Šiandien, balandžio 23-iąją, tradiciniame mūsų kalendoriuje svarbi pavasario šventė – Jurginės. Sodybų ir pakelių koplytėlėse, tokiose būdingose senajam Lietuvos kaimui, daug kur būdavo galima pamatyti išdrožtą švento Jurgio ant žirgo skulptūrėlę. Jis narsiai smeigia „smaką“, gelbsti karalaitę, tačiau žvilgsnį nukreipęs į laukų tolumas. Tarsi tikrieji jo rūpesčiai būtų visai kiti…
Šv. Jurgis – dangiškasis Lietuvos globėjas, antrasis po šv. Kazimiero. Tai legendinis III a. gyvenęs Romos karys, įgulos vadas. Nepanoręs atlikinėti stabmeldiškų apeigų, Jurgis buvo pasmerktas myriop ir nukirsdintas. Šventojo kultas ėmė rastis gana anksti; viduramžiais jis tapo riterių globėju. Liaudiškąjį tikėjimą, kad šv. Jurgis yra ganiavos globėjas, sustiprino vyskupo Motiejaus Valančiaus „Žyvatuose šventųjų“ papasakota legenda apie šventojo stebuklą – atgaivintą kritusį vargšo artojo jautį.
Tradiciniame lietuvių kalendoriuje kankinio mirties data išties sutampa su labai svarbiu gamtos virsmu. Paauga žolė, todėl iš tvartų išgenami galvijai, perkentėję šaltą žiemą ir alkaną pavasario pradžią. Sakydavo žmonės: „šv. Jurgis tvartus atidaro“. Ir net jeigu „Jurgis atjotų ant širmo žirgo“ – aplinkui būtų šalnos nubalinta žolė, vis tiek reikia išginti. Nors trumpam, tik į diendaržį, mat sakoma, kad „šv. Jurgis turi pamatyti savo globojamą bandą“. Išgenama būtinai su apeigomis: kad metai būtų sėkmingi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti. Dėl to po tvarto slenksčiu būdavo dedami du dažyti kiaušiniai – jurgučiai ir pjūklas dantimis į viršų. Peržengs veršelis ar avelė plieno dantis – vilko dantys bus nebaisūs. Užkliudys kojele – vadinasi, vilkui skirta, niekas jos neišsaugos...
Šeimininkas išgenamus gyvulius pakrapydavo švęstu vandeniu. Tada paimdavo spyną į ranką, apeidavo triskart aplink bandą, užrakindavo spyną ir padėdavo ant tvarto slenksčio. Tai visi gyvuliukai ganiavos metą turėtų išlikti saugūs. Paskui šeimininką seka ir piemuo, kiekvienam savo globotiniui sušeria triskart šermukšnio rykštele, po to tvarte užkiša ją už sijos. Tam, kad vasarą lengviau sektųsi visą bandą į tvartą po ganiavos suvaryti. O šeimininkė, į kokį sukiužusį puodą ar seną naginę įdėjusi žarijų, užmetusi ant jų velykinės verbos spygliukų ar šventintų Devintinių žolelių, pasmilko karvių snukius bei tešmenis: nesirgs, bus pieningos, „bloga akis“ nenužiūrės, gyvatė neįkirs. O kad ganomi gyvuliai nesiskirstytų iš bandos, kiekvienam nuo kaktos nukirpdavo po kuokštelį plaukų ir juos taip pat užmesdavo ant žarijų. Piemenėliui šeimininkas paliepdavo pririnkti tiek akmenėlių, kiek yra avelių. Sugynus į tvartą, akmenėlius reikėjo supilti po slenksčiu – tada avys visada suras kelią namo. O ant tvarto durų kreida brėždavo kryžių, - piktosioms dvasioms kelias vidun uždarytas.
Jurginės – pats tas metas į kiemą išleisti žąsyčius ir viščiukus. Kad jų vanagas neišgaudytų, reikia ir juos apsmilkyti arba po vieną prakišti pro stebulės skylę. Paukštukų apsmilkymui labai tinka juodoji beržo smala – paslaptingasis devyndrekis.
Kaip ir per kitas svarbias žemdirbio metų kalendorines šventes, Jurginių dieną būta nemažai draudžiamų darbų ar veiksmų. Pirmiausiai bijantis nuožmiojo vilko. Moterys per Jurgines neausdavo – mat minant pakojas, darosi žiotys, primenančios vilko nasrus. Niekur nenešiodavo skieto – ten irgi regi iššieptus vilko dantis. Piemeniui šiukštu peilį galąsti – sakydavo, vilkui dantis išaštrins. O patys griežčiausi Jurginių draudimai susiję su žeme – jokiu būdu nevalia jos „judinti“: arti, akėti, sėti, kasti, net kuolo į žemę įkalti. Arkliai tądien turi pailsėti, gauti daugiau gero pašaro. Ir niekur su jais nevažiuodavo, nebent į bažnyčią ar mugę. Apskritai arkliams per Jurgines – išskirtinis dėmesys. Ankstų rytmetį jie maudomi, šukuojami, jiems apipjaustomos kanopos. Bažnytkaimiuose, kur būdavo šv. Jurgio atlaidai, vykdavo didelės arklių mugės. Vilniuje būta net dviejų savaičių Jurginių jomarko; apie tai primena Arklių gatvė. Į bažnyčią per Jurgines žmonės aukai nešdavo kiaušinių, sūrių, sviesto. Šiaurės rytų Lietuvoje būta papročio prie šv. Jurgio altoriaus atnešti iš vaško išlietų gyvulių figūrėlių, kurias zakristijonas vėliau perliedavo į žvakes.
Papročių tyrinėtojai mano, kad Jurginių papročiai ir tikėjimai yra labai senos kilmės, gal dar atmenantys senosios baltų religijos galingų dievaičių – gyvulių ir augalų globėjų – Ganiklio, Jorės, Pergubrio – garbinimo apeigas. Jose daug pavasariško jausmingumo, kaip ir Jurginių dainos žodžiuose:
Jurgi, paimk raktus,
atrakinki žemę.
Jurgi, išleisk žolelę,
Žolelę šilkinę,
Raselę meduotą...
