Gediminas. Taip, kunigaikštis Gediminas, pirmasis vilnietis. Įrašęs į istoriją Lietuvos sostinės, „karalių miesto“, pavadinimą. Tačiau pirmųjų vilniečių, istorinių asmenybių, yra ir daugiau – tai pranciškonai broliai Bertoldas ir Henrikas, dirbę kunigaikščio raštinėje, dominikonas Mikalojus, vietinis gyventojas Henekenas.
„Aš esu vilnietis“ – portalo LRT.lt su Lietuvos nacionaliniu muziejumi (LNM) rengiamas publikacijų ciklas apie Istorijų namuose veikiančią parodą tokiu pat pavadinimu.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose veikia paroda „Aš esu vilnietis“, joje eksponuojama 1323 metų spalio 2-ąją Vilniuje pasirašyta Livonijos ordino ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sutartis.
Pirmoji tarpvalstybinė sutartis buvo tam tikras kunigaikščio laiškų, jo diplomatinių iniciatyvų, rezultatas. Joje aprašomos sąlygos, kaip įgyvendinama tai, ko kunigaikštis prašė aštuoniuose laiškuose: Vilniuje galioja Rygos miesto teisė, suteikiama laisvė keliauti amatininkams, pirkliams po Gedimino kontroliuojamas teritorijas – Aukštaičius, Žemaičius, jam pavaldžias Rusios žemes.
Šiuo atveju mums svarbiau ne pati sutartis, o tai, kad jos sudarymo liudininkai turėjo būti kunigaikščio kanceliarijos darbuotojai.
„Istorijoje žinoma, kad tuo metu kanceliarijoje darbavosi du broliai pranciškonai – Bertoldas ir Henrikas. Pirmasis tikrai yra užrašęs bent vieną Gedimino laiškų. Raštinėje kunigaikščio patarėju dirbo ir dominikonas Mikalojus, ir vietinis gyventojas pagonis Henekenas, mokėjęs vokiečių kalbą“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė Diana Streikuvienė.
Istoriko Dariaus Barono teigimu, šiuos asmenis galime drąsiai vadinti tikraisiais vilniečiais. Anot D. Streikuvienės, rengiant parodą išryškėjo atvykėlio vaidmuo.
„Parodoje gausu asmenų, negimusių Vilniuje, bet vienaip ar kitaip palikusių ženklą miesto istorijoje. Kai kurie jame praleido vos kelerius metus, tačiau išdrįstame juos pavadinti vilniečiais. Jiems Vilnius buvo toks svarbus ir reikšmingas, kad, manome, jie nusipelnė būti vadinami vilniečiais“, – sako LNM atstovė.
Vokiečių kilmės brolis Bertoldas į Vilnių, ko gero, buvo atvykęs iš Rygos. Neabejojama, kad mokėjo lotynų kalbą. Tokių žmonių didžiajam kunigaikščiui reikėjo komunikuojant su Vakarų Europos kraštais.
– Dabartinio Vilniaus teritorijoje buvus gyvenvietę liudija radiniai bene iš 7 tūkstantmečio prieš Kristų, nors mes miesto pradžia laikome jo vardo paminėjimą 1323 m. sausio 25-osios laiške, o įkūrėju ir pirmuoju gyventoju – LDK kunigaikštį Gediminą. Įdomu, kad parodos rengėjų žvilgsnis nukreipiamas ne į jį patį, o į kelis jam tarnavusius amžininkus – pranciškonų brolius Bertoldą ir Henriką, taip pat dominikoną Mikalojų. Ar galime juos, atvykėlius, vadinti pirmaisiais vilniečiais? – LRT.lt teiraujasi istoriko Dariaus Barono.
– Be abejo, galime jūsų minėtus pranciškonus Bertoldą ir Henriką bei dominikoną Mikalojų laikyti pirmaisiais žinomais vilniečiais. Būtina pabrėžti, kad iš Gedimino laiškų sužinome pirmųjų Vilniaus gyventojų vardus: greta paties Gedimino „matome“ jūsų minėtus vienuolius.
Bet ne vien juos. Iš 1324 metais rašytos popiežiaus legatų pasiuntinių ataskaitos sužinome, kad Vilniuje gyveno Gedimino vertėjas vardu Henekenas. Greičiausiai tai buvo Lietuvos katalikas, pramokęs vokiečių kalbos, į kurią pranciškonams vertė Gedimino žodžius. O pastarieji, Henrikas arba Bertoldas, mintyse išversdavo į lotynų kalbą ir ja užrašydavo.
Iš tos pačios ataskaitos mes sužinome apie Gediminui itin artimą asmenį, jo giminaitį vardu Erudonas. Jis tikriausiai buvo lietuvis pagonis.
Galime klausti savęs: na, ir kas iš tų vardų, jei apie žmones sužinome mažai? Reikėtų atkreipti dėmesį į du niuansus. Pirma, į daug ką esame linkę žvelgti banaliai buitiškai, tarkime, į dalykus, kurie tik atrodo savaime suprantami, neapčiuopdami skirtumo tarp laiko „iki“ ir „po“.
Todėl, antra, tas laikas „po“ – tai metas, kai 7 tūkstančius metų aklinai mūsų miesto žemę dengęs anonimiškumo šydas perplyšo ir mes turime galimybę pamatyti pirmuosius vardais vadinamus vilniečius.
Svarbu tai ar nesvarbu – tegul kiekvienas atsako į šį klausimą atsižvelgdamas į tai, kiek jam pačiam brangus jo vardas ir pavardė. Juk ir Vilniaus kaip Vilniaus išnirimas iš anonimiškumo ūko man yra toks svarbus, kad drąsiai jį galiu prilyginti pačiam miesto gimtadieniui, ne prėskam „pirmajam paminėjimui“.
Lygiai tame pačiame registre lokalizuoju ir pirmąjį Lietuvos paminėjimą 1009 metais. Nes ko būtų verta Lietuva, jei nesivadintų „Lietuva“, kiek savo žavesio ir vertės netektų Vilnius, jei jis nebūtų „Vilnius“? Vardas – kaip konkrečiam žmogui, taip ir kiekvienam miestui, juo labiau šalies sostinei, – reiškia ar bent jau turi reikšti labai daug.
– Koks buvo penkių Gedimino laiškų istorinis kontekstas? Kas tuo metu buvo Vilnius, ar galime jį laikyti visai Lietuvai reikšmingu miestu?
– Iš viso žinome buvus septynis Gedimino laiškus, šešių žinome turinį. Patys įdomiausiai yra penki, parašyti 1322–1323 metais.
Jų atsiradimo kontekstas – didelių užmojų metas. Gediminas dar palyginti neseniai buvo sėdęs į Lietuvos valstybės sostą. Juk dažnai pasitaiko, kad būtent savo veiklos pradžioje žmonės yra labiau pasiryžę ką nors nuveikti, sakykime, didingo, o kai politinė karjera rieda į pakalnę ar gyvenimas artėja prie finišo, labiau norisi ramybės.
Tad ir pirmieji Gedimino valdymo metai pasižymėjo jo valdomos Lietuvos aktyvumu visomis kryptimis: veržli ekspansija į Rusią, veikiausiai jau tada siekianti dabartinės Ukrainos šiaurės vakarų žemes. Tuo pat metu karštos kovos su kryžiuočiais, virusios nuo Estijos šiaurėje iki Prūsijos vakaruose, o vienu metu (1326 m.) atriedėjusios iki dabartinio Berlyno apylinkių.
Imtasi ir planų modernizuoti Lietuvos ūkį, kurti Vilnių kaip sostinę. Juk iš visų LDK miestų tik Vilnius Gedimino laiškuose įvardijamas „karališkuoju miestu“. Vien tokia „smulkmena“ rodo išskirtinę Vilniaus reikšmę to meto Lietuvoje. Būtent iš jo Gediminas garsiai reiškė mintis apie galimybę jo šaliai jungtis prie Vakarų krikščioniškojo pasaulio.
– Kodėl Lietuvos valdovui pagoniui buvo svarbu savo draugijoje (kanceliarijoje) turėti katalikų dvasininkų, be to, kad dvasininkai buvo labiausiai raštinga visuomenės dalis?
– Dalykas paprastas. To meto Lietuvoje išsilaikyti galėjo tik vadinamieji elgetaujantys vienuoliai, visų pirma pranciškonai ir dominikonai. Tik jie turėjo to meto civilizuotam Vakarų pasauliui būtinos lotynų kalbos žinių. Tik jie mokėjo rašyti. Jie buvo vieninteliai rašto kultūros žmonės sakytinės kultūros šalyje.
Kaip matome iš Gedimino laiškų, ir pranciškonai, ir dominikonai veikė ne tik kaip rašovai, bet ir kaip jo patarėjai. Ko gero, būtent jie ir buvo geriausi informacijos apie Gediminui menkai pažįstamą Vakarų pasaulį šaltiniai.
– Broliai pranciškonai teisinasi pakliuvę kunigaikščio nemalonėn – ne taip supratę ir užrašę jo žodžius. Ar toks epizodas iš tiesų turi istorinį pagrindą?
– Taip, jūsų minimas dalykas turi realų istorinį pagrindą. Daugiausiai nemalonumų sulaukė brolis pranciškonas Bertoldas. Kodėl? Todėl, kad jis užrašė Gedimino žodžius taip, kad visi tų laiškų adresatai – popiežius, pranciškonai, dominikonai, o tikriausiai ir vokiečių miestiečiai – suprato Gediminą pasiryžus apsikrikštyti.
Kaip aiškėja iš minėtos popiežių legatų pasiuntinių ataskaitos, dėl to Vilniuje net buvo kilęs šioks toks diplomatinis skandalas. Galiausiai visiems tapo aišku, kad iš tiesų Gediminas taip ir neištarė esminio žodžio „krikštas“. Jis kalbėjo apie krikštą vartodamas, galime sakyti, ezopinę kalbą.
Kartu sau pasiliko veiksmų ir apsisprendimo laisvę, o „naiviems vakariečiams“ paspendė spąstus, kurių jie ilgai nė neįtarė esant. Tai įdomus epizodas, rodantis, kaip „nemokytas“, sakytinėje kultūroje subrendęs asmuo gali aplink pirštą vynioti rašto kultūros „mokytus“ žmones.
Gali būti, kad jų didelis noras matyti Gediminą tarp krikščionių bus jiems pakišęs koją. Savo ruožtu Gediminas čia iškyla kaip politikos virtuozas. Todėl, kai sakau, kad Gediminas buvo gudrus kaip žaltys, sakau, kad jis mokėjo meistriškai gudrauti.
Dr. Darius Baronas – Lietuvos istorijos instituto 2023 m. Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijos gavėjas. Pokalbis įvyko Vilniaus miesto savivaldybės remiamo tyrimo „Gedimino laiškai. Lietuvos sostinės Vilniaus atodangos“ viešinimo iniciatyva.
