„Kai praėjo pradinis šokas, skausmingai sugrįžau į tikrovę – juk naikinama mano tėvynė, vaikystės vietos“, – pirmuosius jausmus prasidėjus karui Ukrainoje prisimena ukrainiečių kilmės lietuvių kalbos vertėja Mila Monk.
Po vasario 24-osios Mila neberanda sau vietos – nuolat bendrauja su giminaičiais ir draugais Ukrainoje, taip pat dalyvauja projekte „Karas. Istorijos iš Ukrainos“, jame ukrainiečiai patys pasakoja apie siaubą, patirtą pastarąjį mėnesį.
„Baisu, net siurrealu, kad iš Rusijos mano pusseserei (ji pusiau rusė) skambinantys giminaičiai ramina: „Pakentėkite, tuoj mūsų kariai išvaduos jus nuo kraugerių ukrainiečių“, – skėsteli rankomis M. Monk.
„Negaliu net žiūrėti juokingų vaizdo įrašų su ukrainiečių ūkininkais, vagiančiais rusų tankus – tai tokie patys žmonės kaip mano kaime Ukrainoje, gyvenę paprastai ir taikiai. Jiems netrūko humoro jausmo ir taikos metu, tačiau dabar jų mintyse kažkokie tankai. Jau nekalbant apie realų pavojų gyvybei“, – priduria ji.
Mila į lietuvių kalbą verčia ukrainiečių poeziją, daugiausiai žymųjį poetą ir rašytoją Serhijų Žadaną, Charkivo gyventoją, kuris net ir šį siaubingą metą nepaliko savo miesto.
– Mila, esate pusiau ukrainietė, ką jautėte vasario 24-ąją, kai Putinas Ukrainoje pradėjo plataus masto karo veiksmus? Ką manote apie Ukrainos karių ir paprastų žmonių herojišką dvasią?
– Nerimą jaučiau jau iki to, kaip, ko gero, daugelis, nes įtampa augo, Rusijai telkiant kariuomenę pasienyje, buvo kalbama, kad karas neišvengiamas. Kokią savaitę iki vasario 24 d. nubusdavau paryčiui ir iškart tikrindavau naujienas, ar dar neprasidėjo. Tad vasario 24 d. nubudau būtent tada, kai visoje Ukrainoje nugriaudėjo sprogimai, ir žmonės realiu laiku apie tai rašė feisbuke. Iškart susirašiau su artimiausiais giminaičiais, gyvenančiais centrinėje Ukrainoje – jie taip pat girdėjo sprogimus, tačiau, laimė, toli.
Tą visą dieną turėjau darbinius nuotolinius susitikimus. Tiesą sakant, nelabai pamenu, ką kalbėjau ir ką susitariau. Tuščia galva, matau viską tarsi iš šono, lyg filme, ir nėra skausmo – apskritai jokių pojūčių. Tokia reakcija vadinama disasociacija – tarsi išeini iš savo kūno, nes realybė per skausminga. Taip psichika save saugo.
Kai pirminis šokas praėjo, atėjo skausmingas realybės suvokimas – juk naikinama mano gimtinė, mano vaikystės vietos. Ir dabar nelabai galiu žiūrėti net juokingus vaizdo įrašus apie rusų tankus vagiančius ukrainiečių ūkininkus – juk tai tie patys žmonės, kaip iš mano kaimo Ukrainoje, kurie gyveno paprastai ir taikiai, nestokodami humoro ir taikiu metu, o dabar jiems reikia rūpintis kažkokiais tankais. Jau nekalbant apie realų pavojų gyvybei.
Kasdien bendrauju su savo mama, kuri gyvena Lietuvoje, o jos sesuo – Ukrainoje, centrinėje jos dalyje. Mama kasdien susisiekia su mano teta ir jos dukromis, aš taip pat bendrauju su pusseserėm. Vieną kartą, pirmą ar antrą karo savaitę, bekalbant su mama ji sako: „Turiu eiti į malkinę atsinešti malkų, kol dar ne komendanto valanda.“ Ir nutilo, suvokusi, ką pasakė. Juk pas mus nėra komendanto valandos. Ji tiesiog ėmė gyventi Ukrainos realijomis.
Lietuviai apskritai labai susitapatina su Ukrainos žmonėmis šioje situacijoje – ši šalis gana arti mūsų, be to, kaip sakė kolektyvinių traumų tyrėja Danutė Gailienė, karas Ukrainoje iš lietuvių istorinės atminties iškėlė kolektyvinę traumą dėl Sovietų Sąjungoje patirtų represijų ir okupacijos. Karo grėsmė reali ir mums, turint omeny imperinius Kremliaus režimo užmojus.
– Kaip jūsų artimieji, gyvenantys Charkive ir kituose regionuose, išgyvena karą? Ar jie saugioje vietoje? Ką pasakoja?
– Mano artimiausi giminaičiai gyvena Centrinėje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu gan saugu. Pas juos atvyksta žmonės, besitraukiantys iš kitų regionų, kur karo veiksmai. Pusseserės pasakoja, kad sirenos vis periodiškai kaukia, ir pradžioje jie vis eidavo į rūsį, bet dabar jau nebeina – įsirengė saugią vietą koridoriuje, kur nėra langų, ir nuo išorės saugo dvi sienos (viena siena nuo išorinio smūgio, kita – nuo duženų). Kaimo vyrai pakaitom eina budėti: pastatė užtvaras prie visų įvažiavimų į kaimą, susidarė grafiką visai parai. Kol kas nekviestų svečių nesulaukė, bet sprogimai kartais pasigirsta. Laimė, iš toliau.
Pas mano tetą apsistojusi kita mano pusseserė, iš Charkivo, kuri su savo vaikais ir jų šeimomis spėjo pasitraukti dar pirmomis karo dienomis. Ji pasakojo, kad vėliau iš apsupto miesto bandė išvykti ir kelios draugų šeimos, tačiau vienos jų okupantai neišleido – sušaudė. Žuvo visa šeima, vaikai taip pat. Pusseserė pasakodama verkė, sako, kad dar vakar su jais kalbėjau telefonu, o šiandien gavo baisią žinią. Kitoms dviem pažįstamų šeimoms pavyko ištrūkti. Baisu ir net siurrealu tai, kad kai pusseserei paskambina giminaičiai iš Rusijos (ji pusiau rusė), jie ją ramina: „Pakentėkite ten dar truputį, tuoj mūsų kariai jus išvaduos iš kraugerių ukrainiečių gniaužtų.“
Mamos draugai iš Bučios taip pat išgyveno, nes spėjo gan anksti pasitraukti. Jų mama, garbaus amžiaus moteris, pasakojo, kad vieną dieną, pavargusi nuo lindėjimo rūsy, pasibaigus oro pavojui trumpam sugrįžo į namą prigulti ant lovos, ištiesti kojas. Ir vos tik prisnūdo, į namą įėjo du rusų kariai. Močiutė pašoko, bet kariai ją nuramino, kad nieko nedarys – jiems reikia tik jos telefono. SIM kortelę išėmė, paliko jai, o telefoną pasiėmė. Iš jų prieš einant į frontą paima telefonus, tad jie atiminėja iš ukrainiečių.
Vienas draugas iš Lvivo, Bohdanas (vardas pakeistas), pasakoja, kad kol kas mieste palyginti ramu, tad daugiausia pagalbos reikia dirbant su pabėgėliais, kurie užplūdę miestą, taip pat renkant paramą užimtiems regionams. Jis pats renka humanitarinę paramą Sumams ir ruošiasi, jei reikės, prisijungti prie teritorinės gynybos: lanko mokymus, po truputį perka ekipuotę, kuri ir šiaip brangi, o dabar, kai kone visi projektai ir darbai sustoję, apskritai sunkiai įperkama. Maisto, sakė, kol kas netrūksta, nors kainos parduotuvėse ir išaugo 25–35 proc., bet svarbu, kad parduotuvės dirba, ir kad apskritai yra produktų.
– Kaip laikosi jūsų draugai okupuotame Chersone? Jie mieste ar pasislėpė saugioje vietoje?
– Pažįstama iš Chersono, Svitlana (vardas pakeistas), prieš porą savaičių sakė, kad „jau įžengė nelabieji į miestą“, apšaudė kelis daugiabučius, mokyklą, kad yra žuvusių ir sužeistų. Beje, pridūrė, kad rusų BTRai stovi netoli jos namų. Ne kartą siūliau rasti, kas padėtų jai išvykti iš Chersono į saugesnę vietą, bet ji nesutiko: „Mūsiškiai duoda jiems į skudurus, mes tikim savo pergale.“ Chersono gyventojai vis išeina į gatves protestuoti prieš rusų okupaciją, ir per paskutinį protestą rusų kariai jau šaudė į taikius gyventojus, yra sunkiai sužeistų. Nei Svitlana, nei jos artimieji, laimė, nenukentėjo. Tačiau šiuo metu miestas apgultas, jo nepasiekia humanitarinė pagalba, nėra humanitarinių koridorių.
Apskritai visi iki vieno mano giminaičiai, draugai ir pažįstami laikosi stebėtinai optimistiškai. Jų tikėjimas pergale, pasitikėjimas savo kariais, atrodo, nepalaužiamas. Ir noras bent kažkuo prisidėti prie pergalės. Tai jautėsi jau nuo karo Donbase, kai, pamenu, pusseserės pasakojo, kad jų kaime reguliariai renkama parama fronte esantiems kariams, ir visi suneša ne tai, kas jiems atlieka ar ko patiems nereikia, o viską, ką turi geriausio – patys konservuoja maistą ir patį geriausią atideda į frontą. Pinigų patys nelabai turi, bet vis tiek reguliariai aukoja frontui.
– Nepamenu tokio Lietuvos visuomenės solidarumo siekiant padėti ukrainiečiams. Jį iš dalies simbolizavo rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, išėjusi į lietuvių moterų maršą prie Rusijos ambasados su plakatu, skirtu rusų motinoms. Jūs taip pat buvote šiame žygyje – kokį įspūdį jis jums paliko?
– Šis bekompromisis, masinis Ukrainos palaikymas nuo pat pirmos dienos veikia gydomai. Skriaudos, neteisybės pripažinimas nukentėjusiam žmogui, šiuo atveju, tautai, labai svarbu – kad tu tiki ja, o ne meluojančiu, manipuliuojančiu agresorium. Didelio masto protestai – tai atsisakymas normalizuoti agresiją. Sveikas žmogus nesutinka su nepateisinama agresija prieš kitą žmogų ar tautą.
Lėšų rinkimo akcijos, pilietinės iniciatyvos – visa tai labai svarbu ukrainiečiams, bet ir mums patiems padeda jausti, kad nesame bejėgiai, kad bent kažkuo galime prisidėti, kad galime kontroliuoti situaciją. Veiksmas padeda išjudinti kūną, nukreipti mintis nuo baisių scenarijų kūrimo. Be abejo, labai svarbu ir bendrystė. Man pačiai buvo psichologiškai sunku protestuose tomis pirmomis dienomis, nes tai nesulaikydavau ašarų iš dėkingumo dėl palaikymo ir bendrystės, tai viskas erzino, atrodė – mojuojam čia vėliavom, kai tuo tarpu žmonės žūsta nuo bombų.
Kristinos Sabaliauskaitės įvaizdis su skarele ir kreipimusi į Rusijos motinas, be abejo, labai paveikus. Vis dėlto kreipimasis būtent į rusų karių motinas man kelia ir klausimų. Kodėl mes taip dažnai visą atsakomybę ir kaltę linkę perkelti ant moterų pečių? Juk tie kariai, bent dauguma, turi ne tik motinas, bet ir tėvus...
– Kaip apskritai vertinate Lietuvos visuomenės reakciją į karą Ukrainoje, „Mėlyna geltona“ ir kitas iniciatyvas? Kaip manote, kas iš tiesų galėtų padėti Ukrainai?
– Lietuviai nuo pat karo pradžios surėmė pečius ir suaukojo labai daug lėšų, medikamentų ir reikalingų daiktų, registravo savo būstus „Stiprūs kartu“ platformoje ir svetingai, nemokamai priėmė pas save ukrainiečius.
Dabar reikėtų nepamiršti, kad tai maratonas – mūsų pagalbos reikės dar ilgai. Tad nereikia nustoti aukoti, savanoriauti, rūpintis pabėgėliais, nors jau tai ir darėme.
Norėčiau paminėti ir poreikį prisidėti prie rūpinimosi Ukrainos gyvūnais, nes nuo karo kenčia ir jie. Lietuvoje viena iš organizacijų, kuri padeda šiuo klausimu, yra „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, ji renka finansinę paramą Ukrainos gyvūnų prieglaudoms, organizuoja humanitarinę pagalbą gyvūnams, ieško laikinų globėjų Lietuvoje ir padeda juos evakuoti iš karo zonų.
O patys ukrainiečiai prašo, kad rengtume protestus savo šalyse, reikalaudami uždaryti Ukrainos oro erdvę, suteikti Ukrainai karinių lėktuvų, kad jie galėtų apsiginti patys ir stiprinti sankcijas Rusijai. O dar ragina boikotuoti rusiškas prekes bei rusų kultūros produktus, padėti karo pabėgėliams iš Ukrainos, palaikyti ir remti savanorius bei plačiai skleisti informaciją apie Rusijos nusikaltimus.
– Dalyvaujate projekte „Karas. Pasakojimai iš Ukrainos“. Viena iš naujausių jūsų išverstų istorijų apie 25 metų Donecko gyventoją Aną Gruver, kuri 2014 metais turėjo palikti gimtąjį miestą, 2022 metais persikėlė į Charkivą ir vėl atsidūrė karo veiksmų epicentre. Tačiau šį kartą atsisakė trauktis. Papasakokite apie šį projektą, pateikite daugiau istorijų.
– Projekto iniciatorė – žurnalistė Aliona Vyšnycka (Альона Вишницька). Projekte nuolat dirba apie 10 žmonių (dauguma jų Ukrainoje, tad – prie savo nešiojamųjų kompiuterių rūsiuose, slėptuvėse), taip pat apie 50 savanorių iliustratorių, autorių, redaktorių ir vertėjų. Aš projekte dalyvauju kaip savanorė vertėja į lietuvių kalbą.
Šio projekto tikslas – fiksuoti ir dokumentuoti paprastų žmonių istorijas, kaip jų gyvenimą paveikė karas, kad apie Rusijos piktadarystes sužinotų visas pasaulis, nes, kaip sako iniciatorės, šis karas yra kiekvieno ir kiekvienos reikalas – jame kariaujama už laisvę ir žmogiškumą.
Nors karo statistika, skaičiai – baisūs, bet prie jų ilgainiui pripranti – juose nėra emocijų. O perskaitęs, kaip karą patiria paprastas žmogus – kuris iki lemtingosios vasario 24 d. lygiai kaip ir tu gyveno savo mieste su šeima, keldavosi į darbą, vedė vaikus į darželį, turėjo mėgstamą kavinę mieste, ir planavo vasaros atostogas – akivaizdžiai pamatai ir pajunti, kaip negailestingai karo mašina traiško žmonių likimus.
Pirmųjų karo dienų istorijos dabar atrodo gan šviesios. Kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau jis griauna žmonių gyvenimus ir tuo baisesnės paprastų žmonių istorijos.
30-metė Anastasija iš Irpinės, kuriai su vyru ir trimis katinais, be jokių daiktų, tik su dokumentais, pavyko ištrūkti iš pragaro: „Ten daug rusų kareivių, jie tiesiog sušaudo žmones, užėję į privačius namus, geriausiu atveju išvaro gyventojus iš namų. Jie žagina moteris, o mirusius išmeta į šiukšlyną. Įsiveržia į rūsius, kur slepiasi žmonės, ir juos sušaudo.“
46-erių metų Viktorija Kurilenka iš Bučios, kuri su vyru ir trimis vaikais iki evakuacijos autobuso bėgo griaudint sprogimams, tratant kulkosvaidžiams, dūžtant stiklams: „... susišaudymas vyko tiesiai mums virš galvų. Vyras savo kūnu uždengė penkiametę dukrą. Kai viskas baigėsi, nubėgome toliau. Dar kelis kartus teko kristi ant žemės, nes visur aidėjo sprogimai ir šūviai, dužo stiklai. Galva plyšo nuo triukšmo. Tai, kas vyko, atrodė tarsi scena iš kovinio filmo. Jei man kas būtų pasakęs, kad dalyvausiu tokioje scenoje, nebūčiau patikėjusi.“
46-erių metų Oleksandras Drimanovas iš Kryvyj Riho gydosi nuo plaučių vėžio, bet nori bent kažkuo prisidėti prie savo tėvynės kovos. Bandė kasti apkasus – neužteko jėgų, ėmėsi gaminti Molotovo kokteilius – duso nuo garų, kosėjo. Galiausiai apsiėmė vežioti humanitarines siuntas į Pietų Ukrainą, kur kiekvienas išvažiavimas gali būti kelione į vieną pusę. Bet vyras pavojų nepaiso: „Neturiu ką prarasti – sergu vėžiu, vis vien mirsiu.“
25-erių metų Karina Nahorna iš Irpinės, kuriai teko iš miesto evakuotis per susprogdintą automobilių tiltą, o kaukiant sirenoms slėptis po jo nuolaužomis su dar 300 žmonių. „Neturiu žodžių apibūdinti tą siaubą. Jis pranoksta visas panikos atakas, bet kokį išgąstį apskritai. Tuo metu negalvojau apie mirtį, aš taip išsigandau, kad galvoje buvo vakuumas.“
Kol kas šias ir kitas istorijas galima rasti feisbuke (tik angliškai) ir instagrame (ukrainiečių ir keliomis kitomis kalbomis), rengiama internetinė svetainė, kurioje bus visos istorijos daugiau nei dešimčia kalbų.
– Į lietuvių kalbą verčiate ukrainiečių poetus, tarp jų, pavyzdžiui, garsųjį S. Žadaną. Jo eilėraštis apie iš visų keturių pusių krintantį sniegą dabartinėmis aplinkybėmis skamba naujai. Kaip manote, ar Lietuvoje susidomėjimas ukrainiečių literatūra didės? Ar planuojate toliau versti?
– Jau dabar jaučiamas išaugęs susidomėjimas ukrainiečių literatūra – žmonės bibliotekose, knygynuose ieško ukrainiečių autorių. Gaila, kad iki šiol mes jų nedaug teturėjome išverstų į lietuvių kalbą. Manau, mes apskritai per mažai verčiamės kaimyninių šalių literatūros. Tikiu, kad bent jau ukrainiečių literatūros vertimų atsiras daugiau, gaila tik, kad išaugusį susidomėjimą paskatino tokios skaudžios priežastys.
Aš pati ukrainiečių poeziją pradėjau versti visų pirma draugams – man labai norėjosi pasidalinti labiausiai mane įkvėpusiais eilėraščiais, o dauguma draugų ukrainiečių kalbos nemoka. Neradusi išleistų vertimų, pradėjau versti pati. Iki šiol daugiausiai verčiau Serhijaus Žadano poeziją – jis vienas iš ryškiausių ir produktyviausių šiuolaikinių poetų, rašytojų ir visuomenės veikėjų. Jis iš Charkivo, prasidėjus karui jame liko, dabar soc. tinkluose dalinasi apie Charkivą karo metu.
Dabar verčiu poetą iš Donecko Oleksijų Čupą (Олексій Чупа), kuris karo baisumus patyrė dar 2014 m., Rusijai užėmus Donbasą, ir jam jau tada teko trauktis į Vakarų Ukrainą. Jo biografija ne mažiau įdomi nei jo poezija. Baigė Donecko metalurgijos technikumą, įgijo chemiko-technologo specialybę, studijavo ukrainiečių filologiją Donecko nacionaliniame universitete, dirbo mašinistu Makijivkos metalo gamykloje, įkūrė Donecko poezijos slemą.
Esu vertusi ir ukrainiečių poetą disidentą Grycko Čubajų (Грицько Чубай), kuris mirė 1982 metais, būdamas 33-ejų, jo visos knygos buvo išleistos tik po mirties.
Domiuosi ir kitu poetu disidentu Vasyliu Stusu (Василь Стус), apie kurį sužinojau per ekskursiją Lvive, nacionaliniame muziejuje-memoriale „Kalėjimas Lonskio gatvėje“ (Тюрма на Лонцького). Mane šokiravo tai, kad V. Stusas buvo suimtas, teisiamas ir kankinamas ne kažkokiais senais laikais, o devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – tai mano laimingos vaikystės Ukrainos kaime metas. O advokatas, kuris jo neapgynė (sabotavo jo gynimą) iki šiol gyvas, ir bent jau iki šio karo dalyvavo šalies politikoje.
Dar mane domina ukrainietiška vaikų literatūra – senokai ja domiuosi ir žaviuosi, kiek šioje šalyje įdomių vaikų rašytojų ir iliustratorių, kurie kone kasmet pelno apdovanojimus Bolonijos vaikų knygų mugėje – svarbiausiame vaikų knygų kūrėjų, leidėjų ir kitų specialistų renginyje pasaulyje. Labai norėčiau, kad ir Lietuvos vaikai galėtų skaityti tokias knygas.
