Jei Kanų pagrindinis apdovanojimas vadintųsi „Kruvinoji palmės šakelė“, nugalėtoją šiandien jau turėtume. Jį gautų Julios Ducournau filmas „Titanė“ („Titane“) – pašėlęs ir bebaimis smurto kokteilis, nepaisantis žanrų ribų, pasakojimų konvencijų ir gero skonio principų.
Tai viso labo antras prancūzės filmas. Jos debiutas „Šviežiena“ (Grave, 2016), rodytas ir Lietuvoje, buvo pristatytas paralelinėje festivalio sekcijoje „Kritikų savaitė“ ir tapo vienu ryškiausių tų metų renginio įvykių. Nieko keisto: jame debiutantė drąsiai žengė į kūniškojo siaubo teritoriją ir pasakojo istoriją apie jauną veterinarijos pirmakursę vegetarę, kuri, sykį paragavusi mėsos, suprato turinti nevaldomą potraukį žmogienai. Turinys itin rizikingas ir keltų iššūkių net ir patyrusiam autoriui, o J. Ducournau ne tik nepaslydo, bet ir sugebėjo sukurti savitą ir nuo pirmos iki paskutinės sekundės įtraukiančią viziją.
„Titanė“ dalyvauja jau pagrindinėje konkursinėje programoje. Joje galima atpažinti visas „Šviežienoje“ plėtotas idėjas, tik joms čia tarsi įšvirkšta steroidų. Filmo pradžioje paauglei Aleksai, autoavarijoje prasiskėlusiai galvą, kaukolė sutvirtinama titano plokšte. Po kelerių metų ji, jau suaugusi, vaizduojama užsidirbanti pragyvenimui šokdama erotinius šokius sportinių automobilių aikštelėje. Vieną vakarą prie jos prisikabina pernelyg ryžtingai nusiteikęs gerbėjas ir greitai yra nuraminamas plaukų smeigtuko dūriu į ausį. Nusiplovusi kraują nuo rankų, Aleksa nusileidžia į namų garažą ir aistringai mylisi su savo kadilaku. Jau greitai mes sužinosime, kad ji pastojo.
Toliau – daugiau. Sykį paragavusį kraujo, Aleksa žudo vis dažniau, o policijai pradėjus jos paieškas primityviomis priemonėmis deformuoja sau veidą ir mėgina įsitrinti gyventi pas senstantį gaisrininką, apsimetusi jo dingusiu sūnumi. Tarsi problemų būtų negana, nėštumas (negi galima buvo tikėtis ko kito) irgi pasirodo nestandartinis. Kūdikis vystosi itin greitai, o keistos juodą mazutą primenančios Aleksos kūno išskyros leidžia numanyti, kad jo kilmė ne visai žmogiška.
Tokią vizijos radikalizaciją paskutinį kartą festivalyje galima buvo stebėti, kai Nicholas Winding Refnas po „Važiuok“ (Drive, 2011) grįžo į konkursą su psichodeliniu ultrasmurtiniu neon-noir`u „Tik Dievas atleidžia“ (Only God Forgives, 2013). Palyginimas neatsitiktinis: kaip ir danų provokatorius, J. Ducournau „Titanėje“ vietoje konvencinių pasakojimo kategorijų renkasi laisvesnę struktūrą, kurioje pirmą vietą užima ne personažų raidos arkos, bet svaiginanti vaizdo klipų logika su smurto protrūkių kontrapunktais.
Savo vietoje lieka ir kiti jau nuo „Šviežienos“ laikų autorę lydintys kinematografinio dialogo partneriai. Automobilio (arba plačiau – technologinių žmogaus protezų) ir kūno santykiai akivaizdžiai nurodo į ankstyvuosius Davido Cronenbergo filmus, ypač Kanuose Didįjį žiuri prizą pelniusią „Avariją“ (Crash, 1996). Vyrų kūniškumo vaizdavimo aspektai mena Claire Denis „Gražų darbą“ (Beau travail, 1999). Jaučiama japonų mangos įtaka, netikėtai blyksteli net tarantiniškai kruvino slapstick`o elementai.
Nepaisant milžiniško įkvėpimų šaltinių sąrašo, „Titanė“ išlieka visiškai savarankišku ir neabejotinai originaliu filmu. Režisierė turi aiškią autorinę viziją ir, atrodo, sąmoningai renkasi tik sudėtingiausius sprendimus. Dera paminėti, kad per visą filmą personažai praktiškai nešneka, o jų raida, vidinis pasaulis ir tarpusavio santykiai atskleidžiami išimtinai vizualiais, vienas už kitą virtuoziškesniais sprendimais.
J. Ducournau demonstruoja itin plataus įvairių intonacijų spektro įvaldymą ir sugeba akimirksniu jas keisti. Trilerį nuo melodramos, fantastiką nuo veiksmo filmo, dramą nuo siaubo čia skiria sekundės dalys, o dažniausiai visi žanrai kadre tiesiog koegzistuoja it koks stulbinantis kentauras. Ypač džiugina, kad autorė noriai atsveria kiekvieną įtampos akimirką komedijos elementais, apdairiai suteikdama galimybę atsikvėpti.
Apie „Titanę“ pirmiausiai norisi pasakoti intensyvumo kategorijomis. Filmas yra toks ambicingas ir perkrautas idėjomis, kad kiekvieną akimirką rizikuoja subyrėti į paskirų įspūdingų scenų kratinį. Jas suriša ne tik tvirta režisierės ranka, bet ir išskirtinis pagrindinių aktorių darbas. Kino naujokė Agathe Rousselle čia yra tokia įtikinama ir hipnotizuojanti, taip puikiai pažįsta savo kūną, kad net ir labiausiai neįtikėtini scenarijaus sprendimai jos dėka atrodo visiškai pateisinami. Jos lygiavertis partneris čia – visiškai netikėtame amplua pasirodantis veteranas Vincentas Lindonas, kuriantis personažo gylį tarsi iš nieko, grynos magijos padedamas.
Gali pasirodyti, kad filmas tėra paviršutiniškas kinematografinis kokteilis, techninio meistriškumo pratybos, skirtos vien tik pakelti adrenalino kiekį kraujyje. Išgryninti turiningą „Titanės“ logiką išties nėra lengvas uždavinys. Svarbu turėti omenyje, kad režisierei čia rūpi ne papasakoti istoriją. Jos tikslas – mesti iššūkį sustabarėjusioms mąstymo ir kultūros kategorijoms, sustabarėjusioms opozicijoms, savaime suprantamiems kino ir kūno (čia tai – beveik sinonimiškos sąvokos) apibrėžimams. Nieko keisto, kad toks turinys priešinasi iš anksto paruoštiems skaitymo tinkleliams, tai sumanymo dalis.
Tikiu, pasiruošę investuoti savo laiką bus apdovanoti: Julija Ducournau sukūrė savotišką grynojo kino manifestą, kuriame telpa ir feministinė alternatyva vyriškam žvilgsniui kine, ir šiuolaikinis kronenbergiško posthumanizmo tęsinys. Tačiau leistis į šį pasivažinėjimą vienareikšmiškai verta visiems pakankamai stiprių nervų žiūrovams. Svarbiausia – nepamiršti prisisegti saugos diržų.
