Sekmadienį, eidamas 84-uosius metus, mirė fotomenininkas, Alytaus miesto garbės pilietis Zenonas Bulgakovas.„Šiandien, 2023 m. spalio 15 d., Alytus neteko Zenono, kuris labai mylėjo Alytų, o Alytus mylėjo Zenoną. Trūko tiek nedaug iki 85-ojo gimtadienio…“, – paskelbtas įrašas „Facebook“ paskyroje „Zenono Bulgakovo Alytus“. Šią žinią patvirtino ir Z. Bulgakovo žmona, Giedrė Bulgakovienė.
Alytaus miesto garbės piliečio vardas fotomenininkui, aktyviam miesto visuomenės veikėjui Z. Bulgakovui buvo suteiktas 2012 m. – už ypatingus nuopelnus Alytaus miestui, kuriant istoriją meninėse fotografijose, Lietuvos valstybei vykdant ilgalaikę visuomeninę fotografijos meno veiklą, stebinančiam neblėstančiu kūrybiškumu, atvirumu pokyčiams, technologijų naujovėms.
„Kodėl taip sunku atitraukti akis nuo Zenono Bulgakovo fotografijų? Regis, jose matomi dalykai niekuo neypatingi. Ar tikrai realybėje taip ilgai žiūrėtume į tarybinių laikų Alytaus daugiabutį? O žvelgdamas į Bulgakovo fotografijose užfiksuotą kylantį Putinų rajoną – negali atplėšti akių. Sparčiai kintančio miesto metraštininkas, ir pats dar nežinodamas, kas čia iš viso to išeis, skuba fotografuoti aplinką. 20 amžiaus septintojo–aštuntojo dešimtmečio Alytuje Bulgakovas veikia kaip miesto antropologas, fiksuojantis pirmosios pokario kartos urbanistinę naujakurystę“, – yra rašiusi meno ir architektūros istorikė Marija Drėmaitė.
Menininkas gimė 1939 metais gegužės 24 d. Alytuje. Nuo 1972 m. buvo Alytaus šaldytuvų gamyklos „Snaigė“ fotografu.
Z. Bulgakovas dalyvavo respublikinėse, tarptautinėse fotografijos parodose ir konkursuose. Buvo apdovanotas FIAP bronzos medaliu, Alytaus miesto kultūros premijomis (1991, 1997), dviem sidabro, septyniais bronzos medaliais bei per 50 kitų apdovanojimų.
Šalia dokumentikos ciklų fotografas taip pat kūrė montažus, peizažus, aktus. Jo laisvalaikio pomėgis buvo tapyba. Paveikslai eksponuoti Tautodailininkų sąjungos Alytaus skyriaus rengiamose parodose.
Reikšmingiausi kūriniai: „Žuvinto kolūkyje“ (1982), „Gamyklos šiokiadieniai“ (1984), „Mūsų šventės ir mes“ (1981-1987), „Ekologinis peizažas“ (1985-1988), „Civilizacija“ (1979-1988), „Ramybės ir grožio beieškant“ (2000-2002), „Elegijos“ (1991), „Pėdsakai“ (1985), „Parafrazės“ (1991); ciklas „Alytus. Retro ir ne tik“ (tapyba).
