Viešpaties Dangun Žengimo, arba, kaip labiau įprasta vadinti – Misionierių, bažnyčia išgyveno vieną renovacijos etapą. Jau galima nuspėti, koks estetinis statinio vaizdas atsiskleis darbus visiškai užbaigus: rytinis bokštas – nuo jo pradėtas bažnyčios atnaujinimas – švyti balta spalva, o tamsiai pilkos ir rausvos rokoko puošybos detalės gerokai su ja kontrastuoja. Kai kuriuos praeivius šios „dėmės“ šventyklos sienose glumina.
Balta kelia abejonių
Dailėtyrininkė, Lietuvos baroko specialistė dr. Dalia Klajumienė LRT.lt teigia, kad renovuotame bokšte atsiskleidžia tipiškos 18 amžiaus antrosios pusės arba vėlyvojo baroko architektūros dekoro detalės – rokailės, kartušai, stilizuoti kapiteliai. Viskas atlikta tinkamai, detales anais laikais buvo įprasta išskirti – juk tokia ir yra puošybos esmė.
Jai šiek tiek abejonių kelia pernelyg balta sienų spalva. „Tačiau dėl to diskutuoti negaliu, nes specialiai nesidomėjau ir nežinau, ką restauratoriai aptiko atlikę polichrominius tyrimus. Kartais jie atranda kelis dažymo sluoksnius, todėl turi pasirinkti, kuria spalva dažyti renovuojant“, – sako D. Klajumienė. Ir nusijuokusi priduria: „Atrodo gana steriliai, bet tuoj viskas apsineš dulkėmis.“
Pasak jos, visiškai normalu, kad lipdyti bokšto elementai paryškinti kita spalva. Tik sovietmečiu bažnyčios buvo dažomos nykia, blankia spalva, taip, kad kuo mažiau kristų į akis. Bokšto nišose pavaizduoti netikri, iliuziniai langai, pasak jos, yra tipiškas 18 a. architektūros elementas.
Ryškesnės, nei esame pratę
Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vadovė Gerda Ožiūnaitė LRT.lt papasakojo, kad spalvinių sprendimų paieška vykdoma keliose statinio vietose pamažu nugremžiant tinką ir fiksuojant skirtingų tarpsnių spalvas.
Polichrominius tyrimus Misionierių bažnyčioje atliko restauratorius Vytautas Raila. Paaiškėjo, kad ankstyviausiu laikotarpiu, kai bažnyčia iškilo, jos fasadas – sienos, karnizai, piliastrai – buvo nudažytas monochromiškai, šilto atspalvio baltais dažais. Gelsvas atspalvis ilgainiui galėjo atsirasti dėl tada naudotų dažų struktūros.
„Iš tiesų Vilniaus bažnyčios istoriniais laikais gerokai išsiskyrė miestovaizdyje, todėl visai teisinga atskleisti jų spalvinį unikalumą. Tad sprendimas parodyti baltą Misionierių bažnyčios fasadą su ankstyviausio laikotarpio puošybos elementais yra teisingas“, – teigia G. Ožiūnaitė. Anot jos, tikėtina, kad dėl atmosferos poveikio atnaujintos sienos per kurį laiką kiek patamsės.
Bus piligrimystės centras
Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ir Misionierių vienuolyno ansamblio atgimimas prasidėjo 2021 metų birželį nuo rytinio bokšto tvarkymo. Leidimą rekonstruoti ansamblį Vilniaus merija išdavė 2021-ųjų kovą.
2017 metais Vilniaus arkivyskupija paskelbė, kad prie bastėjos esančiame Misionierių vienuolyne bus įkurti piligrimų namai su viešbučio tipo apgyvendinimu. Vienuolyno pastatuose įkurtose patalpose galės apsistoti piligrimai iš viso pasaulio, turistai, verslininkai.
Po rekonstrukcijos vienuolyno erdvės bus pritaikytos konferencijoms, koncertams, kultūros ir sielovados renginiams. Projektiniuose pasiūlymuose taip pat numatomas sklypo sutvarkymas, atkuriant ir papildant senąją takų ir kelių sistemą, bus papildomai įrengtos viešbučio reikmes tenkinsiančios automobilių stovėjimo vietos.
Vilniaus Misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblis yra viena svarbiausių architektūrinių dominančių, siejamų su Vilniaus istorinio centro kultūriniu identitetu.
Šią bažnyčią misionierių vienuolija pradėjo statyti 1695 metais. Statybos truko 35 metus, nes stigo lėšų, mieste 1706 metais kilus gaisrui sudegė bažnyčios stogas. Statybą pristabdė 1708 metų švedų invazija, 1709–1710 metų maro epidemija.
Tęsti ir baigti didelės mūrinės bažnyčios statybą leido didikų aukojamos lėšos. Tarp tokių rėmėjų pasižymėjo Naugarduko kaštelionas Antanas Novosielskis, jo aukomis 1722 metais pastatyti bažnyčios bokštai ir frontonas. 1730 metais bažnyčia konsekruota Viešpaties Dangun Žengimo vardu.
1750–1754 metais pagal Jono Kristupo Glaubico projektą paaukštinti bažnyčios bokštai, užstatyti frontonai, 1755–1756 metais pristatytas priebažnytis, o šiuos elementus gausiai išpuošė rokokiniai lipdiniai. Nuo to laiko bažnyčios pagrindinis fasadas mažai pakito, nors ir ne kartą restauruotas.
