Rugsėjo 15 d. MO muziejuje pristatyta ką tik pasirodžiusi literatūrologo, rašytojo Rimanto Kmitos knyga „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Joje ne tik stengiamasi suprasti poeto fenomeną, bet ir kalbama apie jo gyventą laiką, visuomenę ir lūžio tarpsnį. Kaip teigia knygos autorius, Gedai konfliktas kultūroje ir kūryboje buvo būtinas, o gyvenimas be jo – neįmanomas.
Monografijos „Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“, daugybės straipsnių, romanų „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ autorius sako, kad poeto kūryboje daug pykčio, kovos ir konkurencijos – ji lydėjo jį nuo mažų dienų:
„Vaikystėje Geda patyrė daug streso, gyveno pokario įtampoje, kur sekama, daug kas nutylima ir su tavimi nesielgiama taip, kaip dabar su savo vaikais elgiamės mes.“
Anot ne vienus metus S. Gedos kūrybą ir gyvenimą tyrinėjusio R. Kmitos, dauguma klasės draugų prisimena, kad būsimas poetas visur norėjo būti pirmas.
„Ne tik eilėraščius rašė geriausiai, bet norėjo pasižymėti ir sporte, ir šokiuose. Nors nelabai turėjo muzikinės klausos, bet vis tiek visur vežėsi akordeoną ir bandydavo groti.“
Ir kai S. Gedai nebereikėjo nieko įrodinėti, kai jau buvo pripažintas poetas, užsiplieksdavo dėl menkiausios kritikos, neteisingo, nepakankamo įvertinimo. Tai kūrėjo gyvenimą labai trikdė.
Pyktis, pasak autoriaus, lėmė nesitaikstymą su neteisybe, nuolatinį konflikto su aplinka ieškojimą, tačiau kartu ir skatino vidinę ugnį, be kurios nebūtų poezijos.
Prisitaikymas prie sistemos
Kaip teigia knygos pristatyme dalyvavusi Vilniaus universiteto profesorė psichologė-psichoterapeutė prof. Danutė Gailienė, S. Gedos amžininkai gyveno ir kūrė kiekvienas savaip: vieni aršiai priešinosi, kiti galėjo pasitraukti iš Lietuvos ir ten laisvai rašyti, o treti – kūrė į stalčių.
Pastarieji veikė pagal Triksterio archetipą: koketavo su sistema ir stengėsi apgaudinėti, laviruoti, o tai, pasak D. Gailienės, turėjo kur kas tragiškesnių pasekmių.
Tačiau, S. Gedos požiūriu, kūryba privalėjo egzistuoti. Iš to kylantis pyktis S. Gedos kūryboje tapdavo kūrybos sąlyga, gyvenimo būdu.
„Mes Gedą įsivaizduojame kaip didį autorių, o iš tiesų matome neužtikrintą, nesaugų žmogų, nuolat jautusį egzistencinę baimę prarasti Dievo dovaną – kūrybą“, – teigia knygos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autorius.
Lūžio akivaizdoje
Literatūros mokslininkė Dalia Satkauskytė sako, kad atkūrus nepriklausomybę daugelis kūrėjų skundėsi ir buvo nepatenkinti – išgyveno romantizmo genijaus mitą. Nes tada ne menas ir literatūra visuomenėje buvo svarbiausi, o su tuo susitaikyti, anot mokslininkės, lietuvių rašytojams buvo itin sunku.
„Viena yra traumos, kurios susiformavo dar anksčiau, kita – jausmas, kad esi tarpininkas tarp aukštesnės jėgos, kalbos ir šio pasaulio. Ir kaip tokiam tarpininkui tau daugiau leidžiama“, – komentuodama S. Gedos psichologinius lūžius teigė D. Satkauskytė.
Anot mokslininkės, S. Geda turėjo tam tikrus estetikos modelius: „Rašytojas perėmė bodleriškąją filosofiją – kurti ne tik poeziją, bet ir savo gyvenimą. Jam šis modelis atrodė labai patrauklus.“
„Aš visada pranašaudavau sau sunkų gyvenimą. Bet kad aš pats to norėjau. Aš nenorėjau lengvo gyvenimo – poeto likimas negali būti geras ar laimingas“, – yra minėjęs ir pats S. Geda.
Kaip teigė knygos autorius R. Kmita, „Ugnies giesmės“ iš dalies ir apie kainą, kurią už kūrybą sutiko mokėti poetas, o kartu ją mokėjo ir jo artimieji. Ir apie laiką, kuriame klestėjo S. Gedos poezija, apie santvarkų kaitą, vaikystę ir senatvę, gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekada negęstanti ugnis.
