Po ekspedicijų į Australiją, Naująją Zelandiją, Urugvajų ir Argentiną ieškant nežinomo dokumentinio paveldo, 2023 m. gavę finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos ir finansiškai prisidėjus Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybai, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos ambasada PAR, Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojai birželio 19 d. išvyko daugiau nei trims savaitėms į tolimą kraštą.
Kaip ir prieš kiekvieną tolimą ekspediciją, tenka surinkti kuo daugiau informacijos ir apie šalį, ir apie tenykštę kultūrą, ir apie tai, kur bei kaip ieškoti dokumentų apie išeivius iš Lietuvos, gyvenusius arba dar gyvenančius Pietų Afrikos Respublikoje.
Priminsiu – PAR yra valstybė Afrikos žemyno pietuose, jos krantus skalauja Indijos bei Atlanto vandenynai. Šiaurėje PAR ribojasi su Namibija, Botsvana, Zimbabve, Svazilandu bei Mozambiku. Kadangi gyventojų yra apie 48 milijonus, o šalies plotas – 1 221 037 km² (palyginimui, Lietuvos plotas – 65 300 km²), gamtos įvairovė ir čia gyvenančių kultūrų skirtumai akivaizdžiai daro įtaką kasdieniam gyvenimui. Tai šalis, kur šalia šiuolaikinio ir modernaus pasaulio vis dar klesti senasis su savomis tradicijomis. Nors teigiama, kad PAR yra pažangiausia žemyno šalis, garsi savo meno, mokslo ir technologijų laimėjimais, tačiau skirtingi regionų išsivystymo lygiai, o ir gausiai atvykstantys imigrantai daro įtaką visam šalies įvaizdžiui. Pavyzdžiui, didžiuosiuose miestuose yra rajonų, kuriuose saulei nusileidus griežtai nerekomenduojama lankytis.
O ir pirma kelionė automobiliu per Pretorijos miesto centrą buvo keistoka, nes vairuotojas užrakino duris ir užvėrė langus, kai sankryžoje apspitę „langų valytojai“ ir išmaldos prašytojai viltingai stengėsi įžvelgti gabenamą krovinį. Vairuotojas, tarsi bandydamas nukreipti žvilgsnius, bandė kalbėti apie laukinę gamtą, dėl kurios į šalį atvyksta labai daug turistų iš viso pasaulio. Taip, iš tiesų PAR gausu parkų ir rezervatų, kur natūrali gamta yra viena iš mažiausiai sutrikdytų pasaulyje, čia galima pamatyti ir „Didįjį Afrikos penketą“ – dramblį, buivolą, leopardą, liūtą ir raganosį (o dar visokių babuinų, begemotų, banginių, pingvinų ir kitų ne Lietuvoje gyvenančių gyvūnų), bet ne to mes čia atvykome.
Kažkaip netyčia prisiminiau pirmosios ekspedicijos Australijoje nutikimą, kai nusitrenkęs į Tasmanijos salą pargabenti Martyno Jankaus dokumentų, labai norėjau išvysti Tasmanijos velnią (toks plėšrus sterblinis žinduolis, laikomas vos ne labiausiai pasiutusiu ir agresyviausiu padaru pasaulyje). Tokį neįprastą norą išgirdęs mane iš oro uosto gabenęs vairuotojas staigiai stabdė ir iš pakelės atitempė parodyti beveik sveiką gal mėnesio senumo partrenkto gyvūno liekaną. Tokia štai ir egzotikos pabaiga.
O dabar apie vizas. Kai buvo atliekami paruošiamieji kelionės į PAR darbai, tuo metu dar reikėjo keliauti į Švediją, nes ten buvo įsikūrusi ambasada, arba tektų siųsti dokumentus kurjeriu. Ir neduok tu Dieve, kokio dokumento nepridėsi ar kokį parašą pamirši. O dar visokie motyvaciniai laiškai, trijų mėnesių bankų išrašai, patvirtinti antspaudais ir parašais, specifinės fotografijos ir kiti beveik 28 puslapių dokumentai. Ir tik visai neseniai, tarsi demonstruodama savo modernybę ir šiuolaikiškumą, PAR įvedė Lietuvai elektronines vizas. Viskas tapo paprasčiau ir tikrai lengviau.
Bet vis tiek tenka pildyti daug dokumentų, pradedant jau minėtais ir baigiant būtinais visų gautų per pastaruosius penkerius metus vizų datų ir kelionių tikslų surašymais, vizų fotografijomis, tėvų vardų / pavardžių / gimimo datų / gyvenamųjų vietų ir profesijų išvardinimais. Taip pat jau reikia turėti grįžimo bilietus, gyvenamojo ploto rezervacijas, medicininį draudimą ir kitus prašomus dokumentus. Viza po apmokėjimo gaunama per keturias darbo dienas. Beje, su šia viza galima į PAR atvykti tik per Johanesburgo oro uostą. Tikrai modernu ir šiuolaikiška.
Bet viskas tuo ir baigėsi, nes pasiekus kelionės tikslą pasirodė, kad oro uoste nėra technikos, kuri galėtų nuskaityti ir patvirtinti šias elektronines vizas. Teko daugiau nei valandą stebėti, kaip didžiausio PAR oro uosto išdidūs pareigūnai judėjo pirmyn ir atgal, siuntinėjo vienas pas kitą, klausinėjo įvairių beprasmybių, kol vienas iš jų tiesiog išsitraukė mobilųjį telefoną ir nuskaitė QR kodą. Bet tai dar buvo ne pabaiga, nes buvo paimti pirštų atspaudai, tikrai ne iš trečio karto nuskaityti Lietuvos biometriniai pasai, užduoti tokie patys klausimai, į kuriuos jau buvo atsakyta pildant anketą, ir pagaliau buvo leista patekti į šalį.
O per tą laiką, nesulaukęs šeimininkų, registruotas bagažas buvo pakrautas ir parengtas išgabenti nežinoma kryptimi. Tačiau viskas baigėsi laimingai, kai ekspedicijos dalyviai po šešių valandų nukelto skrydžio Stambulo oro uoste, po egzotiškų elektroninės vizos tikrinimo nesklandumų ir atgauto bagažo, pagaliau susitiko su Lietuvos ambasados PAR darbuotoju ir saugiai pasiekė nakvynės vietą. O toliau laukė poros tūkstančių dokumentų skaitymas Nacionaliniame Pietų Afrikos archyve.
Šiek tiek apie archyvą. Tai ne šiaip tiesiog pastatas. Tai tvirtovė, kurią supa trys aukštų tvorų žiedai su atskirais patikros postais, o įeinant į pastatą tenka daiktus perleisti per rentgeno aparatą ir praeiti pro metalo detektorių. Taip pat yra griežtai registruojami, surašant gamyklinius numerius, visi elektroniniai prietaisai, tokie kaip fotoaparatai, nešiojamieji kompiuteriai ir kt. Skaitymo salė didelė, bet jau senokai regėjusi kokį nors padoresnį remontą, o lubose matoma didelė skylė, matyt, yra naudojama kaip ventiliacijos šachta. Bet mus jau sunku kuo nors nustebinti, todėl kimbame intensyviai tyrinėti paruoštus dokumentus.
Ir jau pirmieji dokumentai atskleidė įvairių istorijų. Tikrai verta paminėti sėkmingo išeivio Prano Jankausko liūdną patirtį tolimoje šalyje, nes šis nuotykis nematomais saitais nusidriekė iš Lietuvos į Pietų Afriką ir per Vokietiją atgal į Lietuvą.
Nėra žinoma, kada tiksliai Jankauskas atvyko į Pietų Afriką, bet tikrai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Netrukus sėkmingai uždirbęs pakankamai pinigų, Pranas nusipirko du namus ir daug žemės Vindhuko mieste (dabar tai Namibijos sostinė), pradėjo prekybos verslą. Bet pasikeitus imigracijos įstatymams, 1921 m. sausio 5 d. jis skubiai turėjo grįžti į Lietuvą ir visą nekilnojamąjį turtą bei verslą patikėjo parduoti agentui Hansui Volbaumui, kuris viską pardavęs tiesiog ... dingo. O P. Jankauskas iš Lietuvos jam rašė vieną laišką po kito, tačiau nesulaukė jokio atsako. Ir tik 1923 m. birželio mėn. apgavikas H. Volbaumas buvo sulaikytas Hamburgo mieste Vokietijoje.
Paaiškėjo, kad iš parduoto nekilnojamojo turto gautų 291 tūkstančių svarų belikę tik 129 tūkstančiai, o įsiskolinimai visokiems kreditoriams siekė apie 162 tūkstančius svarų. Buvęs P. Jankausko turtas jau buvo kelis kartus perparduotas, todėl jį atgauti nebuvo jokios galimybės. 1925 m. rugsėjo 9 d. buvo iškelta byla, kurioje P. Jankausko teises gynė dr. Albertas Starkas, teisėją informavęs, kad daug painiavos dėl dokumentų buvę tik dėl to, kad P. Jankauskas dokumentus pasirašinėjo kaip Franzas Jankowsky. Advokatas taip pat pranešė, kad P. Jankauskas yra labai senas, sunkiai serga ir šiuo metu gyvena Pagervių kaime, Kruopių apylinkėse, Šiaulių apskrityje.
O tokių ir panašių istorijų tikrai yra daug, bet apie tai jau kituose tekstuose.
