Galima tik pasidžiaugti, kai litvakų kūrybos žemėlapyje ima mažėti baltų dėmių, nes šitaip išsiplečia mūsų kultūros laukas. Taigi, ką tik šiame žemėlapyje buvo užpildyta dar viena spraga: „Odilės“ leidykla išleido Moišės Kulbako romaną „Mesijas, Efraimo sūnus“ (iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas), kuris mums atveria duris į menkai pažįstamą žydų pasaulį.
Jau įžanga mus įveda į slėpiningą romano pasaulį, nes jame susiduriame su iš žydų religinių raštų atkeliavusiais lamedvovnikais, įkūnijančiais trisdešimt šešis teisuolius, keliaujančius per pasaulį ir savo gerais darbais bei malda palaikančius jo tvarką, nes jeigu jų neliktų, pasaulio lauktų neišvengiama pabaiga. Tas skaičius – trisdešimt šeši – nėra atsitiktinis, nes jį sudaro dukart aštuoniolika, o šis atitinka hebrajišką žodį „gyvenimas“.
Taigi, lamedvovnikai gyvena dvigubą gyvenimą: vienas iš jų yra įprastas, o kitas slaptas. Neatsitiktinai jiems skiriamas toks svarbus vaidmuo, jog net Paskutiniojo Teismo dieną jie sėdės prie Dievo kojų, vien savo buvimu užsitikrindami pastarojo malonę. Lamedvovnikai nėra kokie nors išskirtiniai žmonės, tuo labiau, kad jie ir patys nežino apie jiems skirtą misiją, o Dievas juos gali pasirinkti ir iš eilinių profesijų atstovų, nes gėris ir tiesa niekada nešoka į akis, tik stebi, kas dedasi aplinkui.
Vis dėlto, kaip skelbia romano pavadinimas, yra svarbi dar viena – Mesijo – tema. Nors autorius narpliodamas ją atsižvelgė visų pirma į Talmudo tradiciją, teigdamas, kad Mesijas, Dovydo sūnus, turės pirmtaką Mesiją, Efraimo sūnų, jis, ieškodamas dialogo tarp judaizmo ir krikščionybės, sugebėjo ją įkūnyti naujaip. Svarbiausia ir labai netikėta, kad jis perkelia visą istoriją, apibrėždamas ją 19-ojo amžiaus pabaiga, į savo gimtųjų vietų (gimė Smurgainyse) apylinkes. Nors ir susipažinęs su avangardinio meno kryptimis Berlyne, rašytojas sugebėjo savo modernistinį mąstymą susieti su litvakiška tapatybe, ir iš tokios sampynos radosi magiškojo realizmo užuomazgos.
Tas magiškasis realizmas pasireiškia ne tik romano idėjų lygmeniu, kai rašytojas nori susieti ir suderinti judėjų mokymą su krikščionybės tiesomis, kitaip tariant, bando užmegzti jų savotišką dialogą. Šia – dialogo ieškojimo – prasme gal net būtų galima pavadinti romaną filosofiniu, tuo labiau kad jame aptinkame Nietzsche`ės, Schopenhauerio, Lao Dze minčių atšvaitus.
Tačiau net ir konkretūs vaizdai primena magiškąjį realizmą, nes patenkame į keistų proporcijų pasaulį, kur Nukryžiuotasis gali nužengti nuo kryžiaus ir eiti per pasaulį, kur griaučiai gali pakilti iš kapų ir keliauti į Romą, virsdami spektakliu romano personažams, kur romano protagonistas malūnininkas Benjė gali pamatyti Dievą, keliauti ant savo karvelės ir grįžti namo su ant gyvulio ragų negyvai užbadytu vilku.
Šitoje LDK menančio Vilniaus krašto erdvėje sutinkame ir nepaprastai spalvingus personažus. Jau minėtas malūnininkas Benjė ne tik patiria vienatvę Lebedžių dvaro malūne, ne tik pamato Dievą, bet ir susiduria su daugeliu išbandymų: jam tenka atsikratyti demonės Lilit pagundų, susidurti su angelų Rafaelio ir Metatrono dvikova, išvysti, kaip į bedugnę nugarma demonas Samaelis.
Visai kitoks Benjės brolis Levis, pasitikintis tik auksu ir viską vertinantis jo matu. Nedaug kuo nuo jo skiriasi Lebedžių dvaro šeimininkas ponas Vrublevskis, kurio iškeltą pokylį dvare sujaukia lamedvovnikai. Su šiais personažais supriešinama Levio duktė Lejelė, laikoma gražiausia Vilniaus mergina. Ji neigdama nuogą tėvo materializmą, pajunta trauką Mesijui. Dvasinio pasaulio paieškos patraukia ir kunigaikštytę Liubomirską per Vrublevskio surengtą pokylį. Dar kitoks yra buvęs rabinas Simcha Plachtė, kuris pritapo prie gamtos ir savo gyvenimą leidžia miške arba poetas ir filosofas Gimpelis savo postringavimais kitiems personažams sujaukiantis protą.
Ilgainiui, kai susirenka lamedvovnikų eisena, prie kurių prisijungia ne tik Lejelė, kunigaikštytė Liubomirska, bet ir iš Žemaitijos atėję kalviai ar stačiatikis pirtininkas Kirilas, išaiškėja ir rašytojo idėja – suvienyti skirtingus Lietuvos tikėjimus – žydus, katalikus, stačiatikius. Tačiau žiauri Benjės mirtis liudija, jog kartais idėjas ir gyvenimo tikrovę gali skirti gili praraja...
Poetinis, filosofinis, magiškasis romanas suteikia daug erdvės skaitytojo minčiai. Gal kai kas bus netikėta ar neįprasta šiame kūrinyje, bet jame tikrai pajusi tikrą meistro ranką. O sklandžiu vertimu išreikštas romano idėjas skaitytojui padės geriau apčiuopti vertėjo baigiamasis straipsnis.
Šiuolaikinio vokiečių rašytojo Ferdinando von Schiracho romanas „Kava ir cigaretės“ (iš vokiečių kalbos vertė Žaneta Papšienė, išleido leidykla „Tyto alba“) nepaprastai įdomiai supina autobiografinius įspūdžius ir universalius apibendrinimus, kurie šiam kūriniui suteikia nepakartojamą žavesį.
Šį romaną sudaro 48 trumpesnės ar ilgesnės istorijos. Romano autorius yra visų pirma teisininkas, užsiimantis advokato praktika, todėl savaime suprantama, kad ji dažniausiai ir atsispindi tuose pasakojimuose, tiktai parenkamos tokios istorijos, kurios yra netikėtos jo praktikoje arba gali būti įdomios skaitytojui. Tačiau šalia teisinių kazusų įsiterpia ir istorijos apie tokius kultūros pasaulio atstovus kaip rašytojai Ernestas Hemingway`us, Larsas Gustafssonas, Imrė Kertészas, Albert`as Camus, kino režisierius Michaelis Hanekė ar aktoriai Alainas Delonas, Romy Schneider, Harrisonas Fordas. Taip pat į jo akiratį patenka politikai Helmutas Schmidtas, Donaldas Trumpas, prisimena net savo senelį Baldurą von Schirachą, kuris po karo buvo teisiamas Niurnberge.
Tačiau visos šios istorijos tampa tik tam tikru pamatu, nuo kurio pažyra savotiški apibendrinimai, paradoksai, paralelės. Išgyventa ar pamatyta situacija čia įgyja naują kryptį ir atsiveria skaitytojui kaip savotiška universalija, kuri jam gali sukelti dar daugiau minčių ir apmąstymų, nes autorius kalba apie gėrį ir blogį, laimę, vienatvę, melancholiją, moralę.
Bandymas suvokti pasaulį prasideda nuo bandymų suvokti patį save. Jis negali savo vaikystės įvardinti kaip laimingos, nes jį veikė atšiaurūs santykiai šeimoje, auklėjimas jėzuitų internate, ankstyva tėvo mirtis. Vėliau tik atsitiktinai nebaigė gyvenimo savižudybe. Bet kartu vaikystėje pajunta ir tam tikrą išskirtinumą, nes raides, kvapus ir žmones suvokia kaip spalvas. Toks sinestezinis mąstymas persmelkia ir šį romaną (net pats jo pavadinimas akcentuoja labiausiai paplitusius kasdienius kvapus), nes jo asmeninė patirtis susiejama su politikos, literatūros ar kriminalistikos faktais ir virsta netikėtomis ištarmėmis.
Romanas traukia ir savo grakštumu. Tarkim, Paryžius pasakotojo akyse iškyla kaip jaunystės miestas. Čia jis gyveno, bet neturėjo pinigų ir dažnai žiemą jo kambario langus papuošdavo ledo gėlės. Šiuos prisiminimus jis papildo Hemingway`aus mintimis apie Paryžių. O kai atvažiuoja jau mūsų laikais į mados šou, jis suvokia, kad mada tėra tik iliuzija, laimės pažadas. O gal ir Paryžius virsta iliuzija...
Teisėjo mintis apie mirties bausmę papildo tikras epizodas apie 19 a. pabaigoje šia bausme nuteistą vyriškį, kuris išdrįsta prisiekusiesiems pasakyti, kad jis juos visus pergyvens ir mirs paskutinis. Keisčiausia, kad taip ir nutinka... Arba rašytojas Gustafssonas, skaitęs savo pranešimą vieninteliam klausytojui 1200 vietų salėje, vėliau nustemba, kad šis yra irgi rašytojas, šio romano autorius, besiruošiantis irgi skaityti pranešimą.
Tikrai sunku atsitraukti nuo šio romano, kurio lakoniškos istorijos gali paveikti skaitytoją kaip kavos ir cigarečių kvapas.
