Ernestas Hemingway`us – vienas žymiausių 20 amžiaus amerikiečių rašytojų. Romanas „Senis ir jūra“ 1954-aisiais jam pelnė Nobelio literatūros premiją. Bet šiandien jis – vienas mažiausiai suprantamų autorių. Jis buvo rašytojas, koridos mėgėjas, puikus medžiotojas, užkietėjęs girtuoklis.
Filmas „Ernestas Hemingway. Ketverios vestuvės ir vienos laidotuvės“ apie jo gyvenimą ir kūrinius buvo rodomas per LRT PLIUS. Jį galite rasti LRT.lt mediatekoje. Pirmadieniais jūsų laukia filmai, padėsiantys išsamiau susipažinti su Anglijos ir JAV autoriais.
Jis turėjo keturias žmonas. Visos jos – labai skirtingos, visos paliktos dėl kitų, visos susijusios su tam tikrais jo gyvenimo etapais. Vienas paskutinių Hemingway`aus norų – kad jį vertintų pagal kūrybą, o ne gyvenimo paklydimus.
Čikagoje praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje moterys pasitrumpino sijonus, nusikirpo plaukus ir šėlo pagal naujos muzikos ritmus. Pianistė Elizabeth Hadley Richardson sutiko 21 metų Ernestą Hemingway`ų. Labai greitai juodu atrado savo rojų. „Pasaulis – tai kalėjimas, o kartu mes pralaušime jo sienas“, – pareiškė E. H. Richardson. Abiejų nuotykių troškimas buvo panašus, Ernestas neseniai buvo grįžęs iš Europos.
Slaugė iš naktinės pamainos
1919-aisiais, Heminway`us savanoriškai prisidėjo prie Pirmojo pasaulinio karo kovų. 1918-ųjų liepos 8-ąją priešakiniame stebėjimo poste į jį pataikė sviedinys, sužeidė abi kojas. Jis atsisakė evakuotis, kol į saugią vietą bus nuvežti kiti sužeisti kareiviai. Taip pelnė sidabrinį medalį už drąsą ir kilnumą.
Tokį apdovanojimą gaudavo retas Raudonojo Kryžiaus savanoris. Iš kojų buvo pašalinta galybė skeveldrų. Hemingway`us mėnesius praleido ligoninėje ir iš naujo mokėsi vaikščioti. Ten įsimylėjo slaugę iš naktinės pamainos Agnes von Kurowsky, dailią 26-erių amerikietę. Ji įkvėpė Katerinos Berkli personažą E. Hemingway`aus romane „Atsisveikinimas su ginklais“. Bet jų romanas ilgai netruko. Slaugei jis pasirodė per jaunas ir ji Ernestą paliko dėl italų karininko. Ilgą laiką Hemingway`us tvirtino, kad pirmą kartą sudaužytą širdį skaudėjo labiau nei karo žaizdas.
Neturtingi, bet įsimylėję ir laimingi
1920-ųjų rudenį Hadley buvo pirmoji, su kuria jis po nepavykusio romano užmezgė santykius. „Turi būti velniškai įskaudintas, kad galėtum rimtai rašyti“, – pareiškė jis. Jis rašė apsakymus, apybraižas, daugiausia straipsnius, dirbo žurnalistu, tačiau manė, kad pastarasis darbas tik atitraukia nuo to, ką iš tikrųjų norėtų rašyti, – „romaną, ką nors galingo be skiedalų“.
Hadley tikėjo, kad jos gerbėjo literatūrinės ambicijos kada nors išsipildys. Ji nusprendė susieti likimą su šiuo vos 22 metų jaunuoliu. 1921 metų rugsėjo 3-iąją juodu susituokė. Jaunavedžiai leidosi į Paryžių. Kaip pasakė Hemingway`us, šis miestas labiausiai tinka rašytojui, norinčiam kurti.
Tai buvo pašėlusio 3-iojo dešimtmečio Paryžius, kuriame rinkosi ir vienas kitam įkvėpimą dalijo dailininkai, rašytojai ir muzikantai. Jis įsidarbino laikraštyje „Toronto Star“ užsienio korespondentu, jie gyveno bohemiškai – buvo neturtingi, bet įsimylėję ir laimingi.
Ernestas nuolat kartodavo, kad už tai, jog tapo rašytoju, turėtų dėkoti Paryžiui ir Hadley. Hadley apie Ernestą žinojo viską – jo tamsiąją pusę, košmarus apie karą, nemigą, depresijos šuorus ir maniakišką norą tapti geriausiu savo laikų rašytoju.
Jam bulių kovos buvo kur kas daugiau nei šou
Jei reikėtų paminėti tik vieną reikšmingą pažintį Paryžiuje, tai būtų ekscentriškoji ir genialioji Gertrude Stein, kuri gyveno su mylimąja Alice Toklas. Pradedantysis rašytojas paprašė Gertrude perskaityti pirmuosius rankraščius. Ji buvo griežta – juos pavadino nepublikuojamais.
Nepaisant atsargumo priemonių, kurių ėmėsi Hadley ir Ernestas, 1923-iaisiais jiems gimė sūnus Johnas, meiliai vadinamas Bambiu. 24-erių Hemingway`us manė esąs per daug jaunas ir neturtingas, kad būtų tėvas. Jis buvo metęs žurnalistiką ir susitelkęs į rašymą. Kad išmaitintų šeimą, Ernestas Liuksenburgo sode net medžiodavo balandžius.
Ernestas kartu su Hadley žavėjosi korida. Jam bulių kovos buvo kur kas daugiau nei šou – tai gyvenimo būdas, atsakantis į svarbų klausimą: kaip mirties akivaizdoje elgiasi žmogus.
Dėl romano „Ir pateka saulė“, išleisto 1926-aisiais, Hemingway`us atsidūrė literatūrinio pasaulio dėmesio centre. Skaitytojų būriai susitapatino su personažais, nuo tuštumos jausmo bėgančiais į dabarties malonumus.
Žvejai, kontrabandininkas, Kubos milijonieriai ir prostitutės
1926-aisiais Hemingway`us išsiskiria su atsidavusia Hadley – moteris, lydėjusi per visus sunkmečius, jo daugiau nebetraukė. Beveik Hadley akyse Ernesto meiluže tapo Pauline Pfeiffer – poros draugė. 1927-ųjų gegužės 10-ąją Paryžiuje juodu susituokė. Ši santuoka žymi tarpsnį, kai Hemingway`us atsuka nugarą bohemiškam gyvenimui ir pradeda naują, kuriame darniai sugyvena šlovė ir prabanga.
Pfeiffer dirbo žurnalo „Vogue“ redaktoriaus pavaduotoja. Buvo itin elegantiška, pasitikinti savimi, turtinga ir turinti gerų ryšių. Ji ruošėsi naudodamasi savo finansine padėtimi atskleisti Ernesto literatūrinį genialumą ir padėti jam pelnyti tarptautinę šlovę.
1928-aisiais pora persikraustė į Floridoje esantį Ki Vestą, prabangią salą. Hemingway`us iškart rado įkvėpimą šioje unikalioje atmosferoje, pilnoje žvejų, kontrabandininkų, Kubos milijonierių ir prostitučių. Dvylika čia praleistų metų bus vaisingiausi karjeroje.
Pfiffer patiko Ernesto kūryba, jie rengdavo aukštuomenės vakarėlius, kuriuose Hemingway`us atsidurdavo dėmesio centre. Būtent čia jis sukūrė „Atsisveikinimą su ginklais“. Pagal knygą buvo statomi spektakliai ir filmai, tad Hemingway`us gerai pragyveno iš honorarų. Be to, pelningai žurnalams parduodavo straipsnius apie savo gyvenimą.
Manija kilo iš baimės, kad ištiks rašymo krizė
Į salą, kuri kadaise buvo ramus pasaulio kampelis, dabar plūdo turistai – skaitytojai, trokštantys išvysti mėgstamiausią rašytoją. Hemingway`us nuo gerbėjų pabėgdavo į jūrą ir ten leisdavo popietes. Jis pasistatė 12 metrų laivelį ir šis tapo antraisiais jo namais. Fotografavosi su įspūdingais laimikiais, kuriuos kruopščiai sverdavo ir matuodavo, tikėdamasis pagerinti savus rekordus.
Nuolat ieškodamas naujų nuotykių 1933-iaisiais Ernestas su Pfiffer leidosi į pirmą safarį. Safaris įkvėpė parašyti du gražiausius apsakymus – „Trumpas laimingas Francio Makomberio gyvenimas“ ir „Kilimandžaro sniegynai“. Į šiuos pasakojimus įpynė autobiografinių elementų – čia atsiskleidžia svarbiausios jo temos, tokios kaip bailumas ir drąsa, vyriškumas ir garbė, baimė ir mirtis.
Sėkmė Hemingwway`ui sukėlė maniją. Jis ėmė skaičiuoti, kiek sakinių parašo kiekvieną dieną. Ši manija kilo iš baimės, kad ištiks rašymo krizė, ir norėdamas nuo to pabėgti jis griebdavosi butelio. Meilė su Pfiffer netrukus apkarto – rašytojas mezgė romaną po romano ir laužė santuokos įžadus. Užuot leidęs vakarus su žmona Pfiffer, jis sėdėdavo vietiniame bare.
1937-aisiais buvo išleistas romanas „Turėti ir neturėti“. Pagrindinis jo veikėjas buvo to baro šeimininkas, artimas Hemingway`aus draugas. Nors knyga, kaip įprasta, tapo bestseleriu, ją išpeikė vis griežčiau atliepiantys kritikai – rašytoją apkaltino nuėjus lengviausiu keliu. Jam buvo svarbu jiems įtikti.
Kaltino motiną dėl tėvo savižudybės
Jo kūriniai – iš esmės ilga beletrizuota autobiografija. Jis pats yra rašęs, kad geriausia rašytojo mokykla – nelaiminga vaikystė.
Jis gimė 1899-aisiais Ąžuolų giraitėje, mieguistame ir snobiškame Čikagos rajone. Buvo pirmas sūnus šešių vaikų šeimoje, turėjo keturias seseris, vėliau gimė ir jaunėlis brolis. Mama Grace buvo labai valdinga ir pilna apmaudo dėl to, kad teko nutraukti operos dainininkės karjerą, o tėvas Clarence'as buvo gydytojas, švelnus ir aistringas gamtos mylėtojas. Ankstyvą vaikystę Ernestas leido su tėvu. Berniukui jis atrodė herojiškas, išmokė žvejoti, medžioti, stovyklauti ir įveikti mirties baimę.
Hemingway`us dievino savo tėvą, o su motina nuolat konfliktavo. Nors Viktorijos laikais buvo įprasta berniukus rengti suknelėmis, Hemingway`us, prisiminęs vaikystės nuotraukas, kuriose aprengtas tarsi mergaitė, savo leidėjui pareiškė, kad jos nekenčia. Motina jį vadino savo brangiąja lėlyte ir nekirpo plaukų iki pat mokyklos. Nors ir paveldėjo Grace vaizduotę bei pykčio priepuolius, Hemingway`us visą vaikystę stengėsi pabėgti nuo šios valdingos asmenybės. Jis nesuprato, kaip galėjo sueiti tokia keista jo tėvo ir motinos pora.
Tėvą Ernestas paskutinį kartą matė Ki Veste. Tėvą kankino stipri nuotaikų kaita, depresija ir paranoja. Būdamas 57-erių jis nusižudė. Ernestas visą laiką kaltino motiną privedus tėvą prie savižudybės.
„Ernestai, tu visada myli, kai mylėti lengviausia“
Bėgant metams, Ernesto ir Pfiffer santuoka tapo kovos lauku. Jie susilaukė dviejų sūnų – 1928-aisiais gimė Patrickas, 1931-aisiais – Gregory, iš pirmos santuokos Hemingway`us turėjo sūnų Bambį. Paulina smarkiai nusivylė pagimdžiusi antrą sūnų – ji norėjo vyrui pagimdyti dukrą, nes manė, kad tada nebus palikta. Ir Paulina sūnų kelerius metus rengė mergaitiškai.
1936-ųjų vasarą iš Ispanijos, plėšomos pilietinio karo, atsklido parako kvapas ir kovos garsai. Rašytojas nusprendė įsidarbinti karo korespondentu ir keliauti į Ispaniją.
Kai netupėdavo apkasuose, Hemingway`us gyveno Madrido viešbutyje „Florida“ ir rašė straipsnius Amerikos žiniasklaidai. Ten susitiko su Marta Giorn, jauna rašytoja, su kuria susipažino Ki Veste. Ji paskui jį atsekė į Ispaniją rašyti apie karą. Ji buvo aktyvi respublikonų rėmėja. Savaitinis žurnalas ją iškart įdarbino karo korespondente, Marta atrado savo stilių. Ji visada rašydavo iš žmonių perspektyvos.
Kartu jie išgyveno košmarišką Madrido bombardavimą, įvykdytą generolo Franco karių. Visu kūnu ir siela jis gynė respublikonus. 1938-ųjų pabaigoje Hemingway`us pripažino neišvengiamą respublikonų pralaimėjimą ir nusprendė grįžti namo į Floridą. Prieš sutikdama skirtis, pamesta žmona pasakė šiuos žodžius: „Ernestai, tu visada myli pačioje pradžioje, kai mylėti lengviausia.“
„Tu karo korespondentė ar žmona mano lovoje?“
1939-aisiais savo meilės romanui su Marta Ernestas pasirinko Kubą. Sužavėtas unikalios atmosferos, jis čia praleis 20 metų. Čia susikirsdavo įtartinų tipų iš viso pasaulio keliai. Jis tapo aistringu gaidžių peštynių gerbėju. Hemingway`us buvo įsimylėjęs ir pilnas įkvėpimo. Todėl vėl pradėjo rašyti. „Kam skambina varpai“ – didingas romanas, dedikuotas Martai ir puikiai sutiktas kritikų. 1940 metais išleistą knygą skaitytojai tiesiog graibstė. Per dvejus metus parduota milijonas egzempliorių.
Nors Marta dažnai kartodavo „reikia išmokti, kaip neištekėti už Ernesto“, 1940 metų lapkritį tapo trečia ponia Hemingway. Marta buvo 8 metais jaunesnė už Hemingway`ų. Kitaip nei kitos jo žmonos, mėgo konkuruoti ir norėjo būti lygi. Ji tiek daug keliavo po pasaulį, kad Hemingway`us sau įprastu mačistiniu būdu jos paklausė: „Tu karo korespondentė ar žmona mano lovoje?“
Marta sodyboje Kuboje niekada nesijautė kaip namie. Ji kritikavo savo vyrą už nežabotą gyvenimo būdą ir nevalyvumą. Ji nekentė kačių gaujos jų namuose. Ji nepalaikė gaidžių peštynių ir ėmė nuobodžiauti ilgais vakarais, nes Hemingway`us juos leisdavo bare, kurį laikė antraisiais savo namais. Marta aiškiai matė, kokią kainą Ernestas moka už savo kūrybą: alkoholizmas, iš naujo išgyvenamos vaikystės baimės. Netrukus du rašytojai ėmė siaubingai kivirčytis, o jų santykiai pradėjo byrėti.
1941 metų gruodį, japonams užpuolus Perl Harborą, Jungtinės Valstijos įsitraukė į karą. Jis liko Kuboje ir surezgė šnipų tinklą, saloje ieškantį nacių šalininkų, tad kurį laiką turėjo veiklos, bet nieko gero neišėjo. Bebaimė Marta leidosi į kelią aprašyti pasaulinio konflikto ir Europoje dirbo karo savaitinio žurnalo korespondente. 1944-aisiais žurnalui „Kolje“ jis pasiūlė savo paslaugas ir iškeliavo į Londoną. Jis lydėdavo karališkųjų oro pajėgų pilotus užduočių metu. Marta įsiuto. Vyras pavogė jos vietą garsiame Amerikos žurnale.
„Norėjau, kad Ernestas nuolat jaustų, koks jis didis ir kokia aš maža“
Ernestas negalėjo pakęsti vienatvės. Per vieną bombardavimą Londone jie susipažino su Mary Welsh, 36-erių žurnaliste. Jis įsimylėjo Mary, nors tebebuvo susituokęs su Marta. Kai Hemingway`ui per automobilio avariją buvo sužalota galva, naujoji simpatija juo pasirūpino ir pasakė: „Norėjau, kad Ernestas nuolat jaustų, koks jis didis ir kokia aš maža.“ Mary noras varžytis, kuriuo pasižymėjo Marta, buvo visiškai nebūdingas. Ji irgi buvo ištekėjusi, bet sutuoktinį iš karto paliko.
Hemingway`ui ramybės nedavė noras dalyvauti mūšiuose, todėl jis tyčia ignoravo Ženevos konvenciją, draudžiančią karo korespondentams įsigyti ginklą. Jis susidraugavo su pulkininku Baku Lenmanu, 22-ojo pėstininkų pulko vadu, su juo įsitraukė į karo veiksmus.
Pasak legendos, jis buvo pirmasis amerikietis, atvykęs į viešbutį „Ritz“. Čia jis sutiko Marlene Dietrich, su kuria susipažino prieš dešimtmetį. Ją vadindavo savo mažąja vokietaite. Jam skutantis ji mėgdavo sėdėti ant vonios krašto ir dainuoti. Vėliau jis tvirtino su Marlene susitikęs netinkamu metu – kai jau buvo įsimylėjęs.
Mary su rašytoju slapta susitiko „Ritz“. Už tai, kad vaidino kareivį, jis buvo apkaltintas viršijęs savo kaip karo korespondento įgaliojimus ir stojo prieš karo tribunolą. Bet buvo toks populiarus, kad kaltinimai buvo atmesti.
Po karo grįžęs į Havaną Ernestas pamatė, kad Marta išsikraustė. Mary į Ernesto namus atsikraustė palikusi viską: vyrą, darbą žurnale „Time“ ir butą Londone. Draugai ją įspėjo, kad Hemingway`aus jausmai labai nepastovūs. Bet rašytojas ją užtikrino, kad tai paskutinis kartas. Kadangi jis nežinojo, kaip mylėti nesusituokus, maldavo Mary tapti jo žmona. 1946-aisiais Mary tapo ketvirta ir paskutine ponia Hemingway.
„Aš tau parašysiu savo geriausią knygą“
Havanoje Hemingway`ui buvo sunku grįžti į normalų gyvenimą. Jis pasiilgo veiksmo pilnų karo metų. Jis lenkė butelį po butelio ir basas klajojo miesto gatvėmis lyg salos karalius. Tuo metu kaip niekada labiausiai nusipelnė Tėtušio pravardės. Hemingway`us ėmė jausti bjaurius nuotaikų svyravimus taip pat, kaip ir jo tėvas. Daugiau nei įprastai ėmė girtis, meluoti, būdavo grubus.
Per kelionę Venecijoje 1948-aisiais Ernestas susipažino su Adriana Ivancich, jauna italų aristokrate. Jis pasidavė nuostabios 19-metės kerams. Netrukus jie ėmė matytis kasdien. Šiuos platoniškus santykius Mary toleravo. Rašytojas, kurį nuolat įkvėpdavo meilės trikampis, vėl grįžo prie rašymo.
Romane „Anapus upės, medžių ūksmėje“ Adriana tapo jaunąja grafiene. Ją dievina generolas, kurį mirties guolyje persekioja prisiminimai apie karą. Kritikai vienbalsiai griežtai išpeikė šį romaną. Pasigirdo kalbų, kad Hemingway`uas kaip rašytojo dienos baigtos. Bet romanistas nepasidavė. Savo mūzai Adrianai jis pažadėjo: „Aš tau parašysiu savo geriausią knygą.“ Toji knyga buvo „Senis ir jūra“.
„Visas simbolizmas yra nesąmonė“
1952-aisiais žurnalas „Life“ išspausdino pasakojimą apie seną Kubos žvejį, kuris dieną naktį bando pagauti milžinišką buriažuvę, bet žuvį praryja ryklių būrys. Per 48 valandas buvo parduota daugiau kaip 5 milijonai egzempliorių. Po savaitės knygynuose pasirodžiusi knyga viršijo pardavimo rekordus. Šįkart kritikai negailėjo liaupsių.
Už šį kūrinį Pulitzerio premiją laimėjęs Hemingway`us tvirtino, kad už „Senio ir jūros“ sėkmę reikėtų dėkoti vienam dalykui – absoliučiam nuoširdumui: „Jūra yra jūra, senis yra senis. Jaunas berniukas yra jaunas berniukas, o žuvis – tiesiog žuvis. Rykliai yra tiesiog rykliai. Nei daugiau, nei mažiau. Visas simbolizmas, apie kurį kalba žmonės, yra nesąmonė.“
Bet sėkmė nesuteikė nei pasitenkinimo, nei ramybės. Hemingway`ų traukė kelionės. Jis surengė safarį, norėdamas prisidėti prie sūnaus Patricko, kuris, eidamas tėvo pėdomis, persikraustė į Afriką ir visą laiką skyrė medžioklei. Per šią kelionę Mary su Ernestu išsigelbėjo ne iš vienos, o net iš dviejų lėktuvo katastrofų. Laikraščiai pranešė apie poros žūtį tragiškoje avarijoje. Po melagingų žinių pasirodė komiškos nuotraukos, kuriuose Hemingway`ai šypsodamiesi skaito savo nekrologus.
Tačiau ši avarija Ernestui turėjo niūrių pasekmių. Jis patyrė daugybinių sužalojimų, prasiskėlė galvą. Šįkart rašytojo sveikata nebepasitaisė. Jis dar labiau pasinėrė į alkoholizmą, kad paskandintų kančias ir skausmą. Kamavo vis labiau nenuspėjama nuotaikų kaita.
„Norėčiau būti tik rašytojas, vertinamas tik už tai“
1954-aisiais, kai Švedijos akademija skyrė Nobelio literatūros premiją, jis buvo fiziškai nepajėgus nukeliauti į Stokholmą. Rašytoją ėmė graibstyti žurnalistai iš viso pasaulio. Jis buvo apsvaigęs nuo vaistų ir kentėjo nuo atminties spragų.
Kuba, 1959-ieji. Fidelis Castro su savo revoliucionieriais nuvertė diktatorių Batistą ir užėmė Havaną. Rašytojas džiaugėsi Castro revoliucija. „Nieko nuostabesnio už „Senį ir jūrą“ nesu skaitęs“, – pareiškė Castro. Bet labai greitai griežtos Kubos režimo priemonės Hemingway`ų įstūmė į nepakenčiamą situaciją. Jis turėjo rinktis tarp Fidelio palaikymo ir savo patriotiškumo.
1960 metais Ernestas paliko mylimą kraštą, jį garbinusius žmones, numylėtą laivelį bei namus ir su Mary persikraustė į Aidaho valstiją. Nuotraukose matyti vienišas Hemingway`us, sutrikęs ir apimtas depresijos. Mary tapo jo emocinio smurto ir paranojos auka. Todėl prievarta jį uždarė į psichiatrijos ligoninę. Per vieną sąmonės prošvaistę Hemingway`us pagerbė žmoną ir nenuilstantį jos atsidavimą. Bet net meilės nepakakdavo, kai Ernestą užvaldydavo skausmas ir apsėsdavo mintys, kad jis niekada nebegalės rašyti.
1961-ųjų liepos 2-osios rytą Ernestas Hemingway`us nusižudė, būdamas 61-erių. Mary niekada nesusitaikė su jo savižudybe. „Noriu, kad mane pripažintų kaip rašytoją, o ne kaip žmogų, kariavusį keliuose karuose, ne kaip užeigų boksininką, medžiotoją ar girtuoklį. Norėčiau būti tik rašytojas ir kad mane vertintų tik už tai“, – yra sakęs Hemingway`us.
Tekstą pagal filmą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
