Minimos 120-osios dramaturgo, prozininko Juozo Grušo gimimo metinės. Draugams vienas geriausių Lietuvos dramaturgų yra sakęs, kad yra laimingas žmogus, neišdavęs didžiųjų idealų ir Lietuvos.
Rašytojas Petras Palilionis sėdi tame pačiame fotelyje Juozo Grušo namuose. Dabar čia yra memorialinis muziejus – kaip ir prieš 55 metus. Jį, tuomet Lietuvos radijo žurnalistą, į svečius pakvietė rašytojas. Draugystė tęsėsi iki Juozo Grušo mirties 1986-aisiais.
„Jis buvo imlus viskam, labai domėjosi kultūra, labai domėjosi jaunaisiais rašytojais ir nejaunais rašytojais. Be to, aš buvau labai geros jo klausytojas, sėdėdavau toj vietoj, o jis po portretu sėdėdavo. Jaunas ir gražus, kaip juokdavosi iš savęs, ir pasakodavo, pasakodavo“, – prisimena rašytojas P. Palilionis.
Filmą apie rašytoją sukūręs P. Palilionis jį pavadino pagal Juozo Grušo novelę „Laimingasis – tai aš“, nes, sako, tylenis ir užsidaręs jis save vadino laimingu žmogumi.
„Kaip jis rašo – nereikėjo jam susipriešinti, nereikėjo jam nieko išduoti, jis tų dalykų nepadarė, jis savo didžiųjų idealų neišdavė – nei Lietuvos, kaip po tokios valstybės, nei savo praeities neišdavė. Jis rasdavo formą istorinėse dramose pasakyti tai, apie ką dabar sakom atvirai, iš ko netgi daroma politika“, – teigia P. Palilionis.
Minint Juozo Grušo 120-ąsias gimimo metines, Kauno dramos teatro foje – Leono Striogos teatrui padovanotas Juozo Grušo biustas. Rašytoją prisiminė ir Jungtinėse Valstijose gyvenantis režisierius Jonas Jurašas su žmona, atsiuntę teatro vadovui laišką. Jame – atsiminimai apie dramaturgą.
„Iš atminties iškyla prisiminimas, kaip per ideologinį įtūžį sukėlusios spektaklio „Barbora Radvilaitė“ peržiūrą, uždarą aptarimą 1972-aisiais, iš Grušo buvo reikalaujama pritarti valdžios kaltinimams, kad režisierius iškraipė jo pjesę. Dramaturgas ne tik kad atsisakė kaltinti, bet gyrė pastatymą“, – pasakoja Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas.
Didesnio dramaturgo už Juozą Grušą Kauno dramos teatras nėra turėjęs, sako jo vadovas.
„Ar ankstyvajame laikotarpyje Henrikas Vancevičius su „Herkumi Mantu“, ar vėliau Jonas Jurašas su „Barbora Radvilaite“, kuri tapo legenda, ir, aišku, Jonas Vaitkus, čia, ir visi kiti režisieriai, ar Vytautas Balsys, kurie darė spektaklius, jie rado raktą“, – teigia E. Stancikas.
„Jam buvo be galo prasmingas teatralų darbas, jis juos gerbė, mylėjo ir savo dukrai Algimantai Marijai net yra sakęs: „Artistai man broliai, artistės man sesės“, – aiškina muziejininkė Nijolė Majerienė.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre spektaklių pastatyta pagal dešimt Juozo Grušo kūrinių, pasak teatro vadovo, dar keli stalčiuje tebelaukia savo režisieriaus.
