Šią vasarą lankydamasi viename festivalyje po kito mintimis vis sugrįžtu prie festivalio kaip reiškinio pagrindų. Ne prie istorijos, bet prie idėjos, dėl kurios festivaliai vadinami ne koncertų serija, spektaklių gastrolėmis ir panašiai, bet būtent festivaliais.
Pirmieji festivaliai mano gyvenime buvo muzikos renginiai, kuriuos vėlyvoje paauglystėje su draugais rinkdavomės pagal dalyvaujančių grupių sąrašus. Tiesą sakant, paprastai tiek ir užtekdavo – dienas leisdavome palapinėse, maisto ir gėrimų zonose ar prie vandens telkinių, o nuo vakaro iki nakties šokdavome koncertuose. Tačiau net ir tiek pramogų leisdavo patirti ne šiaip eilę muzikinių pasirodymų, bet tam tikrą įvykį: grupė draugų prisiperka maisto ir gėrimų, atvyksta į nuo namų nutolusią teritoriją, suranda vietą palapinei, kur ją tuoj pat apsups daugybė kitų. Atvykėliai tampa laikino miesto ir jo bendruomenės gyventojais, tad ir į koncertą galiausiai ateina ne kaip svečiai, o kaip erdvės šeimininkai, kurie žino, kur nusipirkti atsigerti, į kurią pusę traukti panorėjus aplankyti tualetą, ir galbūt jau net pažįsta dalį besirenkančios minios. Į kitą festivalio dieną vietoje nakvojusi publika žengia su naktinėmis patirtimis ir taip įspūdžių kamuolys vis didėja – kol ateina laikas išvykti.
Prieš dešimtmetį daug Lietuvos muzikos festivalių dieną siūlydavo tik maisto vagonėlius, barus, smulkių prekybininkų palapines ir vieną kitą pramogą, dėl kurios tekdavo apie valandą laukti eilėje. Greičiausiai tai lėmė finansiniai apribojimai ir organizatorių patirtys; nors dėl teisybės reikia pasakyti, kad dalyje festivalių – dažniausiai teminiuose – būdavo rengiamos ir, pavyzdžiui, kūrybinės dirbtuvės. Tad galima įsivaizduoti, kaip nustebau kartą nuvykusi į šalia Gdansko miesto vykstantį „Opener“ festivalį, kur teritorijoje dieną, laukdami jau ne vietinių, o pasaulinio garso atlikėjų pasirodymų, žiūrovai galėjo lankyti parodas ir žiūrėti spektaklius. Ir ne kokių teatro studijų, bet, pavyzdžiui, režisieriaus Krzystofo Warlikowskio ar menininkų kolektyvo „Gob Squad“. Ten pirmą kartą patyriau festivalį, kurio vadinamoji papildoma programa buvo sudėliota taip pat atsakingai, kaip ir pagrindinė.
Šių dienų populiariosios muzikos festivalių kultūros neišmanau, tačiau esu tikra, kad festivalio kaip savarankiško renginio koncepcijos siekia ir scenos menų festivalių vadovai. Šiuo atžvilgiu Lietuvoje prieš keletą metų daugelį lenkė tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“. Organizatoriai miegamajame Kauno rajone įrengdavo cirko erdvę, joje rodė aukšto lygio tarptautinius spektaklius ir drauge vykdė masę veiklų, kūrusių pagrindą bendruomenės susitikimams. Daugybė kitų festivalių taip pat vis aktyviau kuria papildomų veiklų programą – ją pastaraisiais metais išplėtė „Sirenos“, nuolat vyko „Naujasis Baltijos šokis“ ir t. t. Įdomu, jog ne tik papildomos veiklos kuria sąlygas festivalio kaip visumos pojūčiui. Gali pakakti to, kad spektakliai vyksta skirtingose erdvėse, tuomet tarp jų keliaujantys žiūrovai susitinka ir pokalbiais užpildo meno kūrinius skiriančius laiko bei turinio tarpus.
Be abejo, festivalių vizitinės kortelės yra jų surenkami meno kūriniai. Tai yra didysis organizatorių tikslas, tai yra rinkodaros pagrindas, tai yra realiausia galimybė užsidirbti ir kitąmet nuveikti daugiau. Tarp srities profesionalų apie artėjančius festivalius taip pat kalbame kaip apie intensyvias gastroles – svarbiausia, kokius spektaklius matysime, kokie vardai labiausiai domina. Tik vėliau sužinome, kad greta to dar galime atvykti į kūrybines dirbtuves, pamatyti filmą ar dalyvauti diskusijoje. Tai – antraplaniai dalykai, kuriems laiko skiriame tik tada, kai jo netikėtai atlieka. Arba jei renginys vyksta taip pakeliui, kad gėda neužsukti.
Visa tai galbūt neatrodytų svarbu, jei neseniai atvykusi į šiuolaikinių scenos menų festivalį „ConTempo“ nebūčiau pajutusi irzulio dėl būtinybės po spektaklio bėgti į iš Kauno į Vilnių vežusį traukinį. Atidarymo dienos dramaturgija sudėliota beveik puikiai. Pradžioje – du nemokami spektakliai lauko erdvėse, po jų autoriai galėjo paraginti susižavėjusią publiką iškart bėgti į kitą. Tuomet – priminimas, kad norintys gali įsigyti bičiulio bilietą už 5 arba 10 eurų ir taip paremti festivalį, kurio didžioji spektaklių dalis – kokybiška ir smagi – yra nemokama. O tada – du mokami spektakliai, kiek mažiau draugiški vaikams, nes stipriau nyrantys į tyrimus arba pasižymintys tokiu turiniu, kuriam adekvačiai patirti būtina nuo amžiaus priklausanti branda.
Bet grįžtu prie susierzinimo, kuris aplankė po Juano Ignacio Tulos spektaklio „Instante“, atlikėjui padėkojus festivaliui ir pažadėjus po keleto minučių išlįsti į lauką pasikalbėti, jei bus norinčių. Tuomet pagalvojau – kaip nesąžininga, kad turiu išvažiuoti ir atsisakyti šios festivalio dalies, kai po spektaklio galima šiek tiek pabūti, pakalbėti, išgirsti kitų įspūdžių, o tada pratęsti vakarą viešosiose erdvėse. Pykdama mąsčiau, kad taip tikriausiai jaučiasi dauguma ne Vilniuje gyvenančių kultūros mėgėjų – jie išgyvena nuolatinį poreikį skaičiuoti, kiek laiko yra pasiryžę skirti toli nuo namų esantiems renginiams.
Ir čia priėjau prie dviejų išvadų. Pirmoji – artėjant scenos menų festivaliui, kuriuo susidomėsite, pasistenkite leisti sau jį nuosekliai patirti bent porą dienų. Ne kelis paskirus vakarus, bet porą dienų nuo ryto iki vakaro, aplankydami didžiąją programos dalį, pastebėdami nuolatinius lankytojus, netoliese pavalgydami (gali būti, kad kavinėse susitiksite menininkų) ir pasidalindami įspūdžiais su kitais žiūrovais. Suprantu, kad tokią prabangą ne visuomet galime sau leisti. Tačiau jei kam nors trukdo tik abejonė, ar verta rizikuoti, aš sakyčiau, kad taip. Nes festivalis – tai ne tik skėtis gastrolėms, bet ir savarankiškas renginys, kuriame patirtis kuria pačios įvairiausios veiklos, nebūtinai artimai susijusios su pasirinkta meno kryptimi.
Antroji išvada – labai svarbu palaikyti ne sostinėje vykstančius festivalius. Kadangi tokius renginius verčiau ne aplankyti, o jais pagyventi, vienintelis būdas suteikti šią galimybę kuo platesnei auditorijai – tai rengti juos skirtinguose kraštuose. Jokie organizuoti autobusai nepadės ten, kur svarbu patirti, kaip renginys kvėpuoja miestu ir kaip miestas kvėpuoja renginiu. Ir nors kol kas Lietuvoje neturime pagrindo kalbėti apie galimybę festivaliams tapti miestų veidais, jau dabar prasminga pradėti nuo festivalių palaikymo reguliariais apsilankymais ir žinios skleidimu. Žinoma, tik tada, jei pajuntate asmenines simpatijas. O to nesužinosite tol, kol nepabandysite.
