Elžbieta Banytė apžvelgia literatūros padangės naujienas: Bruce’o Chatwino knygą „Utzas“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas) ir filosofės Olgos Šparagos knygą „Revoliucijos veidas moteriškas. Baltarusijos atvejis“ (iš rusų kalbos vertė Natalija Arlauskaitė).
Bruce’as Chatwinas, „Utzas“. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Vilnius: Lapas, 2022.
Plonytėje vos 179 puslapių nedidelio formato knygelėje telpa amžinas klausimas: kokie inkarai mus sieja su pasauliu, kokias iliuzijas susikuriame, kad galėtume jį išgyventi pačiu juodžiausiu metu?
Joachimas Utzas – iš smulkiųjų bajorų kilęs porceliano kolekcininkas, Šaltojo karo metais gyvenantis komunistų valdomoje Prahoje. Be abejo, prieš tai jis turėjo išgyventi nacių valdžios ir Antrojo pasaulinio karo absurdą. Utzo kilmė netinkama nė vienai šių ideologijų: naciams jis negrynos rasės, o komunistams – vokietis baronas.
Atrodo, lemtis į jį nusitaikė, tačiau Utzas puikiai moka suktis, išgyventi, prisitaikyti. Jo porceliano kolekcija didžiulė: daugiau negu tūkstantis retų puikiai išsaugotų egzempliorių. Kad ją išsaugotų, Utzas bendradarbiauja su Gioringo, kuris, beje, buvo nelegaliai gauto meno kolekcionierius, ratu, o pasikeitus režimui, nuolat daro kompromisus, reveransus valdžiai, kuria šlykštisi.
Jis pasižada, kad po mirties atiduos skulptūrėles valstybei, todėl jam leidžiama ne tik gana ramiai gyventi, – net išduodamas leidimas kasmet važiuoti gydytis į Viši, žinomą Prancūzijos kurortinį miestą. Socialistinio bloko šalių piliečiams tai buvo neregėta privilegija ir paprastai suteikiama tik partijos šulams ar kitaip nusipelniusiesiems.
Kita vertus, pasakotojas suabejoja, ar tik nebuvo Utzas per savo sąskaitą ir saugyklą Šveicarijos banke įsivėlęs į meno kūrinių perpardavinėjimo schemą, apie kurią Čekoslovakijos Vyriausybė žinojo ir buvo palaiminusi. Nenuostabu, kad jo bute įmontuota pasiklausymo įranga, todėl Utzas, besikalbėdamas su lankytojais, liepia tarnaitei (vėliau išaiškėja, kad ir sutuoktinei) Martai daužyti puodus vieną į kitą.
Kad išlaikytų dviejų kambarių butą, vienišius Utzas veda savo ištikimąją tarnaitę Martą ir netgi suvaidina „seilėtą scenelę“ atitinkamų tarnybų darbuotojams. Tačiau iki tobulo sutuoktinio toli: Marta miega arba ant kušetės, arba stotyje ant suolelio, arba draugės bute ant grindų, mat Utzas nuolat parsiveda meilužių.
Kaip matyti, tai nėra pats maloniausias personažas ir jo pasirinkimų moralumas dažnai abejotinas. Kita vertus, jis nėra vien materialistas egocentrikas, įsimylėjęs savo porceliano figūrėles: šmėsteli užuomina, kad Gioringui palanki veikla per karą leido pridengti pažįstamas žydų šeimas.
Tiesa, šis humanistinis akcentas daugiau neplėtojamas, tačiau akivaizdu, kad Utzas – prieštaringas žmogus, keistuolis, bandantis išsaugoti Vidurio Europos dvaro mikrokosmą pasaulyje, kuriame įsitvirtinęs brutalus režimas ir kur praeities paveldas niekam nereikalingas arba slepiamas (kaip pasakotojui paaiškina muziejaus darbuotoja, muziejus nuolat uždarytas, kad publika į jį nevaikščiotų).
Knyga šiek tiek absurdiška ir ironiška, ypač dialogai. Be to, kreiva šypsena nuo veido nedingsta skaitant apie kasmetes Utzo keliones į Viši, kurias jis planavo panaudoti kaip priedangą pabėgti iš Čekoslovakijos. Tačiau tai liūdnas juokas: panašiai šaipomasi iš užsienio intelektualų, atvykusių į Prahą susipažinti su disidentais, ir apsistojusių prabangiame viešbutyje, kai akivaizdu, kad disidentai intelektualai – rašytojai, poetai, atleisti aktoriai – dirba šiukšlininkais ar sodininkais.
Bet kuriuo atveju knygoje visko pripainiota tiek, kad skaitytojas turi akcentus susidėlioti pats. Todėl „Utzas“ – puiki vieno vakaro knyga: intelektualus malonumas, kur absoliutus akivaizdumas tiesiog neįmanomas.
Olga Šparaga, „Revoliucijos veidas moteriškas. Baltarusijos atvejis“. Iš rusų k. vertė Natalija Arlauskaitė. Vilnius: Lapas, 2022.
Baltarusių mąstytoja Olga Šparaga – ne tik politikos filosofė, dėstytoja, intelektualė, bet ir politinė aktyvistė, dalyvavusi protestuose po suklastotų Baltarusijos rinkimų, suimta, kalinta, dabar pasitraukusi iš Baltarusijos.
Knygos pavadinimas – akivaizdi užuomina į Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič veikalą „Karo veidas nemoteriškas“, kuriame gilinamasi į moterų Antrojo pasaulinio karo metais patirtis ir jausmus. Tokiu būdu buvo siekiama paneigti vienplanį „vyrų karo“ ar „vyrų istorijos“ konstruktą.
Šparaga šią liniją savotiškai tęsia, tačiau jos knyga nėra nei romanas, nei memuarai, – tai daugiau patyriminė studija, kur, viena vertus, fiksuojami konkretūs Baltarusijos protestų įvykiai, kita vertus, jie permąstomi, įkontekstinami ir netgi teoretizuojami.
Tiesą sakant, kai faktai koncentruotai ir bent pirmuose dviejuose skyriuose itin objektyviai sudėti į vieną vietą, pasijunti lyg skaitytum apie fantasmagoriją, vykusią gūdžiu sovietmečiu prieš keturis dešimtmečius. Lyg ir viskas žinoma, girdėta, bet vis tiek svetima. Rodos, esame vos trisdešimt kilometrų nuo Baltarusijos sienos, bet sunkiai įsivaizduojame moterį, viešai pasakančią, kad moterims „dera sėdėti namuose ir virti barščius, o ne dalyvauti tokiuose renginiuose“ (p. 45).
Kaip galima nukabinti paveikslus ir apkaltinti galerijos direktorių finansinėmis machinacijomis? Kaip galima taikius protestuotojus grūsti į avtozakus, kalinti – iš pradžių nuosprendžiai buvo skaičiuojami paromis, o dabar, kaip pastebi autorė, jau metais? Pasirodo, galima labai paprastai. Akivaizdu, kad Baltarusijos diktatoriui kitokie metodai tiesiog neveikia.
Pirmas knygos skyrius skirtas aiškintis moterų kaip kolektyvinio subjekto formavimąsi ir apskritai moterų aktyvėjimo per protestus, kuriuos, beje, autorė vadina revolution-in-progress, priežastis. Pabrėžiama, kad moterys suaktyvėjo ne todėl, kad buvo suimti aktyvistai vyrai ir jos tarsi perėmė estafetę, bet kartu su jais, o tai, anot autorės, rodo „milžinišką pačių baltarusių moterų politinį potencialą“ (p. 125).
Antras skyrius aptaria tarpusavio ryšius Baltarusijos visuomenėje, solidarumo grandines, baltarusių tikslus ir būdus jų siekti. Svarbiausia čia – taikaus nesmurtinio pasipriešinimo strategijos.
Reikia pripažinti, kad Šparaga turi ne tik filosofės ir mokslininkės, bet ir rašytojos talentą: nors cituojama, pavyzdžiui, amerikiečių feminizmo teoretikė Judith Butler ir daug kitų, tai niekaip neapsunkina skaitymo, o parinkti pavyzdžiai labai aiškūs, įdomūs ir veikiantys netgi emociškai.
Svarbiausia knygos dalis, mano nuomone, yra trečias skyrius, kur pagrindžiamos vartojamos sąvokos: revolution-in-progress, streikas-kaip-rūpestis ir kitos. Jame kalbama apie norą „vadintis žmonėmis“, t. y. ginti orumą, emancipuotis. Pateikiamą medžiagą papildo ir pagilina kitų šalių, pavyzdžiui, Ukrainos ir Armėnijos, pavyzdžių analizė.
Nors iš apžvalgos gali atrodyti, kad knyga skirta feministėms arba akademikams, taip anaiptol nėra: ji palyginti nesudėtinga, verčianti pergalvoti aktyvizmą kaip reiškinį ir įvertinti Baltarusijos įvykius turbūt šiek tiek kitaip nei esame pratę iš viešojoje erdvėje pasirodančios informacijos ir nuomonių.
Be to, knyga viltinga: daroma išvada, kad Lukašenkos režimas jau pralaimėjo, tiesiog dabar revoliucija pasiekusi kitą etapą. Nors kai kurie dalykai atrodo truputį pasenę arba nepaminėti (ji rašyta iki karo Ukrainoje pradžios, kuris, žinoma, vėl gerokai pakeitė situaciją), tai aktualus ir įdomus dokumentas.
Beje, nors knyga pirmiausia pasirodė Vokietijoje, paskutinis skyrelis apie opozicinės veiklos būtinybę skirtas būtent lietuviškajam leidimui. Tai įgalinanti knyga, neleidžianti pasiduoti pesimistiniam sąstingiui, kad neva „nieko negalima pakeisti“.
