Salomėjos Nėries biografija vingiuoja nuo ateitininkų draugijos iki kairiųjų žurnalo „Trečias frontas“, nuo aistringo pamaldumo iki ryžto gyventi „be bažnyčios, be altorių“, galiausiai atsigręžimo į tikėjimą dar kartą jau mirties patale. Buvusi dalimi delegacijos, vykusios į Maskvą pasirašyti Lietuvos tariamo stojimo į SSRS sutarties, ji parašė „Poemą apie Staliną“, o vėliau, rodos, kai kurių savo sprendimų gailėjosi ir galimai perdavė kunigui atgailos sąsiuvinį, nerastą iki šiol.
Apie S. Nėrį tarp poetės ir politikės LRT KLASIKOS festivalyje „Visos nuomonės legalios“ diskutavo istorikas Nerijus Šepetys ir poetė, filosofė Aušra Kaziliūnaitė.
„Pradėjau skaityti jos eilėraščius, kūrybą ir, užuot turėjusi nebylios, apdulkėjusios, pelėsiais ir kerpėm apaugusios kaimo mokytojos paveikslą, kaip tada įsivaizdavau, supratau, kad tai buvo pasaulio asmenybė, intelektualė, kuri lankėsi Paryžiuje, mokėsi Vienoje, tobulino vokiečių kalbos žinias ir bendravo su intelektualais, – pokalbyje sakė A. Kaziliūnaitė. – Supratau, kad tai labai įdomi, kontroversiško likimo asmenybė. Įdomu, kad mokykloje niekas mums net žodeliu nebuvo apie tai užsiminęs.“
Lietuvoje, be kita ko, studijavusi vokiečių kalbą, 1929 m. S. Nėris žinias gilino Vienoje. Grįžusi į Kauną, kuriame gyveno 1931–1934 metais, vertėsi privačia mokytojavimo praktika, grožinės literatūros vertimais, atsitiktiniu literatūriniu darbu. Netrukus suartėjo su vadinamaisiais trečiafrontininkais – kairiųjų pažiūrų literatūros lauko veikėjais, susibūrusiais apie leidinį „Trečias frontas“. Dalis jų palaikė ir aktyvius ryšius su Lietuvos komunistų partija. Iki šiol S. Nėries prisidėjimas prie šios grupės interpretuojamas skirtingai.
„Jeigu klaustume, ar tai buvo suviliojimas, ar apsisprendimas, man atrodo, kad, nepaisant visų tų meilės istorijų, kurios iš jos ir į ją kilo ir buvo esminės biografijoje, tai buvo sąmoningas apsisprendimas ir padarytas sveiku protu. Net jeigu motyvas ir buvo nukreiptas tiesiogiai prieš Eretą (S. Nėries dėstytojas Juozas Eretas, kurį poetė buvo įsimylėjusi, – LRT.lt) ar noras išsikapstyti iš nesėkmingos istorijos, tai vis tiek buvo sąmoningas apsisprendimas, už kurį ji buvo pasiryžusi prisiimti atsakomybę ir ne kartą tai parodė pokalbiuose su daugybe žmonių įvairiose situacijose“, – šį epizodą S. Nėries biografijoje aptarė N. Šepetys.
Panevėžys, Paryžius, tėviškė Kiršuose, galiausiai S. Nėris vėl sugrįžta į sostinę Kauną. Ne vieną meilės istoriją išgyvenusi S. Nėris šiuo laiku ištekėjo už skulptoriaus Bernardo Bučo ir susilaukė sūnaus, tarsi atsidėjo sėslesniam, ramesniam gyvenimui. Tačiau, žinant vėlesnį S. Nėries politinį aktyvizmą Sovietų Sąjungos okupacijos fone, šis laikotarpis lieka iki galo neišskleistas. Pavyzdžiui, yra įtarimų, kad jau 4 dešimtmečio pradžioje poetė tapo Kominterno ryšininke slapyvardžiu Virvyčia.
„Turbūt sunkiausia atsakyti, ar tai buvo ilgalaikis posūkis, t. y. ar galima liniją tęsti nuo „Trečio fronto“ iki pat 1940 metų, ar vis dėlto buvo kažkoks laimingas santuokos ir ramaus gyvenimo tarpsnis, nusėdimas į ramų uostą nuo 1936-ųjų iki 1940-ųjų. Apie tai turbūt verta svarstyti atskirai, bet kadangi „Trečias frontas“ savaime nebuvo toks nekaltas, manau, kad įvyko daugiau per tuos trejus metus jos bendravimo su kairiaisiais intelektualais, rašytojais marksistais ir, žinoma, komunistais. Šis bendravimas, matyt, jai suteikė tam tikrų patirčių, įsipareigojimų ar suvaržymų, kurie vėliau atsirūgo ir nuo kurių, ko gero, negalėjo išsilaisvinti. Manau, vienas svarbiausių dalykų buvo tai, kad net kai gyveno ramiai, ji buvo taikiklyje, numatyta kaip žmogus, kuris gali pasitarnauti laikui atėjus“, – kalbėjo N. Šepetys.
A. Kaziliūnaitė atkreipia dėmesį, kad S. Nėries pasirinkimus dažnai linkstama aiškinti per santykius su vyrais ir jų įtaką jai. Tai tarsi užgožia poetės savarankiškumą ir asmenybę. Tarp jos romanų, įsimylėjimų ir neatsakytų jausmų veikėjų – poetas Juozas Tysliava, vedęs ir vaikų turintis profesorius Juozas Eretas, marksistuojantis studentas Bronius Zubrickas. Gandas sklandė ir apie Panevėžio kapeliono Alfonso Stašio daugiau negu ganytojiškus jausmus. Galiausiai bendraminčius ir kolegas trečiafrontininkus sudarė daugiausia vyrai, tarp jų ir jau tuo metu ar vėliau žinomi tapę Kazys Boruta, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Bronys Raila, Petras Cvirka.
„Manau, kad ir tuo metu tai reiškėsi ir šiuo metu reiškiasi. (...) Kaip Judith Butler yra pastebėjusi, dažniausiai profesionalą mes sutapatiname su vyru ir taip jo lytis tiesiog paslepiama, o moteris mūsų kultūros lauke dažnai matoma būtent kaip moteris, o ne profesionalė. Salomėja Nėris irgi, aš manau, žaidė pagal tam tikras žaidimo taisykles ir dėl to buvo pastebėta kaip talentinga poetė, aišku, neginčijant jos talento ir viso kito. Nes ji elgėsi tvarkingai ir leidosi būti atrandama vyrų, kurie patys buvo mokslininkai ir turėjo pozicijas galios lauke“, – kalbėjo A. Kaziliūnaitė.
Tiesa, N. Šepetys akcentuoja, kad pati S. Nėris laiškuose ir dienoraščiuose gausiai aprašinėjo tiek laimingas, tiek nelaimingas meilės istorijas, visa tai gana anksti pateko į viešumą ir tapo bendros rašytojos legendos dalimi. Tokiame kontekste, pasak istoriko, dalis gali ir nepastebėti kūrybos, kuri nėra autobiografinė.
Lietuvos okupacijos ir aneksijos preliudija bei artimiausi metai po to nusvėrė S. Nėries kaip poetės nuopelnus. Ji paskirta kolaboracinio Liaudies Seimo atstove, išrinkta į lietuvių delegaciją, vykusią į Maskvą kreiptis dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. S. Nėris dalyvavo sovietų valdžios surežisuotame politiniame spektaklyje, kuriuo pridengtas Lietuvos užgrobimas. Tiesa, kai kas S. Nėries ne kaip kūrėjos biografijoje lieka neišgryninta ir neaišku.
„Rusiškoje erdvėje dar nuo vėlyvųjų sovietinių laikų, ypač kai atsidarė Kominterno archyvai apie 1991–1993 metus, pradėjo rodytis trumputė jos biografija, kur minima, kad tai, ką ji darė jau po vedybų, iš esmės vyko pagal Kominterno liniją, t. y. kad ji buvo ryšininkė, – sakė N. Šepetys. – Lietuvos saugumas jos beveik nesekė, ji kelis kartus figūruoja Cvirkos byloje, o pati minima tik tada, kai apsigyveno pas Vincą Mykolaitį-Putiną, – rašoma, kad jis visiškai nemokamai ją išlaiko, o ji, pasinaudodama priedanga, kadangi ir Putinas gausiai remia komunistus, užsiima šita veikla. Tai dar prieš išvažiuojant į Panevėžį. Ta rusiškoje erdvėje paplitusi biografija, kad ji 1936–1937 metais buvo ryšininkė (sakykime, važiuoja žmogus su lagaminu dvigubu dugnu ir ką nors vertingo nuveža arba parveža), – tokie žmonės buvo ir tokiais dalykais užsiėmė, tai ir Lietuvoje vyko, tai buvo visiškai tikėtina ir įmanoma.
Svarbus klausimas yra ne tai, ką ji simboliškai padarė ir perskaitė, bet ar iš tikrųjų ji buvo iš tų žmonių, kuriuos sovietai numatė kaip būsimą penktąją koloną čia kuriant sovietų valdžią, – pabrėžė N. Šepetys. – Ne priimti kažkokius sprendimus, nes niekas jų čia nepriėmė, nesvarbu, kas ir kur nubalsavo ar ką pasirašė, – svarbu, kad žmogus sutiko būti marionete. Jos darbas būti marionete buvo rašyti poeziją ir sakyti viešas kalbas – tai, ko ji niekada gyvenime nedarė.
Ką ji darė per tuos metus nuo sovietinės iki nacių okupacijos, išskirtina ne tuo, kad ji rašė ideologinę kūrybą – tą ji darė ne viena, – o kad rašė palyginti daug, įsigilinusi, kūryba buvo daug aukštesnės kokybės negu kitų. Ir ji sutiko žaisti žaidimus, ne tik važiuoti į Maskvą, bet ir tapti sovietų Aukščiausiosios Tarybos deputate, kuo sėkmingai naudojosi per visą karą.“
S. Nėries kaip komunistės, sovietinės partinės veikėjos vaidmuo nedera su jos kūryba ir romantišku, tačiau dramos kupinu mitu. „Mes neturime normalaus mėginimo tai apmąstyti, mėginama nutylėti arba perreikšminti šį dalyką“, – pridūrė istorikas.
A. Kaziliūnaitė S. Nėries atvejį vertina kaip vieną tų, kai į tą pačią asmenybę telpa prieštaringi, sudėtingi atspalviai.
„Kartais labai lengva priimti žmogų kaip vienmatį: žmogus kolaborantas, žmogus nusikaltėlis. Arba, žiūrint į kitą pusę, žmogus kūrėjas, genijus ir panašiai. Man atrodo, visa tai egzistuoja vienu metu, tik klausimas, kiek mes turime noro ir jėgų savyje kovoti su tuo mitologiniu provaizdžiu, iš vienos ar kitos pusės jis ateitų“, – sakė pašnekovė.
Karo metais, į Lietuvą įžengus vokiečiams, S. Nėris pasitraukė į Rusijos gilumą ir grįžo tik jam besibaigiant, jau susilpnėjusios sveikatos. Literatūrologai jos priešmirtinėje kūryboje randa atgailos motyvų, sunkiai sirgdama ji ir vėl atsigręžė į tikėjimą. Teigiama, kad paslapčia jai buvo iškviestas kunigas, kad atliktų išpažintį, tačiau esama ir versijos, jog dvasininkui Juozui Gustui buvo patikėta ir dar viena užduotis – iš S. Nėries jis gavo sąsiuvinį „su jos žodžiais tautai“, kaip kad įvardijo jos biografas Viktoras Alekna. Minėtasis kunigas J. Gustas 1946 metais buvo sovietų suimtas ir ištremtas į Krasnojarską, tačiau iki šių dienų gyva legenda, kad poetės užrašus spėta perduoti ir šiuo metu jie, neva labiausiai tikėtina, yra Oksfordo universiteto bibliotekoje.
Net jei toks sąsiuvinis iš tikrųjų kur nors yra, N. Šepetys sako nemanantis, kad jo turinys drastiškai keistų supratimą apie S. Nėrį. Šiaip ar taip, kad jos pasaulėvoka gyvenimo pabaigoje keitėsi, yra ženklų ir liudijimų.
„Ar iš to galime daryti kokias nors išvadas? Nemanau, žmogus gyvenime patyrė ne vieną sudėtingą posūkį, manau, kad jos gyvenimas iki 1931-ųjų buvo visiškai tikras ir po 1931-ųjų buvo visiškai tikras. Net jeigu tuo metu, kai gyveno ramų šeiminį gyvenimą tuos ketverius metus, ji darė kokius nors veiksmus, kurių iš jos buvo reikalaujama, nemanau, kad lengva širdimi. Kaip galima išgyventi sovietinės tvarkos metais jautriam, lyriškam žmogui, matant aplinkui baisius dalykus? Juk ji buvo Sovietų Sąjungos gilumoje, susidūrė su įvairiausiais dalykais. Taip, ji turėjo vieno iš 800 „liaudies išrinktųjų“ algą, tam tikrų privilegijų, bet tikrovę matė ir ta tikrovė negalėjo jos nepaveikti. Ir čia grįžusi į Lietuvą matė. Žmogų veikia tokie dalykai, negali neveikti. Kadangi ji nebuvo nei ideologinė cinikė, nei nusikaltimus darė, akivaizdu, kad visa tai jai krovėsi ir slėgė“, – kalbėjo N. Šepetys.
Apibendrindama S. Nėries atsigręžimą į politiką, A. Kaziliūnaitė siūlė ją vertinti kaip galimai vieną tų kultūrinio elito veikėjų Europoje, kuriuos patraukė radikali kairė.
„Susidaro vaizdas, kad jos kairiosios pažiūros neva buvo vienas iš dviejų – ar dėl to, kad persismelkti tam tikromis pažiūromis sugundė tam tikri vyriškiai, ar dėl to, kad turėdama didelį ego ji nusprendė tapti kolaborante dėl visokios naudos. Bet, manau, neatmestinas ir trečias variantas. Tuo metu, kaip žinoma, Europoje daug intelektualų buvo persismelkę kairiosiomis idėjomis tiek Paryžiuje, kuriame ji lankėsi, tiek kituose miestuose kairiosios idėjos buvo gyvos. Įdomus tas dalykas, kad mes vertiname Salomėjos Nėries kairiąsias pažiūras visai kitaip, tarsi nuodėmingiau dėl savo skaudžios istorijos negu, pavyzdžiui, Fridos Kahlo kairiąsias pažiūras, nors jos mite mums tai tampa žavu. Galbūt tikrai, kaip Nerijus sakė, ji vėliau pastebėjo, kad idėjos nuo jų įgyvendinimo ir tikrovės labai skiriasi, negalėjo nepastebėti“, – svarstė A. Kaziliūnaitė.
N. Šepečio vertinimu, S. Nėries angažavimasis kairiosioms idėjoms neatsispindėjo jos praktinėje veikloje, veikiau buvo teorinis.
„Mes nematome jos užuojautos mažutėliams, to tikro socializmo, kuris iš jos praktikos sklistų, tai turbūt labiau buvo teorinis susižavėjimas iš knygų skaitymo. Tai nebuvo labai socialiai aktyvus, empatiškas žmogus. Net ir turėdama privačių mokinių iki pat 1940-ųjų, pavyzdžiui, Putino seserį, ji kalbėdavo apie tai, ką perskaitė studijuodama ir kas jai padarė didžiausią įspūdį – Schopenhaueris, Nietzsche. (...) Ne apie Marxą ji mokė“, – pasakojo istorikas.
Visas pokalbis – LRT KLASIKA diskusijos įraše.
