„Aną dieną skambina man galerijos darbuotoja ir sako: „Jonai, pirkėjas susidomėjo jūsų paveikslu „Meilės laivas“. Pirktų, bet prašė paklausti, ar negalėtumėt užtapyti barzdos?“ – juokiasi dailininkas Jonas Daniliauskas. Ir priduria, kad meno kūrinių vertinimas visada yra subjektyvus, tad kūrėjui į kritiką neverta kreipti per daug dėmesio.
Ryškias spalvas, kurios jį skiria nuo kitų savo kartos dailininkų, J. Daniliauskas pamėgo apsilankęs Indijoje. O meilė kasdienių kaimo įvykių tematikai brendo ankstyvuose vaikystės patyrimuose. Supoetinti kaimo ritualai ir buities darbai iš menininko atsiminimų ant jo drobių gula jau ne vieną dešimtmetį.
– Jūsų kūryboje man labiausiai patinka, kaip harmoningai ir švelniai čia myli vaizduojami žmonės. Kokių taisyklių, vertybinių nuorodų pats laikotės kurdamas?
– Aš turiu sąvoką „gražus paveikslas“. Tačiau noriu ne tik grožio, bet ir įprasminimo per simbolizmą, poetiką. Pavyzdžiui, jei paveiksle vaizduoju plaukų plovimą, tai tik rituališkai.
Gryna natūra man niekada nebuvo įdomi. Juk kiek tapytum, natūroje miškas vis tiek bus gražesnis. Kompozitorius Algirdas Martinaitis yra pasakęs, kad mano paveikslą galima skaityti kaip atskirą novelę. Ir iš tiesų, man svarbus siužetas, žmonių tarpusavio santykiai, meilės motyvai. Nėra įdomu, jei paveiksle niekas nejuda. Jei nėra net kokios sulinkusios bobutės. (Juokiasi.)
Blaškymosi metu esu nutapęs elektros kėdėje sėdintį paraudonavusį iškeptą žmogelį, tačiau nuo siurrealistinės stilistikos dabar esu atsiribojęs. Mano požiūris kitoks. Nors mano kūrinio veikėjas gali pjauti gyvulėlį ar kapoti gaidžio galvą, aš to neakcentuoju. Nesižaviu labai drastiškais siurrealistiniais paveikslais.
– Ar dailininkui svarbu turėti mokytoją? O gal pakanka tapybos mokytis savarankiškai?
– Mokantis svarbu ne vien tik techninis profesijos įvaldymas, bet ir žmogaus asmenybės, pasaulėžiūros formavimas. Ta linkme žmogų reikia vesti, patarti jam, kad neklaidžiotų. Visa kita pasiekiama per užsispyrimą ir darbą. Kai dirbi – ir ponas Dievas padeda.
– Kas jums padėjo suformuoti kūrybinį braižą ir tapti savarankišku menininku?
– Daugiausia mane formavo mokytojai ir jau mano minėtas darbas. Studijuodamas Lietuvos dailės institute važinėdavau į kaimo ekspedicijas. Jose turėjau galimybę pažinti tikrą žmogų. Ieškoti savo braižo ėmiausi baigęs institutą.
Pabandžiau kelis skirtingus stilius, kol supratau, kad reikia paišyti tai, kas man įdomu, ką geriausiai pažįstu. Nors susiformavęs ir nuobodus kai kam pasidarai. Dabar, kai važiuoju per Lietuvą, kiekviename krašte pastebiu skirtingus tvartelius. Žmona manęs klausia, kiek galiu tvartelius tapyti. (Juokiasi.)
Mane žavi japonų tapyba. Vieną mano paveikslą įsigijo Japonijos ambasadorienė. Jai susidarė įspūdis, kad mano kūrybos maniera labai artima japonų tapybai. Sutikčiau, kad tokios įtakos esama. Erdvės pajautimas, nereikalingų detalių atsisakymas, nekopijavimas iš natūros – čia panašumų yra. Apskritai japonai Europos menui padarė nemažą įtaką. Vienas tokių pavyzdžių – Van Gogas.
Tačiau pačioje pradžioje mano paveikslai buvo monumentalūs, sunkūs, tamsūs. Gyvenime turėjau skaudžių patirčių – anksti mirė mama – ir tai mano kūrybai darė poveikį dešimt metų. Tiesa, visų to meto lietuvių dailininkų tapyba buvo gana tamsi, užmurzinta.
Vėliau, kai 1985-aisiais nukeliavau iki Indijos ir Šri Lankos, mano požiūris į spalvą, išraišką ir šviesą visiškai pasikeitė. Indijoje pamačiau muziejų po atviru dangumi: raudonus sarius, lakstančius gyvulius. Oi, kaip man patiko! Iš Indijos esu nutapęs visą ciklą. Šiandien spalva yra tapusi viena pagrindinių mano tapybos išraiškos priemonių.
– Jums Indijos pasaulis iš pirmo žvilgsnio pasirodė savas?
– Kaip tapytojui tikrai savas. Pamenu, Indijoje išėjusį iš kavinės mane apspito vaikai. Bandydamas nuo jų išsisukti, įsėdau į rikšą ir paprašiau vairuotojo spausti kuo greičiau į viešbutį. Vairuotojas manęs klausia: „Gal norit, nuvešiu jus, kur turistai nevažiuoja?“ Aš, žinoma, sutikau.
Ir nuvežė jis mane į tikrą Indijos kaimą. Išlipu. Žiūriu, viduryje to kaimo – šulinys, šalia jo maudosi pusnuogės indės, ant sienų džiūsta karvašūdžiai. Jautis semdamas vandenį iš vieno kanalo ir pildamas į kitą suka didžiulį ratą, o vaikelis tam jaučiui per užpakalį plaka. Pamačiau tikrą gyvenimą. Norėčiau dar į Afriką nusitrenkt, ten kaime pagyventi. Kūrybai būtų labai į naudą.
– Jūsų paveiksluose justi meilė kasdieniams darbams, buičiai. Dažnai poetiškai tapote kaimo gyvenimą. Ar šie siužetai kyla iš vaikystės patirčių?
– Gimiau ir augau Lekėčių kaime, ten gyvenau iki penktos klasės. Po to išvykau mokytis į Čiurlionio menų mokyklą, bet vasaromis sugrįždavau. Kadangi žmogus susiformuoja iki penkerių metų, tai kaimo buitis, darbai, šventės, kurias iki to laiko patyriau, padarė savo įtaką. Atsimenu, pastatydavome kubilą troboje (mes, zanavykai, pirčių neturėjome) ir visa šeimyna maudydavomės: pirma eidavo vaikai, paskui tėvai.
Turiu atsiminimą, kaip man mažam esant ožka atsivedė ožiukų. Tėvai su mano sutikimu tą ožiuką papjovė, pakabino jį, nulupo. O aš gulėjau vakare lovoje ir žliumbiau, naktinius marškinėlius draskydamas. Buvo gaila ožiuko. Kaimiečiai prieš paskersdami gyvulį neatsiklaupdavo jo atsiprašyti, kaip musulmonai, bet vis tiek jusdavo gailestį. Tačiau tokia buvo gyvenimo būtinybė, reikėjo kažkuo maitintis.
– Kaip suprantate, kada paveikslas jau baigtas ir nieko jam netrūksta?
– Labai džiaugiuosi, jei per du ar tris seansus pavyksta darbą pabaigti. Kai buvau jauniklis, su menininkais turėjome tradiciją keistis kūriniais. Kartą profesorius Antanas Gudaitis pasiūlė man su juo mainytis darbais. Aš su mielu noru sutikau. Atvažiavo jis į mano dirbtuvę Krivių gatvėje, ilgai žiūrinėjo paveikslus, kol ant molberto pamatė vieną, dar ne visai baigtą. Šitą ir nusprendė pasiimti. Man paprieštaravus ir atkreipus dėmesį į tai, kad jis dar nebaigtas, profesorius pasakė: „Jo baigti nereikia – jis ir taip geras.“
Kartais baigtas kūrinys būna netgi blogesnis. Kai kurie paveikslai kambario kampe stovi po kelerius metus. Neturiu tikslo visų jų užbaigti, nes po ilgesnio laiko dingsta nuotaika, su kuria pradedu tapyti. Pasitaiko periodų, kai visai neinu prie molberto, nes nesinori. Bet ilgesnį laiką netapius, sąžinė pradeda graužti.
– Mėgstate labiau tapyti iš natūros gamtoje ar dirbtuvėse?
– Kalbant apie darbo metodus, tai patikusį vaizdinį paprastai nufotografuoju arba nusipaišau į bloknotą. Su molbertu į gamtą nelakstau. Būna, kad pleneruose randu medžiagos ir ten pradedu tapyti. Bet kadangi per savaitę nespėju, parsivežu paveikslą ir baigiu jį dirbtuvėse. Nemėgstu tapyti elektros šviesoje, nes ji keičia spalvą ir išeina ne taip, kaip norėčiau, todėl žiemą dirbu mažiau.
– Kaip menininkui užsiauginti stiprią savivertę, kad jos lengvai nežeistų kritika?
– Vienas žinomas žmogus, nešdamasis ką tik įsigytą mano paveikslą, pasakojo, kaip jis užtapė nepatikusį Augustino Savicko kūrinį. Tai aš jam ir sakau: „Jei ir mano paveikslas nepatiks, atneškit man – aš pertapysiu.“ (Juokiasi.)
Buvo ir kita juokinga istorija. Vieną dieną skambina man iš galerijos darbuotoja. Man pakėlus ragelį, ji teiraujasi: „Jonai, pirkėjas susidomėjo jūsų paveikslu „Meilės laivas“. Sako, pirktų jį, bet klausia, ar negalėtumėt barzdos užtapyti?“ (Juokiasi.)
Taigi, vertinime yra daug subjektyvumo. Kiekvienas žiūrovas turi savo nuomonę ir įsitikinimus. Nereikia kreipti į kritiką per daug dėmesio. Abejonių menininkui nuolat yra, tačiau vis tiek turi tikėti tuo, ką darai, būti savimi. Jei kažkas iš šalies palaiko, parodą pasižiūri, gerą žodį pasako ar parašo straipsnį, tuomet įgauni pasitikėjimo ir užtikrintumo.
– Ar stebite jaunų dailininkų kūrybą, ar ji jums įdomi?
– Kiek esu matęs, visko ten yra: ir rimtai dirbančių, ir komiksus paišančių. Tiesą sakant, jaunų dalininkų kūryboje man trūksta brandumo. Bet tai ne iš karto atsiranda. Dabar toks laikas: greitas gyvenimas, greitas menas. Didžiulė drobė – ant jų lūpos nupaišytos. Gal tai irgi simboliška? Kiekviena karta turi savo vertybes. Man patinka Arvydo Kašausko, abstrakcionistės Dalios Kaščiūnaitės kūryba.
