tvirtina, kad, jei neturėčiau močiutės ir turėčiau tik nesaugius ryšius, būtų problemų. Ji man paaiškino, kad todėl, jog močiutė mane mylėjo, man viskas gerai. Būdama maža, net kai būdavo ypač sunku, žinojau, kad yra vienas žmogus, mane palaikantis“, – atskleidė rašytoja.
Ji teigė supratusi, kaip tai svarbu, tik daug vėliau, kai močiutės nebeturėjo. Autorė dedikaciją „Egzode“ parašė tais pačiais žodžiais, kaip parašyta dedikacija jos prosenelio diplominiame darbe. Jis 1934 m. Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universitete savo darbą dedikavo vokiškai: „Mano nepamirštamai motinai.“
„Galvojau, kas ta nepamirštama motina? Kodėl ji nepamirštama? Atradau, kad mano proprosenelė buvo labai bloga mergaitė. Ji buvo kilusi iš štetlo ir su vyresniu vedusiu meilužiu kataliku pabėgo į Miuncheną. Ten su juo gyveno nuodėmėje visą likusį gyvenimą. Augino mano prosenelį kaip nesantuokinį vaiką.
Atrodė teisinga dedikuoti knygą savo senelei taip, kaip mano prosenelis dedikavo darbą savo mamai. Tokios nepamirštamos moterys mūsų gyvenime daro mus stiprius ir leidžia aiškiai suvokti, ką norime pasiekti“, – mintimis dalijosi D. Feldman.
Dabar D. Feldman neturi jokio ryšio su savo bendruomene. Tačiau aktyviai bendrauja su žmonėmis, taip pat palikusiais Satmaro chasidus. Kai kurie jų palaiko ryšį su savo broliais ir seserimis, likusiais bendruomenėje. Iš jų D. Feldman kartais išgirsta naujienų apie pokyčius.
„Kartais girdžiu, kad jie kai kuriais aspektais tampa radikalesni. Bet, pavyzdžiui, anksčiau jie vykdė politiką, kad, jei išeini, jie sako, jog esi miręs. Dabar to nebedaro. Jie praranda per daug žmonių. Todėl stengiasi išlaikyti ryšį“, – pastebėjo autorė.
Anot jos, daugelis žmonių, įkūrę šią bendruomenę, jautė kaltę dėl to, kad išgyveno. Jie manė, kad, jei nuskurdins save žiauriomis taisyklėmis, kaltę išpirks.
„Problema su šia prielaida, kad su kiekviena nauja karta kaltės jausmas mažėja. Taigi, ir motyvacija. Atrodytų, kad ši bendruomenė negali išlikti, tiesa? Kaip galima toliau įtikinėti kiekvieną naują kartą, kad ji turi taip gyventi?
Atsakymas – laikui bėgant jie keičia ideologiją. Jie keičia priežastis. Užuot kalbėję apie Holokaustą, jie šnekės, pavyzdžiui, apie tai, kas vyksta Izraelyje. Sakys, kad tai – irgi priežastis, kodėl jie turi taip gyventi.
Kaip išlaikyti žmones įstrigusius tokioje sistemoje? Priversti juos bijoti. Jei gali juos įbauginti, gali įtikinti juos daryti bet ką“, – neabejojo D. Feldman.
