Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) operos meno vadovas Sesto Quatrini šias pareigas eina daugiau kaip trejus metus, tad lietuviškos patirties jau sukaupta. Interviu LRT.lt italų dirigentas kalba apie sovietines apraiškas Lietuvos kultūros institucijose, muzikos įstaigų nesutarimus, jausmus Gintautui Kėvišui, italų menininkų antplūdį ir teatro darbuotojų gausą. Ir kada pirmenybę teiktų dainininkui iš užsienio, o ne lietuviui.
S. Quatrini šiuo metu Genujoje diriguoja „Anos Bolenos“ premjerą. Mums rūpi jo karjeros pradžia, pasiekimai užsienyje ir ne mažiau – planai Lietuvoje. „Susidariau įspūdį, tarsi praeityje LNOBT buvo kažkieno privatus verslas, žmonės nejautė meilės Nacionalinei operai. Ji buvo tik karštas šokoladas raudonoje fojė“, – intriguoja...
Kreipia žvilgsnį į Vakarus
– Kaip vertinate Lietuvos nacionalinės operos kūrybines pajėgas?
– Muzikantai, dainininkai, choristai, šokėjai – labai geri. Dabar apsilankęs mūsų teatre tuoj pat įsitikinsite, kad orkestras yra pasiekęs Europos meistriškumo lygį. Tai ne vien mano, bet ir orkestro vadovo, vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos nuopelnas.
Noriu atkreipti dėmesį, kad atvėrėme galimybes jauniems lietuvių talentams Steponui Zoniui, Monikai Pleškytei, Linai Dambrauskaitei, Agnei Stančikaitei, Gabrielei Kupšytei, dirigentams Imantui Šimkui, Martynui Stakioniui, Giedrei Šlekytei. Pirmą kartą moteris diriguos LNOBT orkestrui! (Anksčiau šiame teatre yra dirigavusi Margarita Dvarionaitė 1957-1961 metais, LRT.lt aut. pastaba).
Lietuva turi puikių muzikantų ir gražių balsų. Bėda ta, kad opera buvo pernelyg orientuota į vietines pajėgas. Kai 2017-aisiais dirigavau „Montekius ir Kapulečius“, išskyrus portugalų tenorą, spektaklyje buvo vieni lietuviai. Dabar žiūrėdami „Rožės kavalierių“ ar „Aną Boleną“ Nacionalinėje operoje pajusite tarptautinį dvelksmą.
Tai nereiškia, kad man nepatinka lietuvių dainininkai. LNOBT yra tarptautinis vienos iš Europos Sąjungos (ES) sostinių teatras. Norėdami visavertiškai dalyvauti Europos operos gyvenime, turime kviesti geriausius šiandienos solistus.
Iš čia kilo Jascha Heifetzas ir Julianas Rachlinas. Tarptautinę karjerą daro Petras Geniušas, Mirga Gražinytė-Tyla, Modestas Pitrėnas, G. Šlekytė, Adrija Čepaitė, Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Violeta Urmana, Edgaras Montvidas. Mano tikslas kreipti lietuvių auditorijos žvilgsnį į Vakarus ir pagaliau atsisakyti saitų su sovietine muzikos tradicija.
Ji didi, tačiau kalbant apie kūrybinę partnerystę, skonį, darbo metodus turime būti europiečiai. Lietuva yra ES, tad ir mūsų partneriai turi būti iš jos. O ne iš Novosibirsko.
Esu didelis rusiškos muzikos gerbėjas. Veronos arenoje debiutavau Sergejaus Rachmaninovo kantata „Pavasaris“. Vieni geriausių kompozitorių man Sergejus Prokofjevas, Dmitrijus Šostakovičius, Sofija Gubaidulina, Alfredas Schnittke.
Vis dėlto mūsų publikai, ko gero, labiau patinka italų ar prancūzų operos repertuaras. „Kandidas“ dainuojamas angliškai, „Ana Bolena“ – itališkai, „Rožės kavalierius“ – vokiškai, „Lošėjas“ – rusiškai. Noriu pasakyti, kad mūsų teatras turėtų tapti kultūrų ir tradicijų sintezės vieta.
Lietuvos kultūros įstaigose – pradedant Kultūros ministerija ir baigiant muzikos mokyklomis – vis dar matau sovietinės sistemos apraiškų. Nežinau, ką LNOBT daro 600 darbuotojų. Italijos, Vokietijos teatruose jų gerokai mažiau, bet jie turi daugiau pareigų.
Mielai sutikčiau pratęsti sutartį su teatru, kai 2023-iųjų gegužę baigsis mano kadencija. Norėtųsi likti dar tris ar keturis sezonus, iki 2026–2027 metų, kad deramai užbaigčiau, ką pradėjęs. Būsiu nepaprastai laimingas, jei tada žiūrovai pasakys, jog man pavyko sukurti gerą čia puoselėtų ir mano pasiūlytų tradicijų lydinį.
Kaip minėjau, teatre dabar skamba operos anglų, italų, vokiečių, rusų, prancūzų, lietuvių kalbomis. Ne visi Europos teatrai gali pasigirti tokiu įvairiu repertuaru. Esame tikras lydymosi katilas.
Aukščiausiajame divizione tautybių nėra
– Akivaizdu, kad, jums pradėjus eiti pareigas Nacionalinėje operoje, gerokai pagausėjo čia dirbančių italų menininkų. Galbūt tai gerai, nors ir pasigirsta balsų apie italų invaziją. Sakoma, esą tampame italų operos filialu. Ką svarstote apie tai?
– Suprantu kritikų požiūrį. Tačiau kritiškai turėtų būti vertinama, ar man pavyko pakelti orkestro, choro, pastatymų, dainavimo kokybę. Tai – svarbiausia. Jei pavyko, mano darbas padarytas. Tada neturi reikšmės, kokios tautybės yra mums talkinantys menininkai.
Daugelis padainuotų Ernanį. Tačiau klausimas – kaip. Jei matyčiau, kad Lietuvoje nėra šiam vaidmeniui tinkamo dainininko, ieškočiau jo užsienyje. Pirmiausia mano žvilgsnis kryptų į italus arba tuos, kurie idealiai moka italų kalbą. Dėl šių priežasčių į „Rožės kavalierių“ pakviečiau vokiečių-kroatų kilmės solistę Jeleną Kordić. Ji dirbo su Christianu Thielemannu. O tai – aukščiausia praba.
Svarbiausia ne tautybė, o vardas operos pasaulyje. Aukščiausiajame divizione tautybių nėra, tik tarptautinės žvaigždės.
Anksčiau jo niekam nereikėjo
– Ar muzikos pasaulis Italijoje labai konkurencingas? Kaip jums sekėsi iškilti? Galbūt išgarsėti tarptautiniu mastu italui kiek lengviau nei lietuviams?
– Karjeros pradžioje Italijoje man buvo sunku, neatsirado vietos. 7 metus studijavau trimitą, 12 – kompoziciją. Dar 3 metus mokiausi dirigavimo. Paraleliai studijavau teisę.
Dabar man moka nemažus pinigus, kad pasikviestų į savo teatrą. O anksčiau manęs niekam nereikėjo. 27-erių ryžausi palikti Italiją ir išskridau į Niujorką. Po dvejų metų pasisekė tapti dirigento Fabio Luisi asistentu operos teatre „Metropolitan Opera“.
Kai grįžau į Italiją, grįžau iš „Met“. (Juokiasi.) Tada italų vadybininkai puolė mane vilioti į teatrus. Taip pirmą kartą apsilankiau ir Lietuvoje. Dabar diriguoju daugelyje teatrų.
Italijoje konkurencija milžiniška, muziką studijuoja daug talentingų jaunuolių, netrūksta ir gerų dirigentų.
Tačiau ir Lietuvoje pasitaiko istorijų, kai muzikai pirmiau išgarsėja užsienyje. Pavyzdžiui, G. Šlekytė niekada nėra dirigavusi Lietuvos nacionalinėje operoje, o tapo pagrindine kviestine Brucknerio simfoninio orkestro Lince (Bruckner Orchester Linz) dirigente. Tai nuostabu!
Labai sunku įtikinti mūsų bendrapiliečius, kad esame ne blogesni už kitus. Išvažiavę ir grįžę namo esame labiau mylimi už tuos, kurie studijavo ir karjerą pradėjo savo šalyje.
– Sakoma, savame krašte pranašu nebūsi.
– Būtent. Nemo propheta in patria.
Dėkingas Kėvišui
– Papasakokite išsamiau, kaip pirmą kartą atsidūrėte Lietuvoje. Regis, tai latvių primadonos Kristynės Opolais nuopelnas, ji jus pasiūlė tuomečiam LNOBT vadovui Gintautui Kėvišui?
– Taip, esu jam labai dėkingas. Kadangi mane į meno vadovo pareigas pasiūlė Jonas Sakalauskas, klaidingai manoma, kad priklausau G. Kėvišui priešiškai komandai. Tai netiesa.
Su K. Opolais susipažinome Niujorke, dirbome statant „Manon Lesko“. Buvau F. Luisi asistentu ir dubleriu. Su Kristyne užsimezgė labai gražus žmogiškas ir kūrybinis ryšys. Kai 2016-aisiais ji leidosi į koncertų turą po Baltijos kraštus, pasikvietė mane diriguoti. Koncertai vyko Rėzeknėje, Cėsyse ir Rygoje, paskui – Vilniuje. Vilniečių publika mus priėmė nepaprastai audringai, šiltai.
G. Kėvišas tuo metu buvo išvykęs į užsienį. Sužinojęs, kad koncertas buvo sėkmingas, susisiekė su manimi telefonu ir pakvietė diriguoti „Montekius ir Kapulečius“ Vilniaus festivalyje.
Po paskutinio spektaklio 2017 metų birželį LNOBT vadovas buvo atleistas iš pareigų. 2018-ųjų pavasarį man paskambino J. Sakalauskas ir pakvietė tapti LNOBT Operos meno vadovu.
Apgailestauja, kad teks mirti
– Kas buvo jūsų dievukai dirigavimo mene, į ką troškote lygiuotis studijų metais?
– Tada mano stabukai buvo Leonardas Bernsteinas ir Carlosas Kleiberis. Dabar idealų neturiu, tačiau yra kolegų, kuriuos nepaprastai vertinu, tarkime, F. Luisi. Iš jo daug ko išmokau. Kitas man reikšmingas dirigentas yra Giuseppe Sinopoli, atskleidęs, kaip interpretuoti kai kuriuos kompozitorius.
– Lietuviams operos mėgėjams gerą įspūdį paliko jūsų atviras, nuoširdus prisipažinimas, kad vis dar mokotės profesijos subtilybių. Tokie dalykai, sutikite, retai išsakomi viešai...
– Kaip meno vadovas esu labai griežtas, o kartais ir gana ciniškas. Teatre jums pasakytų, kad esu pernelyg tiesus ir kietas. Kaip peilis. Nemėgstu klastingo elgesio, pokalbių už nugaros, tiesą rėžiu į akis.
Vis dėlto niekas nepasakys, kad į repeticiją ateinu nepasiruošęs ar nežinau, ką turėčiau daryti. Mano pareiga suteikti tinkamos energijos, kurios reikia muzikos interpretacijai.
Tačiau, suprantama, turiu mokytis. Dirigentas privalo mokytis visą gyvenimą. Man 37-eri, šioje profesijoje jau nesu vaikas, bet tikrai dar ne veteranas. Tad studijuoju kiekvieną mielą dieną.
Gaila, kad vieną sykį teks atsisveikinti su šiuo pasauliu. Gaila ne dėl to, kad norėčiau gyventi amžinai, o dėl to, kad laiko pritrūks studijoms. Mirtis gyvenimui suteikia prasmę. Jei ne ji, turėtume laiko išmėginti viską. Mirtis užbaigia kelionę ir padeda įvertinti nugyventą laiką.
Jei nori, kad orkestras griežtų, o solistai dainuotų tau, turi užkariauti jų sielas. Esu autoritariškas. Orkestro nariai jums pasakytų, kad Sesto yra rakštis subinėje. Tačiau jei jie gerai groja, esu laimingas, šypsausi ir giriu.
Noriu iš citrinos išspausti viską, kas įmanoma. Iš savęs taip pat. Niekada nesu patenkintas atlikimo kokybe, nes visada gali būti geriau.
Vienu požiūriu yra sovietinis
– Papasakokite apie savo asmeninį gyvenimą. Ar turite šeimą?
– Esame susižadėję su Maddalena, teatro vadybininke. Jau mūvime santuokos žiedus, tačiau vestuvės įvyks tik liepos 24-ąją. Prieš dvejus metus jos buvo atidėtos dėl pandemijos.
Mano tėvai gyvena šalia Romos. Tėvas yra teisininkas, mama – banko darbuotoja. Sesuo smuikininkė, griežia baroko muzikos ansamblyje Lugane, Šveicarijoje.
Turiu nuostabią devyniasdešimtmetę senelę, kaskart grįžęs iš kurio nors pasaulio krašto atvežu jai koncertų ir spektaklių programėlių su savo pavarde. Tai ją labai pradžiugina. Atvežu ir lietuviškų publikacijų. Sako suprantanti tik viena žodį „buvo“ – karvė. Iš tiesų karvė itališkai „bove“, bet močiutei tas pats. „Ne, močiute, – sakau, – italų kalba tas žodis yra era.“
Su Maddalena gyvename Milane, taip patogiau, čia trys tarptautiniai oro uostai. Tai svarbu, nes per metus apie 90 kartų leidžiuosi į kelionę. Mėgstu futbolą, fanatiškai palaikau Romos komandą, na, Francesco Totti ir t. t. Mėgstu sportą, plaukimą, slidinėjimą, žaidžiau futbolą, tenisą, krepšinį. Dabar jau ne, nes nebeturiu laiko ir saugausi traumų, kad neprarasčiau kontraktų.
Mėgstu skaityti, ypač istorines knygas ir apie religijas. Nors laikau save nepalenkiamu ateistu. Šiuo požiūriu esu sovietinis. (Nusijuokia.) Tačiau dvasingumo trūkumu nesiskundžiu. Tikiu energija, siejančia žmones.
Mėgstu keliauti, o didžiausia aistra (be muzikos) yra vynai ir gaminimas. Vilniuje nuolat lankausi 5–6 restoranuose. Užupyje yra neprilygstamas itališkas „Le Travi“. Nedidukas, bet maistas jame pats geriausias, kokio tik teko paragauti už Italijos ribų.
Karštas šokoladas raudonoje fojė
– Ką pavadintumėte didžiausia sėkme per tuos trejus metus Lietuvos nacionalinėje operoje? Ir ko norėtumėte pasiekti?
– Pirmiausia tai spektaklių kokybės ūgtelėjimas. Muzikos kokybė tikrai pagerėjo. Tai ne mano vieno nuopelnas, orkestrą įdėmiai stebi daug akių. Teko jį atnaujinti, dabar jame griežia nemažai jaunų talentingų muzikantų.
Antras dalykas – atsirado daugiau sutarimo tarp muzikos institucijų. Kai atvažiavau, „Vilnius City Opera“ ir LNOBT buvo didžiausi priešai. Su Lietuvos nacionaline filharmonija bendrauta, tačiau, sakyčiau, nelabai organiškai. Dabar tarp šių institucijų įsitvirtino „Romos taika“.
Didžiuojuosi sugrąžinęs į LNOBT lietuvių muzikos garsenybes. A. Grigorian pirmasis pavyzdys. Norisi pakviesti ir A. Stundytę, G. Šlekytę. Lietuvių dainininkai grįžta į Nacionalinę operą jausdami, kad tai ir jų teatras. Susidariau įspūdį, tarsi praeityje LNOBT būtų buvęs kažkieno privatus verslas, žmonės nejautė meilės Nacionalinei operai. Ji buvo tik karštas šokoladas raudonoje fojė.
Kalbant apie laimėjimus, kol kas pasiektas minimumas. Dabar reikia siekti tobulumo, gausinti repertuarą. Šiųmetis „Don Karlas“ sumanytas ne šiaip sau. Juo noriu kelti operos meistriškumą, išgyvendinti kai kurias orkestro bėdas. Ir pasiūlyti žiūrovams naujienų.
Kitą sezoną bus Franco Zeffirelli „Rigoletas“, koprodukcija su Omano Sultonato sostinės Maskato Karališkuoju operos teatru ir Veronos arena. Taip pat Jacques`o Offenbacho „Hofmano pasakos“. Skelbiame tarptautinį režisierių konkursą – pirmąkart režisieriaus ieškosime atvirojo konkurso būdu.
