Reikjavike, Islandijoje, vykstančiame pagrindiniame metų kino renginyje – Europos kino apdovanojimuose (EFA) – Manto Kvedaravičiaus kino esė „Mariupolis 2“, kurį filmuodamas jis neteko gyvybės, paskelbtas geriausiu 2022-ųjų Europos dokumentiniu filmu.
Apdovanojimą už M. Kvedaravičių atsiėmė jo dukra Tėja Kvedaravičiūtė. „Mano tėtis, deja, negali čia būti, bet aš juo labai didžiuojuosi. Jis žuvo aukodamasis taip, kaip retas iš mūsų sugeba. Labai didžiuojuosi savo gyvenime turėdama tokį ypatingą žmogų“, – sakė ji. Apdovanojimas M. Kvedaravičiui publikos buvo pasitiktas atsistojus ir gausiais plojimais.
The daughter of Mantas Kvedaravičius receives the award European Documentary 2022 on behalf on her late father: "My father lost his life delivering medicine to people. I feel so proud to have had someone like that in my life." #europeanfilmawards pic.twitter.com/3jhMKXKhLm
— European Film Academy (@EuroFilmAcademy) December 10, 2022
Kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis LRT.lt teigė, kad šie Europos kino apdovanojimai Lietuvai buvo istoriniai, nes nominuoti net du lietuviški filmai – „Mariupolis 2“ ir Sauliaus Baradinsko „Techno, mama“.
„Tai milžiniškas laimėjimas. Daugelis tikėjosi, bet nesiryžo tvirtai prognozuoti, kad M. Kvedaravičiaus filmas pelnys geriausios dokumentinės juostos apdovanojimą. Vis dėlto sprendimas buvo labai logiškas, o tuo pačiu ir gana skausmingas. Tačiau būtų dar skaudžiau, jei filmas nesulauktų tokio įvertinimo“, – LRT.lt sakė D. Gluščevskis.
Mariupolio mieste, Ukrainoje, kovo pabaigoje nužudyto kino režisieriaus, kultūros antropologo M. Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Mariupolis 2“ pasaulinė premjera įvyko gegužės 17 d. 75-ajame tarptautiniame Kanų kino festivalyje, oficialioje specialių seansų programoje „Kanų premjeros“.
„Žiūrėti antrąją „Mariupolio“ dalį – užduotis ne iš lengvųjų. Ne tik dėl kraują stingdančio žinojimo, kad filmo režisieriaus jau nebėra tarp gyvųjų. Ne tik dėl kuo aiškiausio suvokimo, kad tai, ką matai ekrane, vasarį tapo Ukrainos žmonių tikrove, prie kurios prisilieti tik iš patogaus kino salės tamsos atstumo, iš taikaus gyvenimo prabangos, kurios tą pačią akimirką nejučia pradedi gėdytis“, – apie „Mariupolį 2“ rašė kino kritikas D. Gluščevskis.
„Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas“, – rašoma filmo pristatyme.
Pasak Kanų žiuri, apdovanojimas skirtas filmui, „kurio neįmanoma palyginti su jokiu kitu konkurso dalyviu. Labai radikaliam, drąsiam, meniškam ir egzistenciniam kūriniui „Mariupolis 2”.
MARIUPOLIS 2 by Mantas Kvedaravičius is European Documentary 2022. #europeanfilmawards #monthofeuropeanfilm ✨ pic.twitter.com/LHXCSoCkFo
— European Film Academy (@EuroFilmAcademy) December 10, 2022
Režisierius Mantas Kvedaravičius šių metų kovo pabaigoje buvo nužudytas Ukrainoje. Filmą pabaigė kurti montažo režisierė Dunia Sichova, dirbusi su Mantu Kvedaravičiumi kuriant ankstesnius jo filmus „Mariupolis“, „Partenonas“ ir režisieriaus sužadėtinė Hanna Bilobrova.
„Pastaraisiais metais Europos kultūra ir kinas bando suvokti, reprezentuoti ar atsiriboti nuo ją apibrėžiančių čia vykstančių politinių procesų: ekonominių krizių Europos pakraščiuose, pabėgėlių srautų bei teroro išpuolių. „Prologos“ siekia ne tik papasakoti istoriją apie draugystę, laukimą ir netektį šiandieninės Europos krizės kontekste, bet ir atskleisti kitą, „nematomą“, intymią ir kasdieninę šios krizės pusę. Parodyti ją iš „vidinės“ pusės, taip, kaip ją „mato“ tie, kurie dažniausiai ir yra dramatiški kino ar kitų vaizduojamųjų priemonių objektai,“ – apie filmo siekius kalbėjo M. Kvedaravičius.
Iki šiol vienintelis Lietuvos atstovas, laimėjęs statulėlę šiuose apdovanojimuose, – Audrius Stonys 1992-aisiais už juostą „Neregių žemė“. Tais pačiais metais tarp pretendentų buvo Šarūno Barto filmas „Trys dienos“.
„Nuo Kanų iki Reikjaviko, pasaulio auditorijos jau pripažįsta ir atpažįsta tiesos pasakojimo jėgą, iš Manto pareikalavusios didžiausios aukos – jo gyvybės. Milžiniškomis jo artimųjų ir bendradarbių pastangomis ši jėga, tikiu, ir toliau liudys teisingumą ir padės atmerkti akis tiems, kurių pasaulėvaizdis paveiktas istorijos perrašymo, šlykštaus melo ir brutalaus žiaurumo“, – savo įraše apie laimėjimą rašė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
„Mūsų pareiga ir toliau skleisti tiesos, teisingumo ir neišvengiamos Ukrainos pergalės žinią. Mūsų pareiga – savo kasdieniais darbais – ir būti šia žinia“, – pridūrė jis.
