Šį sykį apžvelgsiu du romanus apie karą. Ukrainietis Andrejus Kurkovas romane „Bikfordo pasaulis“ labai savitai prieina prie sovietų mentaliteto ir neblėstančios jų meilės militarizmui, o buvusioje Jugoslavijoje gimęs ir jau ilgai Vokietijoje gyvenantis Saša Stanišićius romane „Ten, iš kur esi“ kalba apie karo pasekmes – migraciją, svetimumą ir atmintį.
Andrej Kurkov. „Bikfordo pasaulis“. Balto, vertė Jonė Ramunytė
Andrejaus Kurkovo „Bikfordo pasaulis“ pasirodė 2006 m. ir iš dalies buvo paskatintas autoriaus šeimos patirčių ir nutylėjimų. Šis romanas – ne realistinis / istorinis, o veikiau filosofinis kūrinys, kuriame bandoma užčiuopti sovietinio mentaliteto šaknis.
„Bikfordo pasaulyje“ sutiksite virtinę keistų personažų – jaunesnįjį matrosą Charitonovą, kuris eina ieškoti po karo turėjusio susikurti „idealaus“ pasaulio, prisirišęs Bikfordo virvelę ir pasiryžęs viską išsprogdinti, jei iškariautoji versija jam nepatiks; du kareivius, kurie net ir pasibaigus kurui laisva eiga kažkodėl vis dar rieda per nesibaigiančią tamsą, pakeliui palikdami nepalaidotus kūnus; luošį ir religinį fanatiką, keliaujančius, kad atokiuose užkampiuose pakabintų radiją, pranešantį žmonėms žinią apie „išganingąją tėvynę“ (tik štai, smulkmena, žmonių ten kaip nėra, taip nėra); senį, kuris skrenda dirižabliu ir iš aukšto gėrisi nuostabiais savo šalies toliais ir žmonėmis, bet nei gali, nei ketina nusileisti; generolą ir eilinį, tūnančius numanomų priešų apsuptyje, ir dar kelis kitus.
Visi šie veikėjai vienaip ar kitaip liudija apie nesugebėjimą protauti savo galva ir objektyviai vertinti aplinkybes, ant kvailumo ribos svyruojantį idealizmą, paranojišką įsivaizdavimą, kad kažkas ruošiasi tave pulti, ir norą būti kontroliuojamu ir valdomu (viename romano skyriuje pašalinus apsaugą lagerio gyventojai ne bėga, o prašo ją grąžinti).
Kurkovas gerai pagauna ir tikrąją sovietinę pagiežą – kautis reikia ne tik dėl to, kad tave kažkas kažkada potencialiai puls, bet dar ir todėl, kad kiti yra „sugedę“. O „sugedę“ jie, nes gyvena geriau, nei, pavyzdžiui, matrosas Charitonovas, keliaujantis per užkampius kojas apsivyniojęs iš tramdomųjų marškinių padarytais autais. Na, o man labiausiai širdin įsmigęs veikėjas buvo... Žiurkė. Žvėrelis, kuris lydi Charitonovą jo ilgoje kelionėje per tėvynę. Gerai susipažinusi su Rusijos platybėmis žiurkė pamato skęstantį laivą ir nė nesudvejojusi šoka... Vidun.
„Bikfordo pasaulis“ primins ir Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, ir Jachymo Topolio „Jautrų žmogų“. Kitaip tariant, šis romanas – apie neraminančias, nejaukias temas kalba pasitelkdamas absurdą. Kartu šis kūrinys ir beketiškas – čia laukiama nežinia ko, juntamas amžinas neišsipildymas.
Saša Stanišić. „Ten, iš kur esi“. Tyto alba, vertė Laima Bareišienė
Sašos Stanišićiaus romanas „Ten, kur esi“ 2019 metais buvo išrinktas geriausiu Vokietijos romanu. Turint omenyje opų vokiškojo jautrumo klausimą, šis faktas man atrodo itin iškalbingas – juk reikėjo parašyti tikrai gerą romaną, kad, būdamas karo pabėgėliu, imigrantu ir kalbėdamas būtent apie svetimumą, tapatybės paieškas, Vokietijoje pelnytum tokį įvertinimą.
„Bikfordo pasaulio“ užmojis platus, kone visuotinis, o „Ten, iš kur esi“ kalba iš individualiojo „aš“ perspektyvos ir pasakoja šeimos istoriją (iš esmės šiek tiek panašiai, kaip tai daro Tovė Ditlevsen „Kopenhagos trilogijoje“). Šio teksto užmojis – papasakoti apie pasaulį, kurio beveik nebėra, nes dėl ligos nykstant močiutės prisiminimams ištirpsta ir dalis istorijos. Būtent pokalbiai su močiute tampa jungiamąja romano grandimi, atspirtimi parašyti šį kūrinį ir permąstyti, kas esi. Įdomu, kad šiame kūrinyje patvirtinamas ir dar vienas, regis, amžinas mitas – kad šeimos istorijos saugotoja ir perdavėja visuomet yra moteris.
„Ten, iš kur esi“ kalba apie identitetą – kas esi, tapęs pabėgėliu, kai karas išmeta žmogų iš jo pasaulio centro ir nutrenkia į amžiną periferiją. Fragmentišku pasakojimu, kur pinasi skirtingos šalys, likimai, istorinės aplinkybės, autorius, regis, bando atskleisti ir tai, kaip viskas, kas mus supa, iš tiesų komplikuota ir persipynę, ir kad didysis pavojus slypi procesų, reiškinių, žmonių redukavime į juoda ir balta.
Tiesa, kartais kyla pojūtis, kad, paniręs į sentimentus, autorius pameta kritinį mąstymą – romane jis tarsi teigia, kad negali grįžti į savo centrą, nes jį sunaikino karas, nes jo miestas buvo užtvindytas žiaurumo. Bet juk kiekvienas miestas per savo gyvavimo istoriją buvo drengiamas žiaurybių, o į praeities, laimingos, idiliškos paauglystės ir vaikystės etapus grįžti neįmanoma, kaip neįmanoma iš vis kur nors sugrįžti – galima tik dar sykį nukeliauti ten pat.
Beje, „Ten, iš kur esi“ įdomus ir literatūriniu požiūriu – viena vertus, matyti, kad šį tekstą rašo poetas, kalbėjimas lyriškas, įjautrintas. Kita vertus, čia atsiskleidžia ir postmoderniosios prozos žaidimai, tokie kaip abejonės savo, kaip pasakotojo, objektyvumu, grubūs šuoliai laike ir erdvėje, skirti išbudinti skaitytoją. Nenoriu sugadinti džiaugsmo būsimiems kūrinio skaitytojams, bet romano pabaiga primins ir Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“.
Tiesa, kai kurios „Ten, iš kur esi“ vietos priverčia suklusti – ypač tuomet, kai rašytojas iš ilgesio vaikystei nuslysta į keistas politines refleksijas (ypač neskanu pasidaro, kai autorius kalba apie „mažų valstybėlių pelkę“ ir „iš naujo tvirtinamas sienas“ – daugiau ši mintis neplėtojama, suprask, kaip nori, bet savitas prielankumas sąjunginiams valstybiniams dariniams lyg ir justi...).
Tikra tiesa, kad kartais apžvelgiu kūrinius, kurie reikalingi tik specifiniam skaitytojui, bet, drįstu teigti, ne šį sykį. Abu romanai stiprūs tiek idėjomis, tiek tuo, kaip yra parašyti. „Bikfordo pasaulį“ netgi knieti pasiūlyti perskaityti kai kuriems Europos politikams.
