Lietuvoje vyksta diskusijos dėl Lietuvos rusų dramos teatro pervadinimo, taip pat dėl Kauno A. Puškino gimnazijos pavadinimo keitimo. Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras Pavelas Lavrinecas mano, kad karas Ukrainoje sujudino visuomenę, sukėlė labai daug emocijų, tačiau nereikėtų veikti paskubomis.
„Turime suvokti skirtumą tarp rusų kultūros ir šiuolaikinės Rusijos valstybės. Ir juo labiau pačioje rusų kultūroje skleisti šį suvokimą – suvokimą, kad Lietuvos rusų kultūra yra mūsų šalies kultūros paletės dalis, elementas, viena iš spalvų“, – interviu portalui LRT.lt sakė P. Lavrinecas.
Jis taip pat įsitikinęs, kad didesnę įtaką Rusijos visuomenės formavimuisi daro ne rusiška kultūra, o socialiniai-ekonominiai veiksniai ir net rusiški serialai.
„Nereikėtų manyti, kad rusų literatūra kalta dėl agresijos Ukrainoje, o tokių dalykų teko net socialiniuose tinkluose skaityti. Kad būtent ji išugdė tokius tuščiagalvius, nesugebančius savarankiškai mąstyti žmones, tokius mažus žmogelius kaip Akakijus Akakijevičius Bašmačkinas“, – sako P. Lavrinecas, prisimindamas vienos iš Nikolajaus Gogolio Sankt Peterburgo istorijų – apsakymo „Apsiaustas“ – pagrindinį veikėją.
– Prasidėjus karui, pačioje Ukrainoje buvo pradėti keisti rusų rašytojų ir mokslininkų vardais pavadintų gatvių pavadinimai. Ši banga pasiekė ir mus, todėl viešojoje erdvėje kilo diskusijų, kad galbūt reikėtų pervadinti Rusų dramos teatrą ar pakeisti Kauno A. Puškino gimnazijos pavadinimą. Net ir LRT pakeitė laidos „Rusų gatvė“ pavadinimą – nuo šiol ji vadinasi „Mūsų rusų gatvė“. Ar, jūsų nuomone, šie pokyčiai yra natūralūs?
– Viena vertus, yra aišku, kodėl taip vyksta Lietuvoje. Karas sujudino visuomenę, sukėlė labai daug emocijų, o dėl padidėjusio nervingumo ir nerimo žmonės pradeda blaškytis, nežinodami, kur panaudoti savo energiją, savo norą stabdyti agresiją, stabdyti karą, padėti Ukrainai. Ir griebiasi to, kas arčiausiai, kas jiems prieš akis, negalvodami, ar tai protinga ir tikslinga.
Pavyzdžiui, tokią ilgą istoriją turinčios laidos pervadinimas verčia manyti, kad kalbame apie savo rusus, suprantate? Man tai pasirodė visai patrauklu – „Mūsų rusų gatvė“.
Kalbant apie teatrą, būtų gerai labai aiškiai suprasti, kad Lietuvos rusų dramos teatras yra Lietuvos institucija.
– Tai vėlgi yra mūsų Rusų dramos teatras, tiesa?
– Tai Lietuvos kultūros įstaiga, kurioje daugiausia statomi spektakliai rusų kalba. Tai viskas, kas, tiesą sakant, jame yra rusiško. Pavyzdžiui, jis net nėra skirtas išimtinai rusų publikai.
– Beje, ten buvo statomos ne tik rusiškos, bet ir lietuviškos pjesės. Pavyzdžiui, Žemaitė.
– Todėl ir sakau – daugiausia. Bet aktoriai ten nėra atrenkami etniniu pagrindu, o ir šio teatro meno vadovai yra patekę konkurso būdu, pristatę savo koncepcijas.
Tą patį galima pasakyti ir apie A. Puškino gimnaziją Kaune. Juk ši A. Puškino gimnazija Kaune egzistavo ir tarpukariu, ir nieko negąsdino. Juk ji irgi turi savo istoriją, bent jau įstaiga tokiu pavadinimu. Juk ji visiškai teisėtai veikė nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje tarpukariu. Veikė Rusų gimnazijos mokytojų asociacija, kuri iš pradžių nuomojo patalpas, vėliau pavyko sukurti partnerystę ir ekonomine prasme – surinkti pinigų, investuoti į pastato statybas. Ir ši gimnazija sėkmingai veikė iki 1940 m.
Lygiai tokia pati istorija buvo ir su Vilniaus A. Puškino gimnazija. Tai buvo Vilniaus rusų draugijos įsteigta gimnazija. 1937-aisiais, A. Puškino jubiliejaus metais, jai suteiktas A. Puškino vardas ir ji taip pat sėkmingai gyvavo iki 1940 m.
Tad, mano nuomone, pirmiausia reikėtų nepainioti pačių rusų su Vladimiro Putino režimu. Turiu omenyje rusus, rusų tautą, rusų etnosą, rusų žmones visame pasaulyje, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Ir suvokti skirtumą tarp Rusijos kultūros ir šiuolaikinės Rusijos valstybės. Ir juo labiau pačioje rusų kultūroje skleisti šį suvokimą – suvokimą, kad Lietuvos rusų kultūra yra mūsų šalies kultūros paletės dalis, elementas, viena iš spalvų.
– Prisiminkime, kad šiuo atveju Aleksandras Puškinas nėra vien rusų literatūros ar pačios Rusijos simbolis. A. Puškino šeima glaudžiai susijusi su Lietuva. Vilniuje, namuose, kur gyveno jo sūnaus šeima, veikia muziejus.
– Taip, jo jauniausias sūnus Grigorijus vedė Varvarą Melnikovą, kuri, mūsų džiaugsmui, gavo tokį palikimą – dvarą prie Vilniaus. Be to, reikia prisiminti, kad Vilniuje buvo pakrikštytas ir A. Puškino protėvis Abraomas Hanibalas.
– O tai nėra legenda? Tai tikra istorija?
– Daugiau ar mažiau tikra. Datos atitinka.
– Prasidėjus diskusijoms dėl gimnazijos pervadinimo, poetas ir vertėjas Georgijus Jefremovas man priminė A. Puškino eilėraštį „Rusijos šmeižikams“. Jame A. Puškinas sako, kad jiems, šmeižikams, „bus vietos Rusijos laukuos, tarp jiems nesvetimų karstų“. Priminkite šio eilėraščio kontekstą, kokiomis aplinkybėmis jis parašytas?
– Turiu pasakyti, kad A. Puškinas iš tikrųjų buvo, čia žodžių iš dainos neišmesi, kaip sakoma, imperialistas, imperijos dainius. Taigi jis, Rusijos imperijos patriotas, ištikimas savo amžiaus sūnus, parašė šį eilėraštį 1831 m. sukilimo proga. Jis, galima sakyti, buvo skirtas Prancūzijos parlamentarams: „Ko, liaudies gražbyliai, jus pyktis šiandien ima?“
Turimi omenyje Vakarų Europos oratoriai, kurie norėtų kaip nors priversti Vakarų Europos galias įsikišti ir ginti Lenkiją. O A. Puškinas tame pačiame eilėraštyje šį konfliktą interpretuoja kaip tarp slavų kilusį ginčą, kuris, tiesą sakant, kaip buvo įsitikinęs A. Puškinas, jau išspręstas.
Eilėraštis apskritai yra gana imperialistinis. Bet A. Puškiną mes mylime ne už tai. Lygiai taip pat ir Fiodoro Dostojevskio kūryboje būtų galima rasti gana polonofobiškų ar antisemitinių pasisakymų.
– Galima prisiminti ir tą istoriją, kai Fiodorui Michailovičiui Vilniuje pasidarė bloga, gatvėje pamačius tiek daug žydų... Kaip manote, ar tai šiuo metu gali tapti priežastimi nuimti Didžiojoje gatvėje kabančią F. Dostojevskio atminimo lentą?
– Lentoje tiesiog pažymima, kad čia lankėsi F. Dostojevskis. Vis dėlto tai yra viena iš reikšmingiausių pasaulio kultūros pavardžių. Ji puikuojasi knygų, kurias kiekvienas turėtų perskaityti, dešimtuke. Tokie sąrašai paprastai neapsieina be, pavyzdžiui, Levo Tolstojus, Fiodoro Dostojevskio. Ir nieko čia nepadarysi. Jie tam tikra prasme priklauso pasaulio kultūrai. Nors ir vieno, ir kito kūryboje galima rasti antivakarietiškų, antieuropietiškų ar kažkokių ksenofobiškų pasisakymų.
Pavyzdžiui, prancūzams turėtų būti labai nemalonu skaityti tai, ką apie prancūzus savo romane „Karas ir taika“ rašo L. Tolstojus. Ir vėlgi pasikartosiu, kad L. Tolstojų mes mylime ne už tai, o už tai, kad jis yra tikrai puikus žodžio meistras.
Kitas dalykas – nereikėtų manyti, kad skaitytojai yra panašūs į tuščius indus, į kuriuos pilamas kartais net nuodingų knygų turinys. Būtent su tuo ir susijęs reiškinys, kai žmonės skaito tas pačias knygas, tačiau skirtingai jas supranta. Žmonės perleidžia skaitomas knygas per savo patirtį – emocinę, gyvenimišką. Ir išsirenka iš knygų tai, kas juos iš tiesų paliečia. Grubiai tariant, galima sakyti, kad grožinėje literatūroje žmonės randa tai, ką jau iš dalies turi – jie ten daugiausia mato savęs pačių atspindį. Jie bet kuriuo atveju reaguoja į tai, kas jiems artima, kas juos liečia.
Tačiau nereikėtų manyti, kad rusų literatūra kalta dėl agresijos Ukrainoje, o tokių dalykų teko net socialiniuose tinkluose skaityti. Kad būtent ji išugdė tokius tuščiagalvius, nesugebančius savarankiškai mąstyti žmones, tokius mažus žmogelius kaip Akakijus Akakijevičius Bašmačkinas. Tokius, kurie nemurmėdami eina ten, kur valdžia pasiunčia.
– Tačiau čia yra dalelė tiesos, ar ne? Kaip jums atrodo?
– Tikrai ne.
– Vadinasi, Rusijos visuomenė labai skirtinga?
– Vis dėlto ir visuomenė skirtinga, ir žmonės daug sudėtingesni, negu galime įsivaizduoti.
– Tačiau tokią mintį sufleruoja Rusijos visuomenės reakcija į karą Ukrainoje. Daugelis intelektualų labai griežtai kalba apie paprastus rusus. Net žinomas režisierius Otaras Joselianis viename iš savo paskutinių interviu sakė, kad 50 proc. rusų apskritai yra galvijai, vėliau jis kiek sušvelnino savo teiginį, nurodydamas, kad tie 50 proc. yra minia...
– Čia iš tikrųjų kyla klausimas, kiek iš tų 50 proc. rusų lankėsi teatre, muziejuose, skaitė knygas?
– Ir ar visi perskaitė N. Gogolio „Apsiaustą“...
– Būtent, ir tas, suprantate, priverstinis skaitymas mokyklos lygiu. Ir visi puikiai žinome, kad daugelis moksleivių tik apsimeta, kad kažką skaito. O supratimą apie Natašos Rostovos ar Tatjanos Larinos personažą susidaro tik iš vadovėlio. Jie apsimeta, kad perskaitė.
O kalbant rimtai, čia labai svarbi gyvenimiška patirtis, artimiausia aplinka, kurioje žmonės auga. Jie gyvena tuose mažuose, baisiuose Rusijos provincijos miestuose, tokioje ne itin palankioje aplinkoje, kur perspektyvų labai nedaug, nebent stoti į Nacionalinę gvardiją, eiti tarnauti į policiją ar įsidarbinti apsaugininku banke.
Noriu pasakyti, kad tokioje ekonomikos ir politikos nustekentoje vietoje jokių kopimo socialiniais laiptais galimybių nėra. Ir nemanau, kad A. Puškinas ten galėtų pažadinti „gražius jausmus“. Tokiomis sąlygomis, kai žmogaus mato, kad jo tualetas – lauke esanti medinė būdelė, apie kokius gražius jausmus galima kalbėti?
Be to, žmogų veikia artimiausia aplinka, o kiek ten tiesioginės įtakos turi, pavyzdžiui, rusų kultūra, rusų tapyba ar rusų muzika, rusų literatūra? Kiek to poveikio?
Žinoma, suprantame, kad, pavyzdžiui, romanuose prieš mūsų akis klostosi įvairūs elgesio modeliai. Ir tai leidžia mums patikrinti savo gyvenimo situacijas šiuose siužetuose ir kažkaip perleisti šias įmanomas, o dažniausiai neįmanomas situacijas per savo įprastą gyvenimą. Matote, juk kinas, įskaitant televizijos filmus ir serialus, tą patį daro daug efektyviau. Būtų įdomu paanalizuoti, kokius nors tyrimus atlikti, pažiūrėti, kokį žmogų formuoja, pavyzdžiui, serialai apie banditus.
– Ir jie, greičiausiai, pridarė dar daugiau žalos negu literatūra.
– Serialai apie nusikaltėlius, detektyvai, veiksmo filmai – tai tik įtaigumo pavyzdys. Kodėl 18–20 amžiuje teatras buvo toks galingas įrankis. Nes visos aistros virė scenoje, priešais tavo akis, gyvai, o ne knygoje, kurią sau vienas tyliai skaitai. Akivaizdu, kad menas kažkaip veikia žmogų, bet reikėtų išsiaiškinti, koks menas ir kaip veikia.
– Vienas iš būdų išspręsti šiuos ginčus Lietuvoje galėtų būti dėmesys vietos rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių pasiekimams. Pavyzdžiui, rašytojas Marius Ivaškevičius mano, kad jei reikia pervadinti Rusų dramos teatrą, tai jis turėtų tapti Adomo Mickevičiaus teatru. Ką jūs apie tai manote?
– Tarp Lietuvos rusų nėra asmenybės, kuri prilygtų, pavyzdžiui, A. Mickevičiui, ar net, jei paimtume 20 amžių, – Česlavui Milošui. Taip, buvo talentingų rašytojų, talentingų poetų, bet vis tik ne tokio, ne pasaulinio lygio. Reikia tai pripažinti.
Taip pat skaitykite
– Kaip jums pati idėja suteikti teatrui A. Mickevičiaus vardą?
– Nesu tikras, kad tai būtų gerai ir teisinga. Matote, viskas priklauso nuo to, apie ką kalbame. Mano nuomone, šiuolaikinės Lietuvos kultūros struktūroje būtų gerai, jei būtų teatras, kuriame spektakliai daugiausia būtų vaidinami, pavyzdžiui, rusų kalba. Tai vienas dalykas.
Kitas dalykas – įdomi pati to pastato, kuriame yra įsikūręs Rusų dramos teatras, istorija. Juk jis kaip tik buvo pastatytas lenkų teatrui. Negana to, šio pastato užsakovai, vietos lenkai, buvo iškėlę sąlygą, kad nuo šio teatro scenos niekada neskambėtų rusų kalba. Čia ir paradoksas, kad po visų perturbacijų, kai Rusų dramos teatras neteko pastato, trupė į šį pastatą atsikraustė laikinai, kol bus atliktas remontas. Tačiau laikina tapo nuolatiniu.
Taip kad iš tiesų paradoksas – rusų teatras yra įsikūręs pastate, nuo kurio scenos neturėjo skambėti rusų kalba. Tarpukariu šiame pastate nuolat veikė lenkų teatras, vienu metu čia buvo įsikūręs lenkų teatrinei kultūrai labai svarbus kolektyvas „Reduta“. Ten keletą sezonų vaidino varšuviečiai, į neregėtas aukštumas iškėlę tuomečio Vilniaus teatrinę kultūrą. Taigi, jei ten įsikurtų lenkų teatras ir būtų pavadintas A. Mickevičiaus vardu, būtų gražu. Bet poreikis Vilniui turėti rusų teatrą niekur nedingsta.
– Esate VU Rusų filologijos katedros vedėjas. Ar jaučiate, kad keičiasi požiūris į rusų kalbą? Dabar pavasaris, ne už kalnų stojimo į universitetą metas. Ar būsimieji studentai domisi rusų filologija? Ar jūsų katedroje neplanuojami pokyčiai? Esu tikra, kad uždaryti jūsų niekas neketina.
– Uždaryti neuždarys, dėl to viskas aišku, bet, žinoma, pats katedros egzistavimas iš dalies priklauso nuo studentų skaičiaus. Nėra studentų, nėra etatų.
Ir turiu pasakyti, kad niekas taip iš pagrindų nekapojo rusų filologijos šaknų Vilniaus universitete kaip V. Putinas 2014 metais. Po Rusijos tą pavasarį įvykdytos Krymo aneksijos sulaukėme nepaprastai mažai studentų prašymų. Akivaizdu, kad buvo juntamas tokios socialinės atmosferos, kur viskas, kas susiję su Rusija, su rusų kultūra, su rusų kalba, buvo kažkaip nuspalvinta neigiama spalva, poveikis. Vėliau priimamų studentų skaičius nežymiai augo. Ir aš labai bijau, kad dabar, labai tikėtina, vėl patirsime kritimą.
Tuo labiau, kad nežinau, kiek racionaliai profesiją parenka mūsų būsimų studentų tėvai ar pasirenka patys studentai. Visai gali būti, kad svarstys, kiek perspektyvu dabar, kai nutraukiami ekonominiai ir kultūriniai ryšiai su Rusija, likimą susieti, pavyzdžiui, su rusų kalba? Gali būti, kad tai atsilieps priėmimui.
Nors, kita vertus, kolegos rusų filologai iš Lenkijos man sakė, kad Krokuvos Jogailos universitete rusų filologijos studentų skaičius tik auga. Ir kaip man juokdamasis pasakojo profesorius Vasilijus Ščiukinas, jaunimas, jausdamas, kad ten, Lenkijoje, valdžia nepritaria viskam, kas rusiška, veikiami prieštaravimo dvasios (nes jei valdžia draudžia, vadinasi, ten yra kažkas įdomaus), renkasi rusų filologiją. Bet nemanau, kad Lietuvoje būtų galima tikėtis panašios reakcijos. Pagyvensim, pamatysim.
