Mirė archeologas, plastinės rekonstrukcijos specialistas, tyrimų organizatorius Vytautas Urbanavičius. Šią liūdną žinią patvirtino Valdovų rūmų muziejus.
Kultūros ministras reiškia užuojautą: netekome archeologijos patriarcho
Kultūros ministras Simonas Kairys reiškia nuoširdžią užuojautą dėl žymaus archeologo habilituoto daktaro Vytauto Urbanavičiaus mirties.
„Netekome archeologijos patriarcho, plastinės rekonstrukcijos Lietuvoje pradininko, kurio moksliniai darbai ir nauji metodai, atkaklūs tyrinėjimai bei juos vainikavę atradimai nušviečia kelią ištisoms mūsų istorijos ir kultūros tyrinėtojų kartoms. Reiškiu nuoširdžią užuojautą šios šviesios asmenybės artimiesiems, kolegoms ir bičiuliams, visai akademinei, kultūros bendruomenei“, – užuojautoje teigia S. Kairys.
Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl V. Urbanavičiaus mirties
„Lietuvos mokslo ir kultūros bendruomenė neteko iškilios asmenybės, reikšmingai prisidėjusios prie archeologijos ir istorinės antropologijos mokyklos mūsų šalyje kūrimo bei plėtotės. Baltų kultūros, Vilniaus arkikatedros ir Žemutinės pilies, įvairių kitų kultūros paveldo objektų moksliniai tyrimai bei žinių apie juos sklaida tapo neįkainojamu šaltiniu puoselėjant ir stiprinant Lietuvos istorinę ir kultūrinę tapatybę“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.
Prezidentas perduoda nuoširdžią užuojautą profesoriaus V. Urbanavičiaus artimiesiems, bičiuliams ir kolegoms.
Vienas pirmųjų prakalbęs apie Valdovų rūmų atkūrimą
„Netekome vieno didžiausių Lietuvos mokslininkų, archeologijos patriarcho, plastinės rekonstrukcijos pradininko Lietuvoje, dokumentinių filmų kūrėjo, mokslininko ir atradėjo, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus tarybos garbės nario habilituoto daktaro Vytauto Urbanavičiaus“, – teigiama Valdovų rūmų pranešime.
Valdovų rūmų muziejaus teigimu, V. Urbanavičius buvo vienas pirmųjų prakalbęs ir apie Valdovų rūmų atkūrimą. Siekdamas parodyti gausią archeologinę medžiagą jis ekspedicijos pastate įkūrė nedidelį muziejų, jo iniciatyva tuomet po tyrimus nuo kritulių saugančiais gaubtais įrengta koncertams ir spektakliams pritaikyta erdvė.
Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, profesorius V. Urbanavičius pirmasis Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą, atkūrė per du šimtus grafinių ir daugiau kaip tris dešimtis skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų ir istorinių asmenybių portretų, tokių, kaip Barbora Radvilaitė, Kristijonas Donelaitis, Pilypas Ruigys ir kt. 1990 m. buvo pakviestas į Estijos prezidento Konstantino Patso palaikų paieškų ir grąžinimo į Tėvynę ekspediciją, 1993 m. dalyvavo Latvijos prezidento Karlio Ulmanio kapo paieškų ekspedicijoje Turkmėnijoje, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje. 1994 m. vadovavo Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimuose, kartu su teismo medicinos ekspertais ėmėsi aukų identifikavo.
Archeologinių tyrimų metu nustatė, kad mirusiųjų deginimas Lietuvoje buvo praktikuojamas iki 14 a. pabaigos, tačiau nebuvo visuotinis ir nevienodai paplitęs. Labai įdomi mokslininko iškelta hipotezė apie laidoseną vandenyje, ją patvirtina 13–15 a. Obelių kapinyno tyrinėjimai.
1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, o 2005 m. Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu.
Nuo 1966 m. filmavo Lietuvos archeologijos paminklus, mokslines ekspedicijas, fiksavo archeologinius tyrimus, sukūrė dokumentinių istorinių apybraižų, 40 filmų scenarijų (buvo jų režisierius), sukaupė kino dokumentikos archyvą.
Būsimasis archeologas gimė 1935 m. liepos 3-ąją dieną Skirsnemunėje.
1959 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, 1967 m. apgynė daktaro disertaciją „Materialinė ir dvasinė XIV–XVII a. Lietuvos kaimo gyventojų kultūra“. 1993 m. už darbą „Lietuvių pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a.“ suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro vardas. Mokėsi Maskvos Etnografijos institute, Plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje pas prof. M. Gerasimovą.
Nuo 1957 m. Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis, 1957–1959 m. Istorijos ir etnografijos muziejaus restauratorius, 1959–1965 m. Restauracinių dirbtuvių vedėjas. 1966 m. pradėjo tyrinėti Lietuvos kapinynus, senkapius, pagoniškų apeigų vietas. 1984–1989 m. dalyvavo tyrinėjant Vilniaus katedros požemius, 1987–2001 m. vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“, pradėjo, vykdė bei koordinavo tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje.
