Kultūra

2021.08.12 19:08

Martinaitis patyrė artimojo netektį, pandemijos košmarus: dabar sėdžiu ir tapau gėlytes

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.08.12 19:08

Iki rugpjūčio 14 d. LDS galerijoje „Arka“ veikia Arvydo Martinaičio tapybos paroda „Pandemijos kronikos“. „Šita paroda man buvo labai svarbi, nežinau, gal kokia nuojauta, kad ji bus paskutinė, ar dar koks „biesas“. Dabar tapau viską dangiškomis šviesiomis spalvomis. Pavargau, reikia kažko kitaip“, – LRT.lt teigė kūrėjas.

Arvydas Martinaitis – Vilniaus dailės akademijoje tapybos specialybę įgijęs dailininkas, Kauno kolegijos meno ir ugdymo fakulteto dėstytojas, buvęs Dailės katedros vedėjas. Su juo kalbamės apie COVID-19 pandemijos atneštus atradimus ir skaudžias netektis, klounus ir džokerius, gėrį ir blogį...

– Kaip pandemija veikė Tavo kasdienybę, emocijas, mintis? Kaip tai ėmė atsispindėti mene?

– Pradžioje buvo šokas, vėl šeimoje buvome išskirti, žmona dirba ir gyvena Norvegijoje, nebeliko nieko: lėktuvų, keltų. Po to keistokai atrodantis vadinamas virtualus tapybos dėstymas – vargas tiek studentams, tiek dėstytojui...Tačiau atsidarė vartai kūrybai, nebeliko blaškymosi, daugiau koncentracijos.

– Klounų, džokerių motyvas yra ir ankstesnėje Tavo kūryboje, matomas ir šioje parodoje. Ką šis personažas Tau simbolizuoja?

– Klounų ir džokerio istorija atsirado prieš pandemiją, šie mitiniai personažai man regimi nuo pat vaikystės ir juos matydavau tėvo tapybos darbuose [tėtis – tapytojas Antanas Martinaitis], man jie juokingi, žaismingi ir besijuokiantys iš to meto sovietinio mankurtizmo. Aišku, tuomet to nesuprasdavau – kas tai, dėl ko tai, viskas regima buvo vaikiškomis akimis tik kaip žaidimas, bet kaip papildinys cirko, ten klounas buvo dar aiškesnis su savo funkcijomis...

Taigi klounas ir yra toks personažas, kuris pasijuokia, palinksmina, o džokeris – tai man visose sukurtose istorijose visai kitas personažas – toks blogietis, skriaudėjas, kai kada jam pripaišau gėlių ar kokį kiškutį ant peties, kad žiūrovas ramiau žiūrėtų, bet ką aš čia... Yra kaip yra, Blogas Ponas Džokeris, o kaip kitaip? Gėris be blogio?

Ir klounas, ir džokeris – nebaigta tema, manau, ją tęsiu, nes ji šiuo keistu laikotarpiu veža. Turėtų atsirasti ciklas ir, manau, pavyks jį rodyti Daugpilyje suplanuotoje parodoje, labai laukiu tos parodos.

– Kokių atradimų kūryboje įvyko per pandemiją, jei įvyko? Techninių, idėjinių? O praradimų?.. Tie papurškimai aerozoliniais dažais. Primink – jie jau iš anksčiau atkeliavo? Ko jie suteikia kompozicijai?

– Atradimai ir praradimai – anokia čia naujiena... Juk gimstame, mirštame. Gerai, kad dar yra atgimimas, tai irgi, manau, be galo svarbu.

Taip ir su kūryba – tapai, dirbi, sluoksnių daug susideda ir perbrauki didele glaistykle, pasirodo, taip gražiau – vientisumo atsiranda. Taip pat ir su tais užpurškimais – jie naikina detales, kurių būna per daug. Kartais purškimu personažui suteikiu aureolę, taip gerai tai atrodo. Taigi naudoju tai, kas praplečia galimybes tapyboje, ir džiaugiuosi, ką nors naujo pastebėdamas.

– Sakai, tapyba tapo kalbėjimo ir kalbėjimosi forma. Ką turi omenyje? Su kuo kalbėtasi?

– Žinai, yra toks posakis „pats su savimi kalbasi“ (šypsosi). Taip pat ir su tapyba, įsijauti taip, kad, rodosi, esi ne šiapus, o anapus. Toks kaip režisierius, o sukurti veikėjai – kaip kokie aktoriai. Be abejo, hiperbolizuoju, bet kaip kada. Norisi, kad tai būtu realu.

– Koks jausmas po pertraukos rengti parodą? Kodėl parodos menininkui, tiksliau, Tau, reikalingos, ką jos suteikia Tau, kaip kūrėjui?

– Šita paroda man buvo labai svarbi, nežinau, gal kokia nuojauta ar dar kas, kad ji bus paskutinė, ar dar koks biesas, bet taip ir dirbau. Norėtųsi dar tapyti ir surengti parodų, nes visuomet smagu susitikt atidaryme tikrus bičiulius, kurie džiaugiasi ir švenčia kartu.

Lietuvoje daug menininkų – sunku būti pastebėtam (šypsosi). Manau, smagiau būti nežinomam.

– Paroda jau artėja į pabaigą. Kaip pats vertini šią savo parodą, kokių sulaukei atsiliepimų iš kolegų, lankytojų?

– Greta eksponuojami Gintaro Palemono Janonio tapybos darbai. Kalba, kad gerai viskas... Nieko nėra ydingiau, kaip kalbėt apie save, taigi, ir palikime istorijai.

– Ar tai tamsiausi, baugiausi darbai Tavo kūrybos istorijoje? Rodos, nerimui įkūnyti „išsikvietei“ šamaniškas vizijas, mitus, sapnus. Iš kokio pragaro išlindo šios būtybės – iš filmų, sapnų, gamtoje klajojančios vaizduotės, mitologijos tyrinėjimo? O gal Tau šie padarai nebaugūs?

– Klajonės ir buvo patiriant artimo žmogaus mirtį, pandemijos išdaigas ar panašiai... Na, aišku, po viso to dabar sėdžiu ir tapau gėlytes, viskas – dangiškomis šviesiomis spalvomis. Pavargau, reikia kažko kitaip.

– Kurį darbą išskirtumei kaip itin pavykusį, jei reiktų vieną išsirinkti? Kodėl jis?

– Gal „Džokeris mirė“. Prasideda šviesa!

– Ko reikia, kad būtų sėkminga diena kūrybai? Kokios nuotaikos, sąlygų? Ar turi savų ritualų prieš imdamasis teptuko?

– Reikia tapyti kiekvieną dieną ir po to daryti atranką. Be abejonės, man svarbi muzika ir tikrai ji šamaniška su daug aukojimo ir pasiaukojimo.

– Kokie tolesni kūrybos planai? Kuo užsiimi šiuo metu kūrybinėje srityje?

– Užsakiau naujų drobių, sapnuoju ir gyvenu vien „Art Vilniumi“ ir Daugpilio Marko Rothko muziejui rengiama paroda, toks gyvenimas tik apie tai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt