Jo vardas Karlas, jos – Jaja, ir jie abu yra labai gražūs. Karlas dirba modeliu, noriai ir kvailai šypsosi, mėgsta manyti, kad turi progresyvių pažiūrų ir dažnai susimąsto apie lyčių lygybės problemą. Jaja yra nuomonės formuotoja ir uždirba daugiau nei Karlas, nors didžiąją dalį atlyginimo gauna nemokamais produktais ir paslaugomis.
Karlas ir Jaja yra tobula pora. Jie vienodai nesubrendę, vienodai mėgsta prabangą ir vienas kitą paprotinti. Karlas turi vilčių, kad Jaja jį pamils. Jaja tuo abejoja. Abu sutaria, kad svarbiau, jog buvimas kartu padeda jų karjeroms.
Karlas ir Jaja yra vaikštančios klišės, o kartu ir pagrindiniai naujojo švedų režisieriaus Rubeno Östlundo filmo „Liūdesio trikampis“ personažai. Jie leidžiasi į nemokamą kruizą, susipažįsta su grupele tokių pat pinigų pertekusių, nuo tikrojo pasaulio atitrūkusių poilsiautojų ir, laivui paskendus, atsiduria negyvenamoje saloje. Žinoma, jie neturi jokių įgūdžių, reikalingų išgyventi laukinėje gamtoje. Ir, žinoma, visi jų pinigai staiga pasidaro nieko verti.
2017-ais Kanuose triumfavęs ankstesnis R. Östlundo filmas „Kvadratas“ savo taikiniu buvo pasirinkęs modernaus meno pasaulį, o per jo prizmę leido tarsi po padidinamuoju stiklu pamatyti šiuolaikinių žmonių susvetimėjimą. „Liūdesio trikampyje“ buvo žadama ieškoti žmogiškumo krizės ženklų mados pasaulyje.
Liūdesio trikampiu vadinama atitinkamos formos kaktos vieta virš antakių ir modeliams dažnai sakoma ją atpalaiduoti. Tačiau ši žavi šiandienos priverstinio optimizmo metafora galiausiai lieka tik savitiksliu įdomiu faktu. Apie madą filme šnekama maždaug pirmąsias 10 minučių. Likusios 140 skirtos pasisakyti žmonių nelygybės tema.
Kruiziniame laive, kuriame atsiduria filmo herojai, nelygybė atsiskleidžia itin ryškiai. Jame poilsiauja vieni iš turtingiausių pasaulio žmonių, geriantys geriausią šampaną, perkantys brangiausius laikrodžius ir pasipuošę tikrais deimantais. O šalia jų nuolat sukasi aptarnaujantis personalas, galintis sau leisti žymiai mažiau ir turintis pildyti kiekvieną savo klientų norą. Net jei tas noras – tučtuojau mesti visus darbus ir pradėti mėgautis gyvenimu.
Atrodytų, šią prarają tarp kruizinio laivo luomų lemia nelygus kapitalo pasiskirstymas. Tačiau – o didžioji gyvenimo ironija – patekę į negyvenamą salą, jie vis tiek netrunka susikurti hierarchinę bendruomenę. Skirtumas tik tas, kad laive viską valdė turtingieji kapitalistai, o štai saloje valdžią į savo rankas perima nagingoji tualeto valytoja.
Štai taip, matot, sako R. Östlundas, mes esame pasmerkti nelygybei. Marksas buvo neteisus, būtis neapsprendžia sąmonės, o susigrąžinę gamybos priemones sau, buvę proletarai išsyk tampa naujaisiais išnaudotojais. Pasaulis papuvęs, žmonės sugedę, pinigai ir valdžia gimdo tironus, belieka tik iš visko juoktis.
Labai keista matyti, kaip protingas ir anksčiau pavydėtiną įžvalgumą demonstravęs režisierius leidžia sau sukonstruoti tokį silpną argumentą. Reikalas net ne tas, kad lygybės tema yra tokia plati, kad jai normaliai išskleisti neužtektų ir septynių valandų trukmės filmo. Problema ta, kad jis sukuria sau silpniausius įmanomus varžovus, bukiausius ir primityviausius personažus, sukuria jiems labiausiai nuspėjamas aplinkybes, o paskui pateikia rezultatą kaip atskleistą tiesą apie žmonių prigimtį.
Atsiprašau, Rubenai, bet taip nedaroma. Negalima tiesiog imti ir vaizduoti visų turtingų žmonių kaip pralobusių iš vagysčių arba iš karo. Nesąžininga vaizduoti visus modelius kaip neišsilavinusius garbėtroškas. Pernelyg lengva atrodyti protingiausiam, kai tave supa vien idiotai. Aš suprantu, kad supaprastinimas yra viena iš pagrindinių komedijos priemonių, tačiau būtų gerai pulti savo svorio kategorijos priešininką.
Režisierius didžiąją dalį filmo renka tik žemiausiai kabančius vaisius, prieš tai apdairiai pats juos ir sukabinęs. Iš pradžių parodo, kaip neviliojančiai gali atrodyti pretenzingai patiektas maistas, o paskui verčia personažus pusvalandį vemti ir viduriuoti. Sukuria rusą milijonierių ir padaro jį šūdo pardavėju. Paskui, žinoma, paaiškina, kad ne šūdo, bet natūralių trąšų, bet mes juk supratome užuominą, tiesa?
Gelbsti, kad visa tai daroma su tikru neslepiamu pasimėgavimu. Prisiekiu, dar niekada negirdėjau, kad kino kritikų pilna salė taip smarkiai kvatotų. Kaip profesionalus pianistas, paprašytas sugroti estradinę dainelę, Rubenas naudojasi kiekviena proga parodyti savo neabejotiną meistrystę.
Jis žino, kad komedijai reikia ne tik teksto, bet ir laiko, todėl nebijo ilgų pauzių ir nedvejoja, kai būtina pagreitinti montažą. Jis žino, kad prajuokinti gali ne tik žodžiai, bet ir gestai, žvilgsniai, net daiktai ar šunys, todėl visada įdėmiai fiksuoja visas smulkmenas. Jo aktoriai kiekvieną akimirką pasiruošę apsikvailinti, noriai ir vykusiai priešpastatydami savo tobuliems fiziniams duomenims kūnišką nerangumą.
Visomis šiomis priemonėmis R. Östlundas sugeba iš paprasčiausių prielaidų sukurti tikrą absurdo operą. Šios sudėtingos kelių veiksmų struktūros negali nekelti susižavėjimo, net pavydo. Bet ir vargina jos ne mažiau. Grynai techniniu požiūriu „Liūdesio trikampiui“ nėra ko prikišti. Tačiau naujausiam „Auksinės palmės šakelės“ laureato filmui, lyginant su ankstesniais kūriniais, akivaizdžiai pritrūko lengvumo ir empatijos.
„Kvadratas“ taip puikiai veikė ne tik todėl, kad yra kupinas idėjų, energijos ir kandaus sąmojo. Kritikų ir žiūrovų meilę jis pelnė, nes jame yra mažiausiai vienas – mažo berniuko – personažas, savo nuoširdumu suteikiantis svarbią atsvarą visai cinikų kompanijai, paverstai satyros ir ironijos strėlių taikiniais.
„Liūdesio trikampyje“, savo ruožtu, nėra nė vieno iš tiesų simpatiško personažo, nė vieno tikro žmogiškumo blyksnio, kuris pasiūlytų skęstančiai žmonijai gelbėjimosi ratą. Todėl, kai R. Östlundas vaizduoja jos ydas, nuodėmes ir paklydimus, ūmai pradedi abejoti, ar šią kritiką jis taiko ir sau.
