Kiekvienos jūrinės valstybės vandenys gali papasakoti daugybę įdomių istorijų, didžioji jų dalis – tragiškos. Tai, kas randama jūros dugne, yra kiekvienos valstybės istorinis paveldas. Kiek jo turime, ką apie jį žinome ir kaip jį saugome, pasakoja narai ir archeologai, galintys prisiliesti prie lobių, nematomų nuo saulėto paplūdimio.
Baltijos dugne, netoli Lietuvos krantų, ilsisi daugiau kaip 120 laivų skenduolių, o archeologas Vladas Žulkus įspėja – Baltijoje nardantys mėgėjai kartais padaro daug žalos.
„Mediniai laivai, medinių laivų liekanos, kurios archeologams yra įdomios, dažnai nelabai domina narus mėgėjus. Girdėjau tokį atsiliepimą: „Panėrėm, o ten lentų krūva.“ Juos labiau domins Antrojo ir Pirmojo pasaulinio karo laivai, jie dideli, išvaizdūs ir ten visko daug. Daug žmonių dabar nardo, žmonės, kurie nelabai supranta kartais“, – „Kultūros dienos“ reportaže pasakoja archeologas Vladas Žulkus.
Į Lietuvos kultūros vertybių registrą šiuo metu yra įtraukta 18 laivų skenduolių. Likę nėra pakankamai aprašyti. Klaipėdietiškų šaknų turinti vokietė Sabine’a Kerkau jau kelerius metus tyrinėja Baltijos dugną. Moteris, panėrusi daugiau nei 6 tūkst. kartų, sako, kad Baltijos jūra yra kietas riešutėlis.
„Matomumas Baltijos jūroje, ypač giliau nei 40 metrų, labai geras, tačiau yra šalta ir tamsu. Svarbiausia, kad patys laivai būna labai gerai išsilaikę, gilumoje mažai deguonies, mažai šviesos ir beveik nėra druskos. Todėl mes randame lobius. Lobius ta prasme, kad laivai yra nepaliesti, o mes pirmieji galime ištirti visas tragiškas istorijas, patvirtinti kažkieno žūtį ar rasti labai įdomių artefaktų kaip laivo varpas, techninė įranga, perduoti tai muziejams arba palikti jūros dugne kitiems pažiūrėti. Tai, ką mes darome, labai svarbu, bet ir labai pavojinga“, – sako S. Kerkau iš „Baltic Sea Heritage Rescue Project“.
Profesionalūs narai kartu su archeologais neria norėdami sugrąžinti prarastas istorijas, o juodąja archeologija užsiimantys narai siekia kitų tikslų ir jų Baltijos jūroje taip pat yra, sako Kultūros paveldo departamento (KPD) atstovas Laisvūnas Kavaliauskas.
„Turime, deja, juodųjų archeologų, juos domina radiniai laivuose ir šalia jų. Norėčiau paminėti laivą „Fusilier“, kurį atrandant pats dalyvavau ekspedicijoje, ir sonaras buvo nufilmavęs dėžes su šaulių ginklais, tų dėžių buvo kelios dešimtys, keli šimtai šautuvų. Šiandien nėra nė vieno“, – pasakoja KPD Klaipėdos skyriaus vyriausiasis inspektorius.
Vis dėlto, pasak Laisvūno Kavaliausko, po vandeniu esančios vertybės dabar saugomos kur kas geriau nei prieš porą dešimtmečių. Yra įstatymai ir susitarimai su Pakrančių apsaugos tarnyba, kariškiais, Saugios laivybos administracija dėl pagalbos ir koordinuotų veiksmų. Tačiau daugybę metų Baltijoje nardantis profesorius V. Žulkus sako, kad apsauga yra per menka.
„Mano supratimu, tvarkos nėra tinkamos. Ten archeologija be archeologų, nereikalaujama, kad tas, kuris vadovauja nardymams, turėtų supratimą apie tą objektą iš istorinės pusės, apie jo vertę. Kitas dalykas, Lietuvoje nėra vykdomas nuskendusių laivų monitoringas, nestebima, kaip jie pasikeitė“, – pasakoja archeologas.
Nuo pat Lietuvos jūrų muziejaus įkūrimo čia matėme įvairiausių jūros išmestų ir archeologų rastų eksponatų iš Baltijos dugno. Muziejaus direktorė džiaugiasi naująja Baltijos lobių ekspozicija, tačiau tikina, kad ne viską reikia iškelti į paviršių.
„Tai, kas yra Baltijos jūroje, puikiai yra išsaugoma. Tai turi likti, būti nepaliesta“, – teigia Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.
Jūrų muziejaus ekspozicijoje pristatomi du per karus ant minų užplaukę laivai, laiko nepaliesti abiejų varpai, kiti reliktai. Vaizdo pasakojimus parodai sukūrė menininkas Rimas Sakalauskas. Projekto partnerė organizacija „Baltic Sea Heritage Rescue Project“ parodai pagamino nuskendusių laivų 3D modelius.
