Animacinių filmų režisierius Antanas Skučas per 15 savo kūrybos metų yra sukūręs daugybę animacinių filmų, tokių kaip „Grybų karas“, „Nebaigta pasaka“ ar „Puntuko akmuo“. Režisieriaus kūryba įvertinta ir kritikų – 2009 m. debiutinis animacinis filmas „Vaikystės dienoraštis“ pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą.
Nors įvertintas darbas buvo sukurtas pagal senelio Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Boružės rauda“ ir norėtųsi daugiau ieškoti kūrybinių sąsajų su poeto palikimu, Antanas Skučas prasitaria, kad M. Martinaitis buvo tiesiog senelis ir apie kūrybą su juo mažai tebendrauta, nors įtakos nepaneigsi.
Šiemet dėl geriausio animacinio filmo vardo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose varžosi net du filmai („Purga“ ir „Planetos ir robotai“), kurių bendrarežisieris yra A. Skučas. Tad pasikalbėjome apie dominančias temas, dirbtinį intelektą animacijoje bei atmosferiškumą filmuose.
– Kokios temos Jus domina kuriant animacinius filmus? Kas Jums yra lengviau: rašyti scenarijų ar jau turėti kažkokį pagrindą?
– Kai pradėjau kurti animaciją, pirma rinkausi ekranizuoti jau esamus kūrinius, kurie man paliko kažkokį įspūdį, pvz., buvo filmas pagal V. Kernagio dainą mano senelio žodžiais „Rauda boružei“. „Vaikystės dienoraštis“ – man tas kūrinys buvo palikęs įspūdį ir dėl to aš nuo jo atsispyriau.
Ir kiti kūriniai pačioje pradžioje daugiau buvo paremti literatūriniais kūriniais, vienaip ar kitaip adaptuoti animacijai.
Dabar labiau pereinu į eksperimentavimą, atsirado toks „miksas“ tarp gerai žinomų literatūrinių kūrinių ir svarbių, ir visiškai laisvų, ir eksperimentinių filmų. Nemanau, kad animacijoje scenarijus visada yra labai svarbus. Kai kurie kūriniai iš tikrųjų atsiranda kadras po kadro. Filmuose turbūt būtų sudėtinga tą padaryti, nes kitos galimybės.
– Nuo ko pradedate savo darbą – nuo istorijos, vizualizacijos, scenarijaus? Kaip sekasi dirbti su kitais režisieriais?
– Dabar irgi toks etapas, kad pradėjau dirbti su bendraautoriais, nes prieš tai labiau dirbau vienas. Būdavau tas, kuris filmą nuo iki daro visiškai vienas, tik keli filmai yra sukurti su bendraautoriais.
Man atrodo, kad dirbant su kažkuo kitu, yra iššūkių, pliusų ir minusų. Manau, įdomu tai, kad gali išbandyti save su nauju kolega kažkokioje naujoje situacijoje ir eiti į kompromisus, kurie turbūt ir padeda filmui. Vienpusiškai, matyt, ne visada yra gerai.
– Sakote, kad lengviau yra kurti su kitais?
– Manau, ir taip, ir ne, nes priklauso, kokie tie etapai. Pats kūrinys vienareikšmiškai išeina tikrai geresnis, bet svarbu, kad sutaptų tų kūrėjų kūrybiniai ciklai. Jeigu viskas gerai, tai viskas gerai, bet visaip gali būti – pakilimų ir nusileidimų. Svarbu, kad palaikytume vienas kitą kūrybos procese ir tada tikrai sakyčiau, kad bendrai kuriant yra geriau.
– Baigėte Plimuto universitete žaidimų programavimą, vėliau studijavote Vilniaus dailės akademijoje animaciją, šiuo metu ir dėstote šį dalyką. Kokios bendros sąsajos tarp žaidimų programavimo ir animacinių filmų kūrybos?
– Programavimas, galima sakyti, man visą laiką kiša koją (Šypsosi.) Pirmas mano darbas buvo kaip programuotojo ir tada turėjau rinktis, ar toliau jį dirbti, ar kurti „Vaikystės dienoraštį“ – tada buvo mano pradžia. Visą laiką, jeigu iškyla pasirinkimas tarp programavimo ir filmų kūrybos, pasirenku filmus, nors su programavimu nemažai projektų esu padaręs ir vis dar kartais padarau.
– Galbūt ateityje planuojate, o gal norėtumėte šias dvi kryptis susieti ir sukurti interaktyvų animacinį filmą?
– Projektas „Purga“ turėjo būti kelias to link, tokia buvo pirminė idėja. Iš tikrųjų tas interaktyvumas yra, buvo paroda, VR [virtualioji realybė], buvo papildyta realybė, bet tą pasirinkimą kol kas atėmėm iš žiūrovo, nors buvo visokių idėjų. Kol kas yra sunku, nes čia yra du atskiri pasauliai ir labai sunku juos sujungti.
Kai darai kažkokį interaktyvų kūrinį, galvoji apie visas galimybes, kai kuri filmą – žiūri į filmo spektrą, nes čia jau techniniai dalykai, platinimas ir kt., kur tu turi būti arba tas, arba tas, negali būti hibridas. Su „Purgos“ projektu labai sunku iškomunikuoti, kad yra ir filmas, ir tam tikra papildoma interaktyvi dalis.
– Šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuoti net du Jūsų filmai: „Purga“ bei „Planetos ir robotai“. Prie pirmojo filmo kūrybos prisidėjo ir režisierė Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, o antrasis kurtas kartu su režisieriumi Juliumi Zibavičiumi ir pasitelkiant dirbtinį intelektą. Koks jausmas žinoti, kad net du Jūsų filmai pretenduoja tapti „Metų geriausiu animaciniu filmu“ ir varžosi tarpusavyje?
– Čia pats keisčiausias jausmas, nes nežinai, už kurį filmą „sirgti“, tai tokia dvilypybė. Įdomu tai, kad šie abu filmai labai skirtingi, ir jeigu žiūrėtum juos kartu, tai net neatrodytų, kad čia vieno autoriaus kurta. Aišku, abiejuose projektuose buvo skirtingi bendrarežisieriai. Smagu, bet toks dvilypis jausmas.
– Papasakokite daugiau apie šiuos du filmus.
– „Planetos ir robotai“ yra intelektu sukurtas darbas ir būtent jis yra eksperimentinis filmas, sukurtas dar prieš atsirandant dirbtinio intelekto bangai, apie kurią mes dabar girdime vos ne kiekvieną dieną.
Man atrodo, filmas įdomus tuo, kad eksperimentuoja su bent jau tuo metu dar neištirta medija ir bando eiti nauju keliu, kaip su tuo galima dirbti.
O „Purga“ – jau didelis projektas, prie kurio, kaip skaičiavome, dirbome 7-erius metus, jeigu skaičiuotume nuo idėjos atsiradimo. Tai toks ilgas kelias ir remiasi dviem kūriniais: dailininko Gintauto Martinaičio piešiniais ir Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Toks „miksas“ tarp labai skirtingų kūrinių.
Pavyzdžiui, „Purga“ yra labiau atmosferinis filmas apie žiemą, sniegą ir šaltį. Kalbant apie tremtį labai sunku tai papasakoti neatkartojant, kas jau buvo. Mes ieškojome kitokio kelio, kiek tai pavyko padaryti.
– Konkrečiau kalbant apie „Planetas ir robotus“, kaip sugalvojote idėją, jog pasitelkus dirbtinį intelektą galima sukurti animacinį filmą? Kaip vyko procesas ir ar buvo sudėtinga?
– Čia yra truputį azarto, nes kai gauni naują žaislą, norisi kažką su juo daryti. Iš tikrųjų kas sunku, tai kažką padaryti iš tos medžiagos. Panašiai kaip ir dokumentiniame filme – kartais turi daugybę medžiagos, bet ką iš to suklijuoti?
Šiame projekte buvo svarbu sujungti tuos momentus ir surasti ašį, kad jie persipintų ir taptų filmu. Buvo tų eksperimentų, bet mes su Juliumi Zubavičiumi dirbame emocijos būsenos. Jeigu matome, kad galime filmą kurti ir užbaigti, tą mes ir padarom. Tas procesas truko gal mėnesį su puse ir mes tiesiog jį padarėme taip, kaip įsivaizdavome, kad jis galėtų būti padarytas, o tada jau žiūrėjome, kas bus.
– Dirbtinis intelektas rašė scenarijų?
– Šiuo atveju buvo generuojami paveikslėliai su dirbtiniu intelektu. Jis yra senesnis už tą, kuris dabar naudojamas, todėl ten buvo daug klaidų, tą mes išnaudojome filme. Ta animacija kai kam yra šiek tiek šlykšti, pvz., dėl personažų persipynusiais pirštais ir pan. Tada buvo balsas ant viršaus, kuris generuojamas irgi dirbtinio intelekto, klausiant jo, ar galės pakeisti žmogų. Tai jis (dirbtinis intelektas) sako, kad negalės pakeist žmogaus, tačiau siužetas, kurį mes įkomponuojam ar dedam ant viršaus, sako, kad galėtų pakeisti žmogų. Būtent tuo filmu („Planetos ir robotai“) ir bandoma ta dirbtinio intelekto ir žmogaus priešprieša. Dabar iš tikrųjų manoma, kad dirbtinis intelektas ateityje pakeis žmogų ir bus už jį protingesnis.
– Bet vis tiek būtų galima sakyti, kad žmogus suprogramavo dirbtinį intelektą.
– Aš irgi sakyčiau. Kai kurie iškelia autorinių teisių klausimą, bet iš tikrųjų autorius turėtų džiaugtis, jeigu jo dalelė yra tame dirbtiniame intelekte ir jisai atpažįsta jo stilių. Vadinasi, jis atrado, kas yra jo stilius ir tai išnaudoja.
Manau, dirbtinis intelektas vienareikšmiškai yra žmogaus kūrinys ir apie žmogų, ir jis turi visas tas žinias, ką žmogus išmano tam tikroje sferoj. Dėl to ir sakoma, kad jis aplenks žmogų, nes sukaups daugiau informacijos, nei fiziškai pajėgia žmogus. Esame šiek tiek riboti tuo aspektu, kiek galime informacijos laikyti.
– „Vilniaus istorijos“ – Vilniaus universiteto trumpų animacinių filmų projektas, skirtas Vilniaus 700 jubiliejui. Projekto serijose galima sužinoti daugybę faktų apie Vilniaus miesto gyvenimą, konfliktus, pergales LDK laikotarpiu. Taip pat pateikiama ir įdomių faktų, kas gi yra Lietuvos Metrika, kokia yra vilnietiška kava ar ką valgė Lietuvos garsiausia LDK moteris. Istorijos pristatomos nuotaikingai, leidžiant žiūrovui kitokiu žvilgsniu pažvelgti ir susipažinti su Vilniaus istorija. Kiekvieną serijos pasakojimą pradeda aktorius Leonardas Pobedonoscevas, šmaikščiai pristatydamas serijos temą. Prie šio projekto prisidėjo skirtingų animatorių, režisierių. Prie jų prisidėjote ir Jūs (projektą galima pamatyti oficialiame tinklalapyje „LDKistorija“, jame yra galimybė pažiūrėti keletą VR serijų ir pajusti to laiko atmosferą). Kaip vertinate šią patirtį, kaip ten atsidūrėte, ką gavote sau asmeniškai?
– Tai didžiulis projektas, skiriasi nuo kitų vykdytų prieš tai, nes čia kūrė daug animatorių. Aš dirbau prie dešimties ar devynių serijų, dabar taip tiksliai nepasakysiu. Dirbau prie pirminės serijos, tad kažkiek daviau pradžią stilizacijai. Vitalijus Žukas mane pasikvietė, ieškojome būdų, kaip būtų galima tas istorijas atgaivinti.
Bendra kūrinio idėja buvo, jog būtų ir šmaikštu, ir tos istorijos nebūtų labai aiškiai kaip instrukcijos papasakotos, kas buvo ir kada. Tikiuosi, „Vilniaus istorijos“ dar sulauks žiūrovo, nes tas projektas baigtas prieš dvejus metus, tai norėtųsi, kad daugiau žmonių pamatytų, nes tos istorijos iš tikrųjų įdomios ir ten yra įdomių aspektų, jeigu pažįsti Vilnių.
– Galbūt jau turite kokių nors naujų idėjų, kokie tolimesni Jūsų planai?
– Dabar mes kuriame projektą „Dirigentas“. Tai šiek tiek distopinis animacinis filmas būtent apie kontrolę, primena distopinę Orwello knygą „1984“.
