Per Luko Mamoničiaus asmenybę Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) paroda „Aš esu vilnietis“ siekia atskleisti rusėniškojo Vilniaus istoriją. Stačiatikis, paskiau – unitas, pasakiškai turtingas verslininkas, padaręs ir valstybinę karjerą Mamoničius su broliu Kuzma įsteigė spaustuvę, kurios leidiniai plito visoje Rytų Europoje. „Vilniečiai rusinai prieštarauja 20 amžiuje suformuotam lietuviškam istoriniam pasakojimui, kad pradžioje Vilnius buvo lietuviškas ir tik pradedant 17 amžiumi sulenkėjo“, – LRT.lt teigia istorikas prof. dr. Aivas Ragauskas.
„Aš esu vilnietis“ – portalo LRT.lt su Lietuvos nacionaliniu muziejumi (LNM) rengiamas publikacijų ciklas apie Istorijų namuose veikiančią parodą tokiu pat pavadinimu.
„Stačiatikis, vėliau – graikų katalikas Mamoničius atstovauja rusėniškajam Vilniui“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė Diana Streikuvienė.
Vilniečių elitui priklausiusi turtinga Mamoničių giminė gyveno 16 a. viduryje–17 a. viduryje. Pirklys L. Mamoničius (?–1606) su broliu Kuzma įsteigė spaustuvę. Pirmasis joje išspausdintas leidinys „Evangelijos“ pasirodė 1575 metais.
Padedant Lietuvos kancleriui Leonui Sapiegai, Mamoničiai gavo valdovo Stepono Batoro privilegiją išimties teise spausdinti religijos ir teisės knygas bažnytine slavų, graikų, rusų kalbomis, prekiauti leidiniais Abiejų Tautų Respublikoje.
Leido Trečiąjį Lietuvos Statutą, po Brastos bažnytinės unijos – unitams skirtą literatūrą. Spaustuvininko darbu užsiimdavo brolis Kuzma, o L. Mamoničius spaustuvės labui veikė išrūpindamas privilegijas, pelningus užsakymus, platinimo teises.
LNM parodoje „Aš esu vilnietis“, be Mamoničių spaustuvėje išleistų „Evangelijų“ knygos, pateikiama ir stačiatikių Vilniaus eksponatų: apgalvis iš Bokšto gatvės kapinyno, enkolpionas – kryžius su kapsule relikvijai, medalionas su Aušros Vartų Dievo Motinos ir šv. Vilniaus kankinių Antonijaus, Jono ir Eustachijaus atvaizdais.
– Kokia Mamoničiaus pavardės, ir apskritai – giminės, kilmė? Šaknis „Mamon-“ galbūt rodytų, kad pavardė karaimiška ar totoriška? – LRT.lt klausia istoriko Aivo Ragausko.
– Mamoničiai (Мамонич) – rusėniška (rusiška) giminė, kilusi iš Mogiliavo krašto (dab. Baltarusija). Jokių duomenų apie karaimišką ar totorišką Mamoničių kilmę nėra. Beje, šaltiniuose jie kartais dar vadinami Mamovičiais (Mamowicz) ar Mamonovičiais (Mamonowicz). Jau 16 a. vid. Ivanas Mamoničius gyveno Vilniuje.
– Per Luko Mamoničiaus ir jo brolio Kuzmos asmenybes LNM paroda siekia atskleisti rusėniškojo Vilniaus istoriją. Galbūt stačiatikių bažnyčios skilimo peripetijos skaitytojui gali pasirodyti painokos (nors ir svarbios, ypač šiomis dienomis), tačiau tikrai vertėtų skaitytojams atskleisti rusėnų kvartalo ribas, svarbiausius jo radimosi akcentus.
– Daugelio lietuvių autorių tradiciniai teiginiai, kad Vilnius kelis amžius buvęs lietuviškas, o tik vėliau jo gyventojus papildę rusinai, vokiečiai ar lenkai, yra netikslūs. Vilnius jau 13 a. pab.–14 a. pradžioje buvo daugiareligis ir daugiatautis. Tokios buvo ir yra visos Europos valstybių sostinės, paprastai didmiesčiai.
16 a. galima kalbėti apie rusėniškojo Vilniaus aukso amžių, kai gyveno turtingi stačiatikiai pirkliai, valstybinių muitų nuomininkai ir stambūs žemvaldžiai miesto valdžios elite – Babičiai, Onkovičiai, Odvernikai, Zareckiai (L. Mamoničius buvo vedęs burmistro Zenovijaus Zareckio dukterį; uošvis prisidėjo ir prie žento spaustuvės įsteigimo), Mamoničiai ir kt.
Mieste veikė daug stačiatikių cerkvių, jų buvo ir miesto centre – prie Rotušės aikštės. Yra išlikęs unikalus miestietiškas renesansinio tipo antkapis Šv. Trejybės cerkvėje prie Aušros vartų, skirtas 1576 m. mirusiam stačiatikiui burmistrui Afanasijui Fiodorovičiui Brahai.
Stačiatikiai sudarė pusę miesto tarybos. Net iki 18 a. pradžios išliko graikiškojo miesto tarybos raštininko pareigybė: ją užėmė stačiatikiai, o nuo 17 a. vidurio – unitų konfesijos asmenys.
Archeologiniai, istoriniai ir filologiniai tyrimai rodo, kad pradedant 14 a. Vilniuje rusėnai pirkliai ir kiti stačiatikiai buvo susitelkę rytinėje miesto dalyje (į rytus nuo Pilies ir Didžiosios gatvės).
Rusėnų miestas (lot. civitas ruthenica) paminėtas 1383 m. šaltinyje. Analogiškai katalikai, daugiausia vokiečiai, gyveno vakarinėje miesto dalyje (į Vakarus nuo Pilies ir Didžiosios gatvės, lot. civitas latina). Taigi pradžioje konfesiniu – etniniu atžvilgiais Lietuvos sostinė buvo savotiškai pasidalijusi į du – stačiatikišką ir lotynišką – „miestus“.
Panašūs topografiniai pasidalijimai būdingi ir kitiems religiniu ir tautiniu atžvilgiais margiems viduramžių didmiesčiams, kaip antai Lvivui. Tačiau slenkant amžiams situacija pasikeitė ir palaipsniui toks pasidalijimas išnyko – miestiečius sujungė viena Magdeburgo teisė, miestas buvo tankiau užstatytas, 16 a. pradžioje jį uždarė pastatytos sienos ir vartai.
17 a. pirmaisiais dešimtmečiais Vilniuje valstybės remiami unitai nugalėjo stačiatikius, tačiau rusėnai – tiek stačiatikiai, tiek unitai – kiekybiškai ir toliau labiau telkėsi rytinėje miesto dalyje.
– Jei brolius Mamoničius paskutinius įrašytume į tokią šaunią vorelę – Johannesas Gutenbergas, Martynas Mažvydas, Pranciškus Skorina, – kokių evoliucinių patobulinimų knygų spausdinimas buvo įgijęs jų laikais? Ar būta kokio santykio tarp stačiatikių Mamoničių ir Skorinos?
– Nemanyčiau, kad Mamoničiai verti šios „šaunios vorelės“ – jie tik įžymūs spaudos verslininkai. Regis, L. Mamoničius tiesioginėje spaustuvės veikloje apskritai nedalyvavo, buvo užsiėmęs daugeliu kitų veiklų, turėjo popieriaus malūną Pavilnyje, vykdė popieriaus gamybą ir prekybą.
Toji grupė viduje apskritai gana prieštaringa. Joje dera tik dvi istorinės asmenybės – J. Gutenbergas ir P. Skorina, pastarasis yra bene universaliausia asmenybė iš visų paminėtų. Tačiau J. Gutenbergas buvo pirmasis spaustuvininkas, spaudos išradėjas Europoje (ne pasaulyje!). Liuteronų dvasininkas M. Mažvydas buvo autorius, su spaudos darbais tiesiogiai nesusijęs.
Deja, jokio santykio tarp Skorinos ir Mamoničių nebuvo – pernelyg didelis laiko atstumas – 1522–1525 ir 1574 metai. Be to, Skorina savo spaustuvės veiklą Vilniuje nutraukė ir išvyko į Prahą, ten dirbo valdovo sodininku.
Skorina buvo trys viename – spaustuvės savininkas, leidėjas ir spaustuvininkas, o Mamoničiai – spaustuvės savininkai ir leidėjai. K. Mamoničius ir jo sūnus L. Mamoničius daugiau dalyvavo tiesioginėje veikloje, tačiau ir jie prie spaudos preso nestovėjo, o tik vadovavo spaustuvei. Antrasis, bene labiausiai išsilavinęs, dargi ir eiliavo. Spaudos darbus vykdė pasamdyti spaustuvininkai sensu stricto, neabejotinai turėję ir pagalbininkų darbininkų.
– Kokia buvo (gal ir tebėra) Mamoničių veiklos reikšmė?
– Kuzmos, Luko ir Leono Mamoničių spaustuvė su pertrauka veikė daugiau kaip pusę amžiaus (apie 1574–1624). Pasinaudodamas savo ryšiais, 1585 m. Lietuvos iždininku tapęs L. Mamoničius 1586 m. gavo valdovo Stepono Batoro privilegiją – teisę spausdinti knygas ir išvežti jas į kitas šalis nemokant muito.
1590 metais jam dar suteikta teisė spausdinti kalendorius. Kai kuriuose leidiniuose Mamoničiai vadinosi Jo karališkosios didenybės spaustuvininkais, todėl kai kurie autoriai ją netgi vadina „vyriausybės spaustuve“.
Iš viso joje buvo išleista apie 100 įvairaus žanro ir apimties leidinių, tiek religinių, tiek pasaulietinių, kirilica ir lotynų abėcėlėmis (lenkų kalba). Tarp pasaulietinių bene žymiausi buvo keli Trečiojo Lietuvos Statuto (1588) leidimai rusėnų ir lenkų kalbomis.
Mamoničių spaustuvės leidiniai buvo platinami visoje Rytų Europoje. Palyginti nebrangios knygos buvo naudojamos kelių šalių religiniams, švietimo ir netgi teisiniams poreikiams. Taigi Mamoničių spaustuvė buvo svarbi rusėniškai, pirmiausia stačiatikiškai, o iš dalies ir unitiškai kultūrai, taip pat visam miestui, visuomenei ir valstybei.
Šiuo metu tai didžiulės kultūrinės vertės Vilniaus ir Lietuvos nematerialus kultūrinis paveldas, kuriuo domisi daugelio kraštų visuomenės, tyrinėja spaustuvės, knygos ir miesto istorijos tyrėjai.
– Luka Mamoničius buvo gana turtingas. Kokios aplinkybės ar savybės jam leido susikrauti gana įspūdingus turtus?
– Kaip minėta, Luka Mamoničius (rusėniškai Лукаш Иванович Мамонич; lotyniškai Cusma Iwanowicz Mamonicz) gimė turtingoje vilniečio pirklio šeimoje. Pats irgi buvo pirklys. Taigi turtus krovėsi iš didelio masto prekybos Lietuvoje ir tarptautinės – su kitais kraštais.
Kaip ir kiti stambūs pirkliai, vertėsi finansais, nuomojosi valstybinius muitus (Kauno muitinės ir kt.), kitus mokesčius, investavo lėšų į nekilnojamąjį turtą – mūrnamius Vilniuje, Kaune ir Gardine, įgijo keliolika dvarų.
Jis buvo ne „gana turtingas“, o tikras turtuolis: vienas turtingiausių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Sugebėjo užmegzti ryšius su įtakingais didikais, ypač rusėnų kilmės Lietuvos kancleriu (juo tapo 1585 m.) Leonu Sapiega (1557–1633).
Regis, iš didiko gavo Lapino herbą (vaizdulyje strėlė su kryžiumi), taigi disponavo ne tik kolektyvine Vilniaus magistrato narių bajoryste, bet ir bajoriškos giminės herbu (kai kurie tyrėjai teigia, kad herbą naudojo jau jo tėvas I. Mamoničius).
Jis padarė ir valstybinę karjerą, tapo Lietuvos iždininku, buvo Dysnos laikytoju. L. Mamoničiaus išskirtinę karjerą liudija ir 1593 m. paskelbtas tekstas rusėnų kalba, skirtas jo herbui.
Gyvenimo pabaigoje turėjo nemažai skolų – tačiau kas jų neturėjo? Atrodo, L. Mamoničius sugebėjo prisitaikyti prie religinių pokyčių – perėjo į uniją; kitu atveju jo karjera būtų pasibaigusi.
– Kuo reikšmingos jų spaustuvėje išėjusios „Keturios Evangelijos“? Ar galima nusakyti, kurioje Vilniaus vietoje veikė brolių spaustuvė?
– Minėtos evangelijos, kaip ir kiti Mamoničių spaustuvėje išleisti leidiniai, buvo svarbūs Vilniaus, Lietuvos ir Rytų Europos stačiatikių religiniam gyvenimui, švietimui, kultūrai. Didelis iššūkis spaustuvei buvo unija. Mamoničiai į ją pradžioje žiūrėjo priešiškai, tačiau vėliau poziciją pakeitė, prisitaikė prie pokyčių.
Iš pradžių spaustuvė leido tiek stačiatikių, tiek unitų leidinius, galiausiai unito Leono Mamoničiaus spaustuvės valdymo metu – tik unitų. Šiuo atveju ji pateko į priešpriešą su įsteigta stačiatikių Šv. Dvasios brolijos spaustuve, kuri perėmė stačiatikiškų leidinių spausdinimą. Iki 17 a. pradžios daugelis Mamoničių spaustuvės leidinių buvo religinio pobūdžio.
Spaustuvė veikė Luko Mamoničiaus, o paskui Leono Mamoničiaus namuose Vilniuje. Kadangi jie turėjo po kelis namus, tiksli vieta Vilniuje nėra aiški. Spaustuvei 1624 metais užbaigus savo veiklą bent dalis jos įrangos atiteko įsteigtai unitų Šv. Trejybės vienuolyno spaustuvei, pradėjusiai veiklą 1628-aisiais.
Klystama teigiant, esą Mamoničių spaustuvė veikė tame pačiame name kaip Skorinos spaustuvė. Beje, namo, kuriame ji veikė, irgi negalima nustatyti. Paminklas Skorinai viename Rotušės aikštės namo kieme pastatytas „iš lempos“.
– Koks Mamoničių giminės likimas? Kaip vertintumėte – ar nesusidaro įspūdis, kad šie švietėjai tik dabar atrandami? Ar per tris Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius jiems netrūko dėmesio? Koks požiūris jų atžvilgiu vyravo sovietmečiu?
– Mamoničių giminė Vilniuje pagal vyriškąją liniją – tai Vilniaus miestietis Ivanas Mamoničius, sūnūs – pirklys Bogdanas, jau minėtieji pirkliai ir spaustuvininkai (spaustuvės savininkai), Vilniaus miesto burmistras, LDK iždininkas Lukas (miręs 1606) – jis sūnų neturėjo, Vilniaus miesto burmistras Kuzma (miręs 1607) bei jo sūnus Vilniaus miesto burmistras Leonas.
1605 m. kaip Vilniaus miesto suolininkas minimas Aleksandras Mamoničius, vėliau tapęs tarėju ir burmistru. 1595–1597 m. didiko Kristupo I Radvilos dvaro gydytoju buvo medicinos daktaras Ignotas Mamoničius. Prieš tai jis studijavo Vilniaus popiežiškojoje seminarijoje, tačiau ją paliko jau pirmaisiais studijų metais (1587). Jis buvo Vilniaus miesto gyventojas, taigi turėjo būti kilęs iš vilniečių šeimos.
1632 m. Vilniaus miesto suolininku buvo Kristupas Mamoničius, kitais metais tapęs tarėju (taip minimas 1633–1639). Šių Mamoničių giminystė su spaustuvininkais Mamoničiais nėra ištirta, tačiau bent kai kuriais atvejais ji turėjo egzistuoti. Galima teigti, kad pagal vyriškąją liniją garsioji spaustuvininkų vilniečių Mamoničių giminė išnyko.
Požiūris į Mamoničius sovietmečiu iš esmės buvo teigiamas. Jie tapatinti su stačiatikybe ir rusiška kultūra, jos sklaida. Galima sutikti, kad pastaruoju metu dėmesio mūsuose jiems trūksta, kaip ir apskritai rusėniškajam Vilniui. Bėda, kad neretai jis tapatinamas su unitais, pamirštant 16 a. vilniečius rusinus stačiatikius.
Be to, jau minėjau, kad vilniečiai rusinai apskritai prieštarauja 20 amžiuje suformuotam lietuviškam istoriniam pasakojimui, kad pradžioje Vilnius buvo lietuviškas ir tik pradedant 17 amžiumi sulenkėjo.
Tikrovėje buvo priešingai: jis nei buvo lietuviškas, nei sulenkėjo. Mano žiniomis, lietuvių kalba paskelbtas tik vienas vertingas 1994 metų Artūro Dubonio straipsnis, skirtas L. Mamoničiui.
Deja, Mamoničius esame bemaž visiškai perleidę kaimyninių kraštų, daugiausia spaudos tyrėjams. Tikrai vertėtų prie jų grįžti – ši vilnietiška giminė neabejotinai nusipelno mokslinės monografijos. Galbūt pavyks tai padaryti.
Taip pat skaitykite
