Birželį mirusio legendinio aktoriaus Regimanto Adomaičio kaimynai sumanė pagerbti jį atminimo lenta. Tam pritarė bendrijos gyventojų dauguma, buvo surinkti pinigai meninio projekto įgyvendinimui. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija jų iniciatyvą atmetė. Esą laikomasi ankstesnių kadencijų principo atminimo lentas tvirtinti po 10 metų nuo asmens mirties. Išimtis padaryta tik Romualdui Ozolui.
Žurnalistas, buvęs diplomatas ir premjero Algirdo Brazausko patarėjas Vilius Kavaliauskas asmeninėje feisbuko paskyroje išdėstė nusivylimą dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė neleido birželį mirusio R. Adomaičio kaimynų iniciatyva pagerbti aktoriaus atminimo lenta.
„Neleido prisiminti R. Adomaičio, – rašo V. Kavaliauskas. – Mums garsusis aktorius – ne tik žvaigždė. Jis buvo puikus kaimynas. Su juo stumdėme šiukšlių konteinerį ir ginčijomės dėl namo renovacijos. Po laidotuvių visu daugiabučiu sutarėme: pagerbsime jį ant namo sienos. Šeima atrinko portretą, Rimantą Dichavičių paprašėme parengti eskizą, geri skulptoriai pasisiūlė daryti pačią atminimo lentą. Ir pinigai turėjo būti mūsų – kaimynų.“
Anot V. Kavaliausko, namo bendruomenės prašymą savivaldybės komisija svarstė rugpjūčio 31 dieną. Atsakymas gautas tik po mėnesio – jau pareikalavus.
„Ponas Gediminas Jaunius pagerbti 40 metų mūsų name gyvenusį, dukart Lietuvos ordininką R. Adomaitį NELEIDO. Parašė, kad kol nepraeis 10 metų nuo mirties, net nesvarstys“, – skelbiama feisbuko įraše.
Anot V. Kavaliausko, kaimynai neprašę nieko neleistino. „Tik kad leistų pagerbti, kaip pagerbti ant savo namų Kazimieras Vasiliauskas, Romualdas Ozolas, Donatas Banionis. Tiesa, jiems leidimus davė ne p. G. Jaunius, tai ir 10 metų laukti nereikėjo. Gaila, to pono nepažįstu, tai nežinau ir logikos“, – piktinasi V. Kavaliauskas.
LRT.lt jis teigė suprantąs, jei 10 metų termino būtų reikalaujama norint statyti paminklą.
„Tačiau tai tik atminimo lenta. Po dešimties metų gal nė žmogaus pėdsako tame name neliks. Mums siūlė imtis iniciatyvos ir patiems viską padaryti į nieką nesikreipiant. Tačiau paisėme įstatymo. Turime visų gyventojų vieningą nuomonę, turime garantijas dėl finansavimo. Aktoriaus šeima parinko atvaizdą meniniam projektui“, – kalba V. Kavaliauskas.
Vilniaus miesto tarybos narys ir Istorinės atminties komisijos pirmininkas G. Jaunius į klausimą dėl gyventojų bendruomenės iniciatyvos sužlugdymo atsakė raštu.
„Vilniaus istorinės atminties komisija, kurią sudaro platų kompetencijų ratą atstovaujantys asmenys – architektai, istorikai, menotyrininkai, kitų sričių mokslininkai, savivaldybės administracijos darbuotojai bei Vilniaus tarybos nariai, – šioje kadencijoje nuosekliai laikosi paveldėto iš ankstesnių kadencijų principo išlaikyti 10 metų perspektyvą iki įamžinant bet kurį iškilų asmenį.
Tiesa, vieną kartą mano pirmininkavimo kadencijos metu komisija išimtį padarė R. Ozolo atminimo lentos klausimu. Anuomet, diskusijų komisijoje metu, susiformavo sprendimas taikyti išimtį.
Tačiau bendrai – komisijoje nuo seno egzistuoja principas gatvių pavadinimus, atminimo lentas ar paminklus Vilniuje tvirtinti išlaukus dešimties metų po asmens mirties laikotarpio.
Šio principo laikomės manydami, kad istorinė perspektyva skubos nereikalauja. Greta matome esant gerokai platesnio horizonto iškilių asmenų pagerbimui – pagarbą ir atmintį talpina ne vien daiktiniai simboliai, bet taip pat ir reiškiniai bei veiksmai, kuriems joks metų cenzas nėra taikomas“, – teigia G. Jaunius.
Anot jo, Vilniaus istorinės atminties komisija, svarstydama pareiškėjų prašymą dėl šviesios atminties aktoriaus R. Adomaičio atminimo lentos, klausimo nusprendė iš esmės nesvarstyti būtent dėl to, kad dar nesukakę dešimt metų po asmens mirties.
Kita vertus, pasak Vilniaus tarybos nario, Istorinės atminties komisija yra patvirtinusi vieningą atminimo lentos tipą, kuriuo jau keletą metų pagerbiami iškilūs Vilniaus istorijai reikšmingi asmenys.
„Tad neskubėčiau sakyti, kad būtų šiuo atveju pritarta netipinei atminimo lentai, net ir be klausimo dėl 10 metų istorinės perspektyvos. Drauge su vyriausiojo architekto komanda siekiame vieningos estetikos mieste, – rašo G. Jaunius portalui LRT.lt. – Asmeniškai suprantu, kad nuosekliai laikydamiesi tam tikrų principų nuviliame kai kurių asmenų saviraiškos lūkesčius, vis dėlto tikiu, kad taip Vilniaus Istorinės atminties komisija pasitarnauja bendram visuomeniniam gėriui, užtikrindama aukštesnę miesto estetiką ir išlaikydama solidų tempą istorinių atminčių žingsniuose.“
