„Visada jaučiausi taip, tarsi būčiau ant tautinės daugumos ir tautinės mažumos ribos“, – sako vilnietė karaimė, žmogiškųjų išteklių valdymo konsultantė ir dėstytoja Jevgenija Ešvovičiūtė.
Pasak jos, karaimai Lietuvoje dažnai painiojami su totoriais ir žydais, o apskritai visoje šalyje jų šiandien gyvena tik apie 200. „Mokykloje mane net kažkas yra pavadinęs „nykstančia klasioke“, – šypsosi ji.
„LRT Novosti“ pradeda mažoms Lietuvos bendruomenėms skirtą straipsnių ciklą „Mažieji Lietuvos perlai“, susidedantį iš istorijų apie seniai ar neseniai Lietuvoje gyvenančias tautas, kurioms dėl mažo atstovų skaičiaus tenka dėti daugiau pastangų, siekiant išsaugoti savo papročius, tradicijas ir kalbą.
Karaimų atsiradimas Lietuvoje glaudžiai susijęs su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu. Apie Vytautą, karaimų vadinamą Vatat Bij (išvertus tai reiškia „Karalius, kuris triuškina savo priešus“), apie Trakus ir Lietuvos gamtos grožį sukurta daug karaimų eilėraščių ir dainų.
1397 ar 1398 metais Vytautas atsivežė kelis šimtus karaimų šeimų kaip karius, sąžiningus ir ištikimus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų valdovo pilių, taip pat kitose vietose netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų – Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje ir Panevėžyje.
Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, tarnavo pilies sargybiniais, gydytojais ir vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija iki šių dienų karaimų išsaugota pagarba Vytautui ir net savotiškas Vytauto kultas – daugelio karaimų namuose galima rasti Vytauto portretą.
„Tai, kad vyrauja nuomonė, jog Vytauto portretas kabo mūsų namuose, yra savotiška pagarbos didžiajam kunigaikščiui išraiška, nors asmeniškai nesu mačiusi, kad kas nors turėtų jo atvaizdą ant sienos“, – sako Jevgenija.
Jevgenija yra žmogiškųjų išteklių konsultantė ir lektorė. Ji veda savo mokymų projektą „Laisva kėdė“.
– Jevgenija, 2001 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje tuo metu gyveno apie 270 karaimų, tačiau jų skaičius metams bėgant mažėjo... Ką jums reiškia būti karaime?
– Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojama apie 200 karaimų. Būti karaime man reiškia priklausyti tautinei mažumai, kuri Lietuvoje yra viena mažiausių. Mūsų tikrai liko labai nedaug. Aš visada jaučiausi taip, tarsi būčiau ant tautinės daugumos ir tautinės mažumos ribos. Būti karaime man reiškia išsaugoti savo tradicijas ir kultūrą, o svarbiausia – išsaugoti savo bendruomenę.
Pavyzdžiui, nuo vaikystės dalyvavau įvairiuose renginiuose, daugiau nei 10 metų šokau karaimų ansamblyje „Kregždutė“, keliavome po Lietuvą ir Europą. Be to, daugiau nei 15 metų organizavau karaimų vasaros mokyklą, tai buvo nacionalinė mokykla, į kurią susirinkdavo karaimai iš visos Europos ir net kitų žemynų. Suvažiuodavo net iki 80 dalyvių.
Ir iš tiesų, susidomėjimas ja buvo didelis. Jau turėjome nerašytą taisyklę, kad liepos mėnesį visi važiuosime į Trakus. Iš pradžių važiuodavome ten savaitei, paskui dviem – tai buvo laikas, kai galėjome pabūti kartu, pasimokyti karaimų kalbos, įsigilinti į kultūrą, tradicijas.
– Praėjusieji metai šiuo požiūriu buvo išskirtiniai...
– Taip, praėjusiais metais buvo tikrai puikių renginių, nes praėjusieji metai buvo paskelbti karaimų metais ir mes kartu su keliais kitais žmonėmis organizavome Tarptautinį karaimų suvažiavimą.
Paskutinis toks suvažiavimas buvo surengtas 1989 m., todėl tai buvo tikrai išskirtinis renginys, kuriam ruošėmės 19 mėnesių. Susirinko 200 žmonių iš viso pasaulio, tačiau nuotraukose visi tilpome ir atrodėme kaip viena didelė šeima.
– Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų grupei, bet jei palygintume jos gramatiką su kitų kalbų gramatika – kiek ji yra sudėtinga? Ir kaip dažnai ja domisi galbūt ne tik patys karaimai, bet ir lietuviai ar kitų tautybių atstovai?
– Taip, karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų grupei, tačiau skirtumas tas, kad nuo 15–16 a. mūsų kalba nesivystė taip, kaip kitos kalbos. Pavyzdžiui, mūsų kalboje nėra žodžio „lėktuvas“ ar „automobilis“, nes kai tauta maža, pradedama kalbėti ta kalba, kuri vyrauja regione. Mūsų atveju tai yra lietuvių kalba, todėl kai kurių žodžių mūsų kalboje tiesiog nėra. Žinoma, jei labai norėtume, galėtume juos sugalvoti, kaip kad kažkada buvo sugalvotas žodis „lėktuvas“.
Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie mane, aš nekalbu karaimų kalba, turiu pagrindus, gerus pagrindus, bet nekalbu. Tam tikra prasme esu praktiškas žmogus, todėl man kyla klausimas, kur galėčiau šią kalbą pritaikyti. Kasdieniame gyvenime jos nepanaudosi, tai mokaisi tik dėl savęs. Jei mano šeimoje būtų kalbama šia kalba, viskas būtų kitaip, o tokių pavyzdžių yra, kai šeimoje nuo vaikystės kalbama karaimų kalba.
Įdomu tai, kad mūsų bendruomenėje yra žmonių, kurie kalba karaimų kalba, ir kai jie nuvyksta į Rytų šalis, jie, žinoma, supranta vietos gyventojus karaimus, tačiau sklandaus bendravimo, dialogo nėra.
– Ar tai reiškia, kad karaimų kalbai pernelyg didelę įtaką daro šalyje vyraujanti kalba?
– Galima sakyti, kad karaimų kalba turi keletą tarmių. Jei pažvelgtume į Galicijos karaimus, kaip jie kalba, ir į Trakų karaimų kalbą, pamatytume, kad kalbama skirtingomis tarmėmis. Tačiau lygiai taip pat ne visi galime suprasti, ką kalba žemaičiai.
Žinoma, kalba visada šiek tiek keičiasi priklausomai nuo geografinės padėties, tačiau jos pagrindas išlieka tas pats. Pavyzdžiui, mes skaičiuojame lygiai taip pat, kaip ir turkai. Todėl atvykus į Turkiją mums lengva derėtis – žinome, kaip su jais kalbėti apie kainas.
Karaimų kalbą išmokti nėra itin sunku. Jei tik yra noras, tą galima padaryti. Lietuvių kalba, mano nuomone, yra sunkesnė. Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institute organizuojami karaimų kalbos kursai.
[S]akoma, kad vieną iš agurkų veislių čia atvežė karaimai, jie atsivežė sėklų ir jas pasėjo.
– Minėjote, kad jūsų tėvai nekalbėjo karaimų kalba. Ar tai nėra kaip nors susiję su tuo, kad sovietmečiu jūsų bendruomenės veikla apskritai buvo stipriai apribota, neveikė kenesa?
– Nemanau, kad tokia yra priežastis. Nes tuo pat metu buvo šeimų, kuriose net sovietmečiu buvo kalbama karaimų kalba. Pavyzdžiui, mano senelis iš tėvo pusės mokėjo karaimų kalbą, gal ne tobulai, bet mokėjo.
Manau, kad mūsų atveju tai labiau lėmė pragmatizmas: šeimoje lengviau kalbėti pagrindine šalies kalba. Bet noriu pabrėžti, kad tie, kuriems tai buvo labai svarbu, visada kalbėjo karaimų kalba, ir sovietmetis čia neturėjo lemiamos įtakos.
– Jei prisimintume praeitį, manoma, kad karaimus į Lietuvą atvežė didysis kunigaikštis Vytautas. Ar tiesa, kad karaimai turi tradiciją savo namuose kabinti Vytauto atvaizdą, ar tai tėra legenda?
– Nėra jokių abejonių, kad Vytautas mums padarė didelę įtaką, todėl mes jį labai gerbiame ir garbiname. Jis mus čia atsivežė prieš 626 metus ir apgyvendino šalia savęs, todėl galime sakyti, kad mumis pasitikėjo.
Nors esame kilę iš Krymo, esame visai kitokia tauta, tai mums atvėrė daug galimybių, o dabar Trakai karaimų dėka išlieka traukos centru. Žinoma, visiems įdomi ir Trakų pilis, bet žmonės čia atvyksta ne dėl cepelinų, jie nori paragauti kibinų ir kitų karaimų patiekalų.
Tai, kad vyrauja nuomonė, jog Vytauto portretas kabo mūsų namuose, yra savotiška pagarbos didžiajam kunigaikščiui išraiška, nors asmeniškai nesu mačiusi, kad kas nors turėtų jo atvaizdą ant sienos.
– Paminėjote kibinus – visi žinome, kad tai garsiausias karaimų patiekalas, tačiau kokius patiekalus jūs asmeniškai rekomenduotumėte norintiems susipažinti su karaimų virtuve?
– Aš taip pat nuolat kartoju, kad mūsų virtuvė nesibaigia kibinais. Mes, pavyzdžiui, turime savo pyragą „kiubetę“. Kadaise šeimos buvo didelės, todėl tradicinis karaimų pyragas taip pat buvo didelis, su mėsos įdaru – visa šeima susėsdavo prie stalo ir valgydavo šį pyragą, tokia būdavo šeimos tradicija.
Taip pat turime akchalva vadinamą desertą. Tai tokie saldainiai; „ak“ reiškia „baltas“, tad šie saldainiai yra baltos spalvos. Yra receptas, kaip juos pagaminti, ne visiems pavyksta. Šiuos saldumynus Trakuose labai gerai gamina viena karaimų šeima. Dar yra patiekalas „jantyk“, kažkuo panašus į kibinus, bet iš sluoksniuotos tešlos. Turime karštą patiekalą, kur pagrindinis ingredientas – baklažanas. Šių patiekalų galite paragauti karaimų restoranuose, taigi garsėjame ne tik kibinais.
– Kaip jums atrodo, kodėl tik kibinai susilaukė tokio populiarumo?
– Kartais juokauju, kad mums puikiai pavyko išreklamuoti paprastą pyragaitį, kuris, žinoma, šiandien yra įgavęs daugybę iškreiptų formų, pavyzdžiui, malta kiauliena tikrai negali būti naudojama kibinams.
Anksčiau visada stengdavausi visiems viską išaiškinti, bet dabar manau, kad jei žmonės turi susidarę kažkokią nuomonę, belieka ją priimti.
Tačiau, jei pažvelgtume į situaciją pasaulyje, įvairių rūšių pyragaičiai dažnai yra populiarūs. Pavyzdžiui, tos pačios ispaniškos empanados. Gal žmonės iš principo mėgsta pyragėlius, o mūsų kibinai, jei jie tikrai gerai paruošti, yra ir labai sultingi, ir skanūs. Tradiciškai į juos dedama avienos, kopūstų ir kitų ingredientų, kad pyragėliai būtų sultingi, bet svarbiausia, kad mėsa būtų supjaustyta gabalėliais, tai neturi būti malta mėsa.
– Tradiciškai manoma, kad visi karaimai gyvena Trakuose, Vilniuje. Ar yra karaimų kitose Lietuvos vietose?
– Karaimų gyvena ir Panevėžyje. O Trakuose yra karaimų gatvė – ne veltui ji taip vadinasi, ten visada buvo daug karaimų namų, karaimai ten tebegyvena. Bet, žinoma, nemažai karaimų persikelia į Vilnių, nes ten geresnės karjeros perspektyvos.
Nors yra ir tokių, kurie nepersikelia, o važinėja į Vilnių dirbti. Tai žmonės, kurie nori išlaikyti savo namus Trakuose ir kartu tobulėti profesinėje srityje. Juos galima suprasti – ten tokia graži gamta, ežerai.
– Nemažai karaimų gyveno ir tebegyvena Ukrainoje, ar yra duomenų, kiek jų persikėlė į Lietuvą prasidėjus karui?
– Jei kažkiek ir atvyko, tai jų nėra daug. Asmeniškai girdėjau apie dvi moteris iš Melitopolio. Jos atvyko dar prieš karą. O prasidėjus karui kvietėme Ukrainos karaimus atvykti pas mus, bet atvyko vos keletas.
– Neretai net vietiniai gyventojai Lietuvoje jus painioja su totoriais ar su žydais, ką tokiu atveju sakote žmonėms?
– Sakyčiau, kad iš esmės tai yra visiškai natūralus dalykas, taip, iš tiesų kartais mus lygina su totoriais ir žydais, bet tada sakau, kad lietuviai ir lenkai taip pat išpažįsta tą patį tikėjimą – ar tai tikrai viena tauta? Ir man atsako, kad, žinoma, ne. Tada klausiu, ar ir ispanai su lietuviais yra viena tauta, juk jų tas pats tikėjimas? Man atsako, kad ne.
Tačiau apskritai norėčiau pasakyti, kad žmonėms trūksta žinių. Anksčiau visada stengdavausi visiems viską išaiškinti, bet dabar manau, kad jei žmonės turi susidarę kažkokią nuomonę, belieka ją priimti.
– Kokius karaimų charakterio bruožus išskirtumėte? Kai didysis kunigaikštis Vytautas pakvietė juos pas save, jis pabrėžė, kad jie buvo puikūs kariai...
– Taip, geri kariai, bet yra ir kita versija – jie yra geri ūkininkai. Pavyzdžiui, sakoma, kad vieną iš agurkų veislių čia atvežė karaimai, jie atsivežė sėklų ir jas pasėjo.
Šiais laikais, mes, žinoma, ūkininkaujame rečiau, tačiau visada buvome labai darbštūs žmonės. O jei pažvelgtume į visą karaimų istoriją Lietuvoje, galėtume daryti išvadą, kad tai labai lojalūs šaliai žmonės, kuriais visada galima pasikliauti, o tai juk irgi labai svarbu.
Žinoma, mes esame Rytų kultūros atstovai, mūsų išvaizda skiriasi. Visiems aišku, kad nesu grynakraujė lietuvė. Ir, kaip ir dauguma Rytų tautų, visi esame gana triukšmingi. Užtenka penkių karaimų, kad atrodytų, jog mūsų susirinko dvidešimt. Tyliai sėdėti ne mums.
Vis būdavo prognozuojama, kad mes netrukus išnyksime, bet mes iki šiol neišnykome.
Tačiau mes taip pat šį tą pasiskolinome iš lietuvių kultūros. Pavyzdžiui, mūsų bendruomenėje yra žmonių, kurie mėgsta vėluoti. O lietuviai, atvirkščiai, yra punktualūs. Mūsų žmonės mėgsta sakyti, kad susitiksime ne tiksliai, o maždaug tam tikru laiku. Vis dėlto gyvendami Lietuvoje mes prisitaikome ir suprantame, kad jei čia egzistuoja tam tikros normos, turime pagal jas gyventi.
Taip, esame triukšmingi, atviri, mėgstame daug kalbėti, bet taip pat daug ką perėmėme iš vietinių gyvenimo būdo, nes kitaip čia neišgyventume.
– Karaimų skaičius Lietuvoje mažėja, todėl kyla klausimas, kokią matote karaimų ateitį mūsų šalyje? Ar jaučiate išnykimo pavojų?
– Aš vis dėlto manau, kad jaunimui tai yra svarbu. Žinoma, mūsų bendruomenėje yra įvairių žmonių, kai kurie tarsi priklauso bendruomenei, bet per visą gyvenimą aš juos mačiau gal vieną ar du kartus.
Tačiau turime ir jaunų žmonių, kurie nuo mažens dalyvauja bendruomenės veikloje, ir mūsų bendravimas vyksta reguliariai visus metus, ypač vasarą, dažnai kartu leidžiame savaitgalius.
Pavyzdžiui, visai neseniai šventėme savo pagrindinę šventę Tymbyl chydžy, kuri minima maždaug tuo pačiu metu kaip ir katalikų Velykos. O kadangi ši šventė dažnai sutampa su katalikiškomis Velykomis, atvyksta karaimų ir iš kitų šalių – ilgąjį savaitgalį praleidžiame visi kartu.
Kalbant apie išnykimą, mes patys apie tai susimąstome. Prisimenu, dar mokykloje kažkas apie mane rašė, kad klasėje yra „nykstanti klasiokė“. Bet aš tikiuosi, kad neišnyksiu nei visiškai, nei iš dalies. (Juokiasi.)
O jei rimtai, apie karaimų išnykimą, jei remsimės kai kuriais senoviniais tekstais, kalbėta ne kartą. Vis būdavo prognozuojama, kad mes netrukus išnyksime, bet mes iki šiol neišnykome. Tai ilgas procesas.
Akivaizdu, kad esame senstanti tauta, negalime pasigirti dideliu gimstamumu, todėl, žinoma, kyla toks pavojus. Tačiau jis egzistuoja ir lietuvių tautai, todėl mums visiems nėra taip lengva. Bet iš kitos pusės, jei pažvelgsime į mūsų jaunimą, mūsų veikloje dalyvauja ir dešimties, ir penkiolikos metų vaikai – jiems tai įdomu, todėl šiuo klausimu aš vis dar esu optimistiškai nusiteikusi. Tauta gyva tol, kol gyva jos bendruomenė.
