Kultūra

2021.10.02 17:54

Karinos Metrikytės knygų rekomendacijos ir skaitymo anarchija: žodžiai „gal sutvarkytum“ taip ir likdavo pastrigę gerklėje

Karina Metrikytė2021.10.02 17:54

„Jastramskio knygoje sau radau atsakymus į klausimus, kodėl dalis Lietuvos pilietinės visuomenės jaučia nuolatinį poreikį išgyventi konspiracijos teorijas, kodėl vis neblėsta masių poreikis turėti „belenkokį vadą“. Klausimas Jums – kada bus analogiška knyga apie Lietuvos kultūros ministrus ir jų tragikomiškus sprendimus?“ – sako LRT PLIUS laidos „Kultūros diena“ ir LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ žurnalistė Karina Metrikytė.

– Koks yra Tavo / Jūsų santykis su skaitymu?

– „Aš kovoju <...> už mąstymo autonomiją“, – 1980-aisiais viename interviu teigė kino režisierius Arūnas Žebriūnas. Ši citata iš Rūtos Oginskaitės knygos „Žebriūnas“ (apie ją šiek tiek vėliau bus keletas sakinių) taikliai apibūdina nuo ankstyvos paauglystės nekintantį skaitymo stilių. Tik perfrazuočiau – „už skaitymo autonomiją“. Gal net derėtų atvirai pripažinti, kad vis dėlto tai buvo labiau panašu į skaitymo anarchiją.

Įsivaizduokite, kokiais veidais tėvai išsliūkindavo iš vaiko (nesvarbu, kad paauglystė veržiasi visais nelegaliais būdais) kambario, jei lovoje blaškydavosi atverstos „Marso kronikos“, Zweigo „Širdies nerimas“ ir Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, o ant rašomojo stalo šalia visokių fizikų, chemijų, biologijų, geometrijų dar išsidrėbusi (kas tvarkingai skaito!?) „nuniokota“ pasakų knyga. Žodžiai „gal sutvarkytum“ taip ir likdavo kažkur pastrigę gerklėje. Būtų naivu tikėtis, kad iki dabar kas nors pasikeitė.

– Kokios trys knygos pastaruoju metu paliko didžiausią įspūdį? Kas jas sieja?

– Nūdienos palydovės – Mažvydo Jastramskio „Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos“ („Baltų lankų“ leidyba), Vaido Jauniškio „Patirti peizažą. Pasivaikščiojimai po miestą ir laiką“ (leidykla „Tyto alba“) ir Rūtos Oginskaitės „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ (leidykla „Tyto alba“).

Manyčiau, kad vienas iš minėtas knygas siejančių bruožų – tai autorių talentas lakoniškai perteikti aprašomų politikos, kultūros ir meno įvykių bei kūrėjo esaties analizę. Kita vertus, gal tik man šios knygos persiskaitė lengvai. Tačiau imponavo tai, kad jose neprikišamai pateikiami atsakymai į klausimus, kas, kaip ir kodėl.

– Kodėl būtent jos?

– Kaip paaiškinti knygos kelią iki skaitytojo ir dekonstruoti savąjį pasirinkimą? Turbūt esminė priežastis, lėmusi apsisprendimą skaityti būtent šiuos leidinius – tai poreikis kitų akimis pažvelgti į galingųjų (kūrėjų irgi! Ne šventieji puodus lipdo) žaidimus, atrasti kiekvieno mūsų kasdienybę lėmusių pokyčių priežastis bei pasekmes.

– Kaip jos rezonavo su pandeminėmis aplinkybėmis ir kitomis socialinėmis, kultūrinėmis, politinėmis aktualijomis?

– M. Jastramskio knygoje „Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos“ nuosekliai išdėstyta Daukanto aikštės šeimininkų kaita, lengvu stiliumi supažindinant su šios institucijos užkulisiais bei primenant politinių veikėjų galios žaidimų pasekmes. Lakoniškai, pasitelkus ir pasaulinį kontekstą, pateikiami politinių „šachų ir matų“ scenarijai, atitikę mūsų visuomenės lūkesčius ir lėmę vieno ar kito vado rezidavimą Daukanto aikštėje.

M. Jastramskio knygoje sau radau atsakymus į klausimus, kodėl dalis Lietuvos pilietinės visuomenės jaučia nuolatinį poreikį išgyventi konspiracijos teorijas, kodėl vis neblėsta masių troškimas turėti belenkokį vadą. Klausimas Jums – kada bus analogiška knyga apie Lietuvos kultūros ministrus ir jų tragikomiškus sprendimus?

Sunku paneigti eteriuose skambėjusias vizijas apie bendrus serialus su Meksikos kūrėjais, ar Lietuvos menininkams siūlomą karjerą užsieniuose skinant pomidorus, o kur dar skatinimas skaityti senas bibliotekų knygas, nes pinigų naujų leidinių užsakymams nebus skiriama. Pamenate? Juk buvo...

Iš keturiasdešimties esė, publikuotų internetinėse platybėse ar įvairiuose leidiniuose, sudaryta V. Jauniškio knyga „Patirti peizažą. Pasivaikščiojimai po miestą ir laiką“ (leidykla „Tyto alba“) – vienas smagiausių pastarojo meto skaitinių.

Knygoje autorius pateikia įžvalgų, analizuojančių ne tik kultūros politikos aktualijas, bet ir savas versijas, kaip vieni ar kiti meno reiškiniai atskleidžia visuomenės (kultūrinės bendruomenės irgi) provincialų požiūrį į meną, homofobiškumą, „meno liaudžiai“ priklausomybę. Kiekvienas autoriaus tekstas – tarsi intelektuali invazija į pseudo saugų „visažinio“ skaitytojo pasaulėlį.

Akivaizdus V. Jauniškio knygos likimas – būti niokojamai kasdienio skaitymo.

R. Oginskaitės knygą „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ (leidykla „Tyto alba“) per keletą naktų tiesiog springdama surijau, pasiuntusi velniop visus. Išgyventi vėl kino meno stebuklą, patirti kino aikštelės nuotykius, netikėtai atrasti asmenybių, su kuriomis ir pačiai teko bendrauti, – skausminga kelionė per šios knygos puslapius, kupinus elementarios išminties.

„Kartais teisybę pasako niekšas“ arba „visada ieškojome vienas kito ne tuo pačiu metu“ – tik keletas kuklių citatų iš knygos, turinčios stiprų šalutinį poveikį. Kokį? Po kiekvieno R. Oginskaitės aprašyto „nutylėjimo“ karštligiškai naršysite interneto platybėse ieškodami visų (taip!) A. Žebriūno kino juostų, nes negrįžtamai tapsite priklausomi nuo išdidaus, mažakalbio ir santūraus kino kūrėjo paradoksų.

– Kam jas rekomenduotumėte – ko literatūroje ieškantiems žmonėms?

– Norėčiau išvengti atsakymo į šį klausimą. Juk skaitymo manija sergantys žmonės turi nepaaiškinamą nuojautą, rinkdamiesi dar vieną auką – knygą, o fobijų persunkti veikėjai vargu bau rinksis nesaugų, nemigą sukeliantį skaitymo malonumą.

P. S. Vietoj rekomendacijos – žvilgsnis į poeto Rimvydo Stankevičiaus esė knygą „Diktantai sielai“. Vis dar rašau diktantus, mokausi sielos gramatikos...

– Ko toks laimingas? – paklausia pro šalį skubantis kaimynas.
– Raktą nuo namų pamečiau.

R. Stankevičius „Tarp eilučių“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt