„Ką žmonės sapnuoja klausydamiesi muzikos?“ – toks klausimas ilgą laiką kirbėjo kompozitoriaus Dominyko Digimo galvoje. Vedamas jo, miego ryšį su garsais kūrėjas nusprendė įprasminti 8 val. trukmės kompozicija „Ką sapnavai?“.
20-ąjį gimtadienį švenčianti LRT KLASIKA kviečia šioje muzikinėje miego patirtyje sudalyvauti rugsėjo 30 d. nuo 21 val. iki spalio 1 d. 5 val. ryto gyvai Kompozitorių namuose arba tiesiogiai per LRT KLASIKĄ.
Prieš premjerą laidoje „Garso ekspedicija“ apsilankęs D. Digimas pasakojo: kompozicijos „Ką sapnavai?“ metu bus leidžiamasi į 12 etapų kelionę – „pasivaikščiojimą po skirtingus pasąmonės kambarius“. O miego metu dalyvių lauks ir šiokios tokios provokacijos.
– Dominykai, sapnų tema tau nėra nauja – esi sukūręs nebylų muzikinį filmą „Why Does This Appear?“ Kaip apskritai ši tema atėjo pas tave?
– Tema atėjo skirtingais keliais, pakankamai ilgą laiką ėjo. (...) Girdėjau pasakojimus iš draugų, iš artimų žmonių, kad jie mėgsta miegodami pasileisti kokios nors muzikos, (...) ilgą laiką galvojau, ką žmonės sapnuoja [jos] klausydami.
(...) Mes labai retai susimąstome apie tai, kas skamba mūsų sapnuose. Labai gerai prisimename tuos vizualius sapnus: kur mes ėjome, ką mes ten matėme. (...) Bet visame tame taip pat dalyvauja ir garsas – arba muzika, arba kalba, arba kokie nors aplinkos garsai, kuriuos ne visada užfiksuojame sapnuodami ir ne visada juos prisimename.
Visos šitos mintys ir apmąstymai kažkaip ir palenkė mane link šio kūrinio rašymo. Pagalvojau, kad būtų labai jėga, jeigu žmonės galėtų jo metu ir užmigti, ir pasnausti, ir galbūt netgi pasapnuoti. Kadangi apskritai rašau tokią muziką, kuri yra lėta, tekstūromis grįsta, (...) migdanti, pagalvojau, kad būtų labai smagu parašyti kūrinį, kuris tam ir skirtas.
– Nuėję į „Spotify“, galime rasti tūkstančius miego muzikos pavyzdžių. Kiek pats klausei tų kūrinių, kiek sėmeisi iš jų įkvėpimo? Ar kaip tik stengeisi šiek tiek atitolti nuo to, kas šia tema jau buvo padaryta?
– „Tiesą pasakius, (...) tokios vartojamos muzikos miegui (...) vieną kartą paklausius man užteko. Jeigu norėčiau klausytis kažko miegui, pasirinkčiau kitų autorių kūrybą, o ne tą, kuri yra „Spotify“ grojaraščiuose.
(...) Kažkaip jokių inspiracijų iš niekur šiuo atveju nesisėmiau. Galvojau apie tai, kas gros ir kaip atliks šitą kūrinį, kaip tą medžiagą perteikti. Buvo toks labai natūralus minčių procesas, kaip sulipdyti būtent tokio tipo muziką. Kažkaip labai aiškiai žinojau, kur einu ir ką darau.
– Mes žinome, kad egzistuoja įvairios miego fazės. Ar rašydamas šį kūrinį bandei jas kažkiek atspindėti, ar apie tai negalvojai?
– Čia toks turbūt jau ne kartą išbandytas kelias – perteikti muzikiniu kūriniu tą visą sapnavimo eigą. Atsispyriau nuo to labiau pradžiai kūrinio, pirmoji dalis ir vadinasi „Melatoninas“. Kai į mūsų smegenis patenka ši medžiaga, mūsų visas kūnas aprimsta, mūsų sąmonė aprimsta ir mes panyrame į miegą.
Sapnavimo etapais rėmiausi kūrinio pradžiai ir pabaigai. Tačiau visas kūrinys susidaro iš 12 dalių ir tos dalys labiau reflektuoja skirtingus sapnavimo būdus, skirtingas patirtis sapnuose. (...) Tai nėra kažkoks atvaizdavimas garsu būtent to miego proceso.
(...) Kūrinio metu keičiasi instrumentų sudėtis – nuo viso ansamblio kartu su balsais iki solo fortepijonu arba tiktai balsų su elektronika. Tai tarsi pasivaikščiojimas po skirtingus pasąmonės kambarius. Kaip ir sapnuose – būna kartais, kad mes einame mums pažįstama erdve ir netyčia pakliūname į kažkokią kitą, mums dar nepažintą, aplinką.
– Ar bandysi, kaip čia pasakius, paprovokuoti tame kūrinyje? Na, įsivaizduokime, žmogus ateis, užmigs su muzika, miegos. Gal vidurinėse dalyse bus kažkokių provokacijų tą miegą, tą sapnavimą pakeisti, motyvuoti į vieną ar kitą pusę?
– Aišku, nesinori to išduoti, bet taip, subtiliomis priemonėmis (tą darysiu – LRT.lt). Galbūt tekstu, ilgai kartojamu, arba pasakojimu istorijos, tokios abstrakčios, arba ritmingesniais momentais, kurie, aišku, nėra trankūs, bet pakeičia tam tikrą ritmą ir eigą kūrinyje.
(...) Tokios kaip ir strategijos yra. Nesinori pažadinti arba kažkaip išmušti tą miegą arba padaryti jį nesmagų, tačiau subtiliomis priemonėmis kažkaip į tą sapną norėtųsi pasibelsti ir vėliau, pabudus žmonėms, jų paklausti, ką jie sapnavo.
– Įprasta, kad žmonės, kurie klausosi muzikos miegodami ar apskritai siekdami nurimti, labai dažnai pasirenka instrumentinę muziką. Bet čia, kūrinyje „Ką sapnavai?“, mes turime ir balsus. Kokią vietą jie šiame kūrinyje užima, kaip jie čia veikia?
– Mąstant apie muziką ir miegą, jų santykį, iš karto, aišku, kyla asociacija su lopšinėmis, su motinos balsu ir to balso skleidžiama ramybe. Tai buvo inspiracija pasirinkti moteriškus balsus ir prijungti juos prie ansamblio. Taip pat balsas, kaip priemonė, man pasirodė labai tinkama tam tikroms, kaip ir minėjau prieš tai, tekstinėms užuominoms pateikti.
Balsas šitoje vietoje bus visiškai ansamblio dalis, viso to ambientinio muzikinio piešinio dalis. Tai nebus solinė partija – tai bus tekstūroje pasislėpusi ir savo vietose išlendanti partija.
– Ką pats žadi veikti premjeros naktį skambant „Ką sapnavai?“ – bandysi miegoti ar visą laiką būdrausi?
– Kažkaip norėtųsi bent jau didžiąją dalį laiko būti su atlikėjais, (...) labiau toje atlikimo pusėje. Neabejoju, kad kažkur snūstelėsiu, nesusivaldysiu bent jau į antrąją pusę, bet stengsiuosi būdrauti ir sekti visą tą kelionę per naktį.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
