Ukraina triumfavo didžiausiame Europos dainų konkurse. Ar ši pergalė galėtų padėti kovoje su Rusija bei ką rodo Europos vieningumas? LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – rašytoja, menotyros mokslų daktarė, aktyvi Ukrainos rėmėja Kristina Sabaliauskaitė.
– Stebėjote „Eurovizijos“ dainų konkursą būdama Londone. Ką jums reiškia ir kokią žinią skleidžia daina nugalėtoja „Stefania“?
– Aš turbūt esu paskutinis žmogus ką nors kalbėti apie „Euroviziją“, nes tai yra ne mano stiliaus, žanro renginys, bet tradiciškai su draugais, aišku, žiūrime jį kiekvienais metais, sergame už Lietuvą. Šįsyk, kaip ir didžioji dalis Europos, sirgome už Ukrainą. Kalbant apie Ukrainos pergalę šiame konkurse, karas vyksta visais frontais ir informacinis karas, aišku, yra vienas iš frontų, viena iš dalių.
Tai tikrai matėme tokiame renginyje, kuris turi milžinišką tarptautinę auditoriją: ne tik puikią pergalę, bet ir atsakomąją Europos reakciją į Ukrainą ir ukrainiečius. Ir tai iš tikrųjų teikia labai daug optimizmo ir jėgų. Tai ne tik puiki daina, ne tik šaunūs, charizmatiški atlikėjai, kurie užkrėtė visą sceną ir visas auditorijas savo tikra, nemeluota energija, atvykę iš kariaujančios šalies, jų komentatorius stebėjo bunkeryje, slėpėsi, bet yra ir tolesnė su šia pergale susijusi istorija. Tai tiesiog vienas iš informacinio karo svarbių, didelių naratyvų, kuris plėtojasi prieš mūsų akis.
Tai tikrai matėme tokiame renginyje, kuris turi milžinišką tarptautinę auditoriją: ne tik puikią pergalę, bet ir atsakomąją Europos reakciją į Ukrainą ir ukrainiečius.
– Jūs paminėjote atsakomąją europiečių reakciją ir būtent ta europiečių reakcija buvo iš tiesų labai vieninga. Priešingai nei konkurso komisijai, Europai nekilo klausimų, kas šįmet geriausias ir ką reikėtų palaikyti. Ar tai ženklas, kad paprasti žmonės drąsiai išsako tai, ko kartais prisibijo kai kurių Vakarų šalių lyderiai?
– Taip, neabejotinai taip, aš tą galiu patvirtinti ir galiu patvirtinti kalbėdama iš savo asmeninės patirties. Man yra tekę būti Olandijoje, kur mano knyga šiuo metu yra sulaukusi didelio susidomėjimo ir Olandijoje buvo labai aiškiai matyti, kad olandų tauta smarkiai palaiko Ukrainą. O jų Vyriausybė, tarkim, vadovaujasi tokiu labiau pragmatišku, atsargesniu priėjimu, bet manau, kad visuomenės, žmonės turi daryti spaudimą savo valdžioms ir savo vyriausybėms ir labai aiškiai išreikšti, reikalauti, kaip rinkėjai, kaip piliečiai, į kurią kovos pusę jų šalis turi stoti.
Tai Europa pademonstravo tikrai labai smarkiai „Eurovizijoje“ ir manau, kad vyriausybės į šias savo rinkėjų nuotaikas turi atsižvelgti.
Kita vertus, yra tokių problemiškesnių, atsargesnių šalių. Neabejotinai reikėtų paminėti Prancūziją ir Vokietiją. Manau, kad tų šalių visuomenės turėtų daryti didesnį spaudimą savo valdžiai, o tam, kad jos tai darytų, tų šalių visuomenėse reikia kuo labiau skleisti žinią apie tai, kas darosi, ir čia mes, lietuviai, galime ir turime prisidėti, kuo tiktai galima.
Manau, kad tų šalių visuomenės turėtų daryti didesnį spaudimą savo valdžiai, o tam, kad jos tai darytų, tų šalių visuomenėse reikia kuo labiau skleisti žinią apie tai, kas darosi, ir čia mes, lietuviai, galime ir turime prisidėti, kuo tiktai galima.
– Ką ir darote jūs tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje. Po „Eurovizijos“ konkurso yra daug kalbų apie konkurso politiškumą. Ir iš tiesų – konkurso metu niekad nenuskambėjo žodis „karas“, nors tai didžiausias toks karas po Antrojo pasaulinio. Taip pat konkurso dalyviams būdavo draudžiama sakyti „Slava Ukraine“. Vėliau mes išgirdom šiuos žodžius iš kai kurių lūpų. At, jūsų akimis, bijo konkurso organizatoriai?
– „Eurovizijos“ paradoksas yra toks, kad tai yra visą laiką neva labai apolitiškas renginys, bet iš tikrųjų, kiek aš jį stebiu, man labai įdomu žiūrėti, kaip jis iliustruoja vyraujančias geopolitines tendencijas. Ir politika visą laiką buvo ir yra svarbus „Eurovizijos“ dėmuo. Jis, pavyzdžiui, labai ryškiai parodo kaimyniškus arba politinius šalių aljansus, kas už ką balsuoja. Ir įdomu buvo tai, grįžtant prie faktorių ir prie iliustracijos kaip padėties Europoje, kad, tarkim, Vokietijos ir Prancūzijos atstovai negavo visiškai balsų beveik. Tai, manau, irgi yra tam tikra tendencija, kuri parodo tuos ryšius tarp šalių. Viena vertus, organizatoriai, aišku, privalo deklaruoti objektyvumą ir nešališkumą ir nesiangažavimą į politiką, kita vertus, gyvenimas ir aktualūs politiniai įvykiai ateina į meną. Tai tiesiog eilinė iliustracija. Čia kaip kai kas mėgsta kalbėti, kad nepainiokime meno su politika, – gyvenimas juos supainiojo ir mes esame to liudininkai. Ir to iliustracija yra ta pati „Eurovizija“ kaip masinis, popsinis renginys.
„Eurovizijos“ paradoksas yra toks, kad tai yra visą laiką neva labai apolitiškas renginys, bet iš tikrųjų, kiek aš jį stebiu, man labai įdomu žiūrėti, kaip jis iliustruoja vyraujančias geopolitines tendencijas.
– „Visų jūsų prašau, padėkite Ukrainai, Mariupoliui, padėkite „Azovstal“ dabar pat“. Pacitavau „Kalush orkestra“ lyderio žodžius, finale atlikus dainą. Už šiuos žodžius jam grėsė diskvalifikacija. Aišku, jis nebuvo diskvalifikuotas, nes jie laimėjo. Ir būtent po šių žodžių „Google“ paieškos sistemoje kelis kartus išaugo paieškų su žodžiu „Azovstal“. Susidaro toks įspūdis, kad daliai europiečių ir tų, kurie rečiau domisi politika ar karu Ukrainoje, tai buvo proga sužinoti apie tai, kas vyksta gamykloje „Azovstal“?
– Taip, neabejotinai. Ir ukrainiečių grupės lyderio elgesys yra juo labiau gerbtinas. Žinot, jam grėsė ne tik diskvalifikavimas, bet jam realiai gresia mirtis. Nes turbūt puikiai žinote, kad kitą dieną po „Eurovizijos“ jis atsisveikino, pabučiavo savo sužadėtinę ir išvyko atgal į frontą. Ir tai yra kadrai, apskrieję visą pasaulio žiniasklaidą, kadrai, tęsiantys šitą nuostabų naratyvą ir suteikiantys labai svarbią žmogiškąją dimensiją absoliučiai visiems žiūrovams, kurie gali tapatintis, kurie gali žiūrėti. Kultūrinio naratyvo tolesnė tąsa yra ir tai, kas seka socialines medijas ir žiniasklaidą, kad rusai irgi davė atsaką ir dabar cirkuliuoja nuotraukos būtent rusiškų raketų, ant kurių užrašyta „Kalusha, prašėte išgelbėti Mariupolį, išgelbėti „Azovstal“. Rusai užrašė savo dedikacijas kabutėse ant raketų, kurios yra nukreiptos į Mariupolį ir „Azovstalį“.
Pasauliui tai sukelia atmetimo reakciją ir pasibjaurėjimą rusiškuoju nužmogėjimu. Taip kad nesistebiu, jog Kremliaus ruporai ir Kremliaus atstovai žiniasklaidai niršta, trypia kojomis, reikalauja diskvalifikuoti Ukrainą, na, tai yra tiesiog pralaiminčiųjų agonija, ir labai gerai.
Taip kad nesistebiu, jog Kremliaus ruporai ir Kremliaus atstovai žiniasklaidai niršta, trypia kojomis, reikalauja diskvalifikuoti Ukrainą, na, tai yra tiesiog pralaiminčiųjų agonija, ir labai gerai.
– Toks paradoksas: pasaulis nuo Europos iki tolimosios Australijos švenčia „Euroviziją“. Didžiausias dainų konkursas su taurėmis rankomis sveikina vieni kitus. Tuo metu Ukrainoje miršta žmonės. Gamykloje „Azovstal“, požemiuose ir po Mariupoliu baigiasi vanduo ir maisto likučiai. Daugybė sužeistų žmonių. Kaip jūs jaučiatės, stebėdama tokią situaciją?
– Jaučiuosi labai sunkiai. Nuo pat karo pradžios matydama vaizdus, net ir tuos, kuriuos dabar rodote, aš jaučiu tiesiog fizinį skausmą. Man sukelia labai didelę empatiją. Aš atsimenu sausio 13-ąją, kur buvo milijoną kartų viskas lengviau ir ne taip baisu. Aš galiu tiktai įsivaizduot, ką tie žmonės jaučia. Ir noriu pabrėžti vieną labai svarbų dalyką – mes jokiu būdu negalime pasiduoti tokiam informaciniam nuovargiui ir atbukimui, nes tai yra ilgas maratonas mūsų pastangų ir mūsų pagalbos, ir to, ką mes turime daryti, reikia nuolat, kiekvieną dieną. Reikia galbūt mažiau taškytis vidinei rinkai skirtomis emocijomis, kartais labai daug atiduodam laiko, žodžių kažkam, kas galbūt bus skirta mūsų vidinei cirkuliacijai Lietuvoje. Mes turime pažiūrėti truputėlį labiau į išorę, kaip galime padėti Ukrainai. Labai svarbu nenustoti aukoti, nes jau minima, kad ta pirminė aukų banga pradeda slūgti.
Ir noriu pabrėžti vieną labai svarbų dalyką – mes jokiu būdu negalime pasiduoti tokiam informaciniam nuovargiui ir atbukimui, nes tai yra ilgas maratonas mūsų pastangų ir mūsų pagalbos, ir to, ką mes turime daryti, reikia nuolat, kiekvieną dieną.
Kaip sakiau, tai turi būti ilgas, ištvermingas maratonas, nes tik taip bus pasiekta pergalė ir manau, kad turi labai prisidėti ir visi mūsų intelektualai, ir kultūros atstovai, ypač tie, kurie yra žinomi užsienyje. Ypač tie, kurių knygos yra verčiamos užsienyje, nes yra gi publikuota lietuviškos literatūros ir apie vaikų likimus Antrojo pasaulinio karo metais. Jos yra užsienyje skaitomos, žinomos. Man atrodo, kad visi mes turime atsistoti ir kalbėti, kad lygiai tokie pat nežmoniški, tragiški ukrainiečių vaikų trėmimai į Rusiją, jų pagrobimai, atėmimai iš tėvų vyksta dabar.
Labai rimtai kiekvienas turime pažiūrėt, ką mes galime padaryti pasauliui, kad mobilizuotume visus bendrai kovai. Nes iš tikrųjų mūsų pastangos, kad ir nedidelės, turi poveikį, aš tuo įsitikinau.
