Kultūra

2021.09.17 21:45

Gatvės meno atstovas: sostinėje vandalų milijonai, o Kaune nė vieno nebeliko

Milda Žiūkaitė2021.09.17 21:45

Kūriniai prabyla kur kas dažniau nei jų autoriai. Praeidami pro daugeliui gerai atpažįstamas Timotiejaus Norvilos neofreskas – „Labirintą“ Vilniuje, „Sankryžos herojų“ Šiauliuose, „Paskutinį keleivį“, „Žvilgsnį“ ar „Kovą“ Kaune, dažnai stabtelime, susimąstome apie jų siunčiamas žinutes, fotografuojame, diskutuojame. Tačiau pačius kūrėjus regime ir išgirstame daug rečiau.

Pokalbyje su žinomu Kauno menininku šią spragą bandysime užpildyti, gilindamiesi į gatvės menininkų kūrybos procesus, šios rūšies meno situaciją skirtinguose Lietuvos miestuose, įvietinto meno svarbą ir gatvės meno apsaugos aspektus.

Mokėsi per praktiką

T. Norvilos, kaip ir daugelio kitų urbanistinio meno kūrėjų, kūrybos kelias prasidėjo nuo grafičių. Pirmąjį užrašą „2000“ kartu su draugais Kauno gatvėse jis paliko naujojo tūkstantmečio pradžioje: „Atrodė labai kieta – išeini naktį su balionėliais ir kažką darai. Aplink buvo daug žmonių, kuriems tai taip pat įdomu. Tai mane paskatino kurti, tačiau grafičiai manęs netraukė, norėjosi kokių nors piešinukų, charakterių, siužetų, idėjų“, – prisimena menininkas. Šiam norui buvo lemta išsipildyti 2015 m., kai Kauno senamiestyje pasirodė pirmasis, menininko teigimu, „rimtas“ darbas – neofreska „Kvadratas“, kurta gavus leidimus, finansavimą, pasitelkus pagalbinę įrangą – keltuvus.

Nors įgūdžius lavinti kūrėjui teko įvairiose meno įstaigose – Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje, Kauno dailės gimnazijoje, neilgai Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje ir Klasikinio realizmo ateljė, pats teigia daugiausia išmokęs per praktiką, lavindamasis savarankiškai, darydamas klaidas. „Turėjau pagrindus, bet dailė yra toks dalykas, kad labai daug ko gali išmokti pats, ypač dabar su internetu, nebūtina turėti sertifikatų, licencijų, diplomų, kai to niekas nereikalauja“, – pasakoja T. Norvila.

Apgaulingas slapyvardis

Meninės veiklos pradžioje T. Norvilos darbai daugumai buvo žinomi tik Morfų vardu. Pasak kūrėjo, slapyvardis buvo būtinas ne tik siekiant išlaikyti anonimiškumą, tačiau ir norint skambėti „kietai“. Vardas gimė eskizuojant raides, kai atsitiktiniu būdu sukritusių raidžių skambesys patraukė dėmesį.

Tačiau šiandien dėl šio slapyvardžio daugiskaitos galūnės -ai dažnai kyla kuriozų, kai tikimasi, kad Morfai – tai kūrėjų komanda. „Kokį šimtą kartų man yra uždavę klausimą, kokia čia grupė, nes darbai yra gana skirtingi, dažnai painioja, mano, kad ne vienas žmogus darbuojasi“, – juokiasi T. Norvila.

Miestas be vandalų

Nors pašnekovo darbų galima išvysti keliuose Lietuvos miestuose bei užsienyje, didžioji dalis jų sutelkta Kaune. Tai ne atsitiktinumas – tokį sprendimą nulėmė meilė šiam miestui. Kūrėjo teigimu, paprasčiau dirbti mieste, kurį gerai pažįsti, kai suvoki vietos kontekstą, esi užmezgęs dialogą su vietiniais ir kultūros atstovais.

„Kaunas yra labai aktyvus, čia yra daug menininkų. Miestas bando savo įvaizdį kurti per gatvės meną, kadangi mes pasirinkome tą prizmę, kūrinių čia padaugėjo“, – džiaugiasi menininkas. Iniciatyvos pašnekovas pasigenda nebent tik iš verslo atstovų. „Ką nors statant turėtų atsirasti suvokimas, kad aplinkoje reikėtų vienos kitos statulėlės, jei yra laisva siena – galėtų atsirasti freska. Norėtųsi ir daugiau finansinio rėmimo iš privačių atstovų“, – teigė menininkas.

Tačiau savivaldybių aktyviai remiamo meno sparčiai gausėja ne tik Kaune. „Kasmet darbų kiekis išauga dvigubai. Jei lygintume vaizdą, kuris buvo prieš 20 metų, su dabartiniu, tai jis kardinaliai skirtųsi“, – teigiamus pokyčius įžvelgia kūrėjas.

Lygindamas urbanistinio meno situaciją skirtinguose Lietuvos miestuose, T. Norvila išskiria Kauną ir Vilnių. „Sostinėje yra daugiau tarptautinis kontekstas, o Kaune – vietinis. Nesakyčiau, kad Vilnius labai atsilieka, ten daugiau grafičių ir vandalizmo. Sostinėje vandalų milijonai, o Kaune visiškai nė vieno nebeliko – jei atsiranda koks, tai greit dingsta. Keista, kodėl taip yra“, – stebisi menininkas.

Prarasta galimybė

Ne mažiau nei pati idėja ar technika pašnekovo kūryboje svarbus įsigilinimas į konkrečios vietos kontekstą. Savo kūrinius T. Norvila derina prie aplinkos vizualiai, skiria laiko gilintis į architektūros bei urbanistikos aspektus. Jei menininko pasirinktame objekte kadaise gyveno įžymus žmogus, būsimą kūrinį dažnai stengiamasi susieti su konkrečia asmenybe.

Kartą tokia galimybė pasitaikė Vilijampolėje, kartu su Tadu Vincaičiu-Plūgu kuriant neofreską „Kiemas“, tačiau ja pasinaudoti nepavyko. Tik įpusėję projektą menininkai sužinojo, jog name vaikystėje gyveno dizaineris Juozas Statkevičius.

„Pagalvojau, kad galbūt tai būtų ta istorija, kurią būtų buvę įdomu pavaizduoti. Jei būtume šį faktą žinoję anksčiau, galbūt piešinys būtų buvęs kitoks – įsivaizduoju vaiką, sėdintį sovietiniame bute ir siuvantį kokią suknelę“, – vizija dalijasi kūrėjas.

Iš gatvės į internetą

T. Norvilos teigimu, kūrėjams darosi vis mažiau svarbu, ar jų darbai išliks mieste, nes vos kelių mygtukų paspaudimu jie gali tapti ilgaamžiai internetinėje erdvėje.

„Daug kas dabar kuria tik dėl nuotraukos, deda į instagramą ir ten darbą daug daugiau žmonių pamato. Kai kuri kokioje slaptoje vietoje, jį pamato 100 žmonių, bet instagrame 10 000 žmonių gali jį pamatyti. Kartais netgi išeina toks fenomenas, kai paviešini vizualizaciją ir ji tampa populiaresnė nei egzistuojantis darbas. Gal jau vystosi nauja meno rūšis – neegzistuojantis kūrinys, fotomanipuliacija?“ – svarsto menininkas. Pasak jo, tokio tipo vizualizacijos gali būti itin aktualios, kai sudėtinga gauti leidimus.

Galiotas prieš Dovydą

Pašnekovas pastebi, jog kurti ant naujų pastatų ar renovuotų fasadų dar bijoma, daug lengviau išduodami leidimai piešti ant objektų, kurių netrukus neliks. Tačiau kartais pasitaiko ir malonių netikėtumų, kai kūriniai ant fasadų išsilaiko ilgiau, nei buvo numatyta. Vienas iš tokių pavyzdžių – ryškiaspalvė medinė „Troba“ V. Putvinskio g. 36 Kaune, jau ketvirtus metus džiuginanti praeivių akis.

Kitoks likimas tuoj turėtų ištikti miestiečių pamiltą šalia viešbučio „Britanika“ T. Norvilos sukurtą neofreską „Dovydas prieš Vaiduokliotą“. Nors garsiajame mite Dovydas nugali Galijotą, šį kartą gali atsitikti priešingai. „Kūrinio esmė buvo tokia, kad Dovydas kovoja prieš pastatą vaiduoklį. Dovydas bando jį nugriauti, šovinio jis nebeturi, jis turi atsitrenkti į kryžių, nupieštą ant „Britannicos“, – originaliu sumanymu dalijasi menininkas.

T. Norvilos teigimu, šiuo kūriniu jis norėjęs patikrinti, ar menas yra pajėgus daryti pokyčius grubiesiems miesto objektams (šiuo atveju – ar įmanoma vaiduokliu kauniečių vadinamą pastatą nugriauti). „Iš pradžių procesai labai pajudėjo, bet mano eksperimentas nesiseka, nes girdėjau, kad viešbutis nebus griaunamas. Beje, kalbama, kad Mykolo Žilinsko dailės galerija planuoja pastatą, ant kurio nupiešiau Dovydą, nugriauti. Bus šiek tiek kvaila, nes ne tą nugriaus, kurį turėjo, o atvirkščiai, nes mite Dovydas nugali Galijotą“, – pasakoja menininkas. Anot jo, džiugu tik dėl to, jog vyksta dialogas.

Ne tik trumpalaikis?

Dauguma praeivių, žavėdamiesi užbaigtais gatvės meno kūriniais, nesusimąsto, koks komplikuotas ir ilgas gali būti kūrybos procesas. Vienos neofreskos realizavimas gali užtrukti net iki metų. Per šį ar trumpesnį laikotarpį ieškoma būdų gauti 51 proc. gyventojų sutikimus, paveldosaugos institucijų leidimus, užsitikrinti finansinę paramą. Procesą gali apsunkinti pasirinkta vieta – norint kurti centre ar paveldo zonose, kyla daugiausia iššūkių ir diskusijų.

Menininkas prisimena pavyzdį, kai Klaipėdoje „Edit“ festivalio metu užsienio menininkas Rama Tellas piliavietėje sukūrė neofreską „Jūros gelmės“, sulaukusią daug palaikymo iš miestiečių, pasisakiusių už darbo išsaugojimą, ir pasmerkimo iš paveldo ekspertų, galiausiai skyrusių baudas.

„Ne kartą ir aš esu pildęs prašymą leidimui gauti, bet ne visi eskizai įveikė atranką – bent trys buvo atmesti. Nežinau, kas jiems tiksliai netiko. Kartais net nesinori kurti senamiestyje, būna toks stabdis. Kyla pyktis, kai matai, kad leidžiama pastatyti visiškai senamiesčiui netinkamus objektus, pavyzdžiui, tokius kaip „McDonalds“ restoranas Karaliaus Mindaugo prospekte, o mano piešinius, priderintus prie aplinkos, atmeta, reikia keisti originalius sumanymus“, – stebisi T. Norvila.

Nepaisant pavienių atvejų, vis dažniau gatvės meno kūriniai pasaulyje pradedami vertinti, jie patys tampa paveldo objektais, neretai perkeliamais į galerijas ar muziejus. „Žinau, kad Berlyne yra „Urban nation“ muziejus, ten vyksta parodos, gatvės menas gyvuoja ir viduje. Banksy darbai jau ne tik patenka į muziejus, bet ir yra kolekcionuojami“, – pasakoja T. Norvila.

Nors daugelis menininkų akcentuoja svarbų gatvės meno laikinumo aspektą, kai darbai kuriami legaliai, į juos investuojama daug pinigų ir laiko, daugeliui tampa svarbu, kad tokie kūriniai išliktų ilgiau. Po to, kai 2017 m. buvo uždažytas T. Norvilos darbas „Krantinės juosta“, o po metų „Gyvos grafikos“ koliažas požeminėje perėjoje, Kauno miesto savivaldybės atstovai pradėjo rimčiau žiūrėti į legalių darbų protekciją. 2019 m. legalūs kūriniai pradėti žymėti specialiomis lentelėmis, tokiu būdu gatvės meną (šiuo atveju – tik legalų) pripažįstant reikšminga meno rūšimi.

Dauguma vertina teigiamai

Nors gyventojų nuomonės gatvės meno klausimu išsiskiria (svarbu paminėti ir tai, jog skirtingai vertinama legali ir nelegali kūryba, grafičiai ir neofreskos), pašnekovo teigimu, bendras požiūris į gatvės meną Lietuvoje yra pozityvus. Miestiečius labiausiai džiugina gamtos vaizdiniai, pozityvūs piešiniai, ryškūs motyvai, taip pat kai menu pakeičiamos niūrios, apleistos vietos, joms suteikiant gyvybės.

„Kai išpiešiau požeminę perėją netoli Vytauto Didžiojo tilto, vos ne kas antras žmogus gyrė, kad gerai darau. Daug kas pro ten pusę gyvenimo į mokyklą, universitetą eidavo, mačiau, kad ten to piešinio verkiant reikėjo“, – pavyzdžiu, kaip menas viešose erdvėse pozityviai keičia aplinką, dalijasi menininkas.

Tačiau visiems neįtiksi – vis dar pasitaiko atvejų, kai vienam kitam gyventojui menininkų kūriniai trukdo. „Kurdamas Kazio Varnelio neofreską Vilniuje pats rinkau parašus, tai vienas jaunas namo gyventojas nenorėjo darbo, jis jo nesuprato, sakė, kad reikia ten kažko kito. Niekaip jo neįtikinom“, – dalijasi menininkas.

Daugiau nei dešimtmetį besitęsiančioje veikloje pasitaikė ir keletas atvejų, kai teko stoti į akistatą su praeivių iškviestais pareigūnais. „Patys juokiamės, jei užsidedi kapišoną, ateini juodai apsirengęs su purškiamais dažais ar markeriu po tiltu, tai 90 proc. tikimybė, kad bus iškviesta policija. Jei ten pat pasirodai su ryškia apranga ir voleliais, tai niekas nieko nesako“, – šypsosi menininkas.

Šis pokalbis yra interviu ciklo su gatvės menininkais, rengiamo „Heritas“ iniciatyva, dalis. „Heritas“ – tai naujas žvilgsnis į kultūros paveldą. Tai platforma, burianti visus, besidominčius kultūros paveldu, norinčius giliau pažinti tai, ką paveldėjome, drįstančius diskutuoti ir siekiančius seną prikelti naujam gyvenimui. Daugiau informacijos – www.heritas.lt

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt