Kultūra

2021.06.20 19:49

Ernesto Parulskio skaitinių rekomendacijos: tobula knyga atostogoms ir iš kur kyla susierzinimas „vėl tie estai“

Ernestas Parulskis2021.06.20 19:49

Jei maždaug 1970-aisiais būtumėte žvilgtelėję į kieno nors sekcijoje saugomas knygas, didelė tikimybė, kad ten būtumėte galėję pamatyti Leo Taksilio knygą „Biblijos linksmybės“ arba „Evangelijos linksmybės, arba Jėzaus gyvenimas“. O gal net ir abi.

Tam tikru metu Sovietų Sąjungoje Taksilio kūryba buvo svarbiausias antireliginės propagandos įrankis. Rusiškai jį išleido penkiamilijoniniais tiražais, sovietinėje Lietuvoje egzempliorių Taksiliui irgi nepagailėta – pavyzdžiui, „Evangelijos linksmybės“ „Vagoje“ 1964 metais išleistos 25 000 egzempliorių tiražu.

Šiandien Taksilio tomelių privačiose lentynose turbūt gerokai mažiau (nors naudotų knygų pardavėjai jų pasiūlo), bet pats rašytojas iš tų lentynų niekur nedingo. Šitaip intriguojamai (na, man atrodo, kad intriguojamai) aš privedu skaitytoją prie pirmosios rekomendacijos – Umberto Eco „Prahos kapinių“. Šiandien jau žinoma, kad „Prahos kapinės“ yra priešpaskutinis rašytojo romanas, bet 2011-aisiais, kai jis buvo išleistas, Eco sakė, kad tai jo paskutinis grožinės literatūros kūrinys ir karjeros užbaigimo proga jis į tekstą sudėjo maksimalų demaskuojančio pykčio kiekį.

Visi knygos herojai, išskyrus pasakotoją – niekšą, žudiką, falsifikuotoją, apsirijėlį ir manipuliuotoją Simoninį – yra realūs žmonės, realybėje darę veiksmus ir sprendimus, kurie galiausiai į pasaulį paleido svarbiausią antisemitų įkvėpimo knygą – „Slaptuosius Siono išminčių protokolus“. Tarp tų veikėjų yra ir jau minėtas žurnalistikos avantiūristas Leo Taksilis (Léo Taxil, 1854–1907).

Jaunystėje buvęs ateistu (tuomet parašė ir SSSR propagandistų pamėgtas knygas), 1885-aisiais apsiskelbė pereinąs į katalikybę ir dvylika metų rašė apie masonų ryšius su Šėtonu, jų kraugeriškus ritualus, homoerotines ir pedofilines orgijas bei jų planus užvaldyti pasaulį. 1897-aisiais jis sukvietė Prancūzijos elitą į Geografijos draugijos salę, žadėdamas atskleisti svarbiausius masonų nusikaltimų liudininkus. Posėdžio metu Taksilis kikenančiai ir įtūžusiai publikai pranešė, kad jokio masonų sąmokslo nėra, jis keliolika metų visus apgaudinėjo. Bet autoriaus savidemaskavimas nieko nepakeitė – fiktyvios masonų istorijos pradėjo pintis su gąsdinimu žydais, daugintis ir plisti.

„Prahos kapinės“ atskleidžia fiktyvių naujienų darymo mechanizmą ir romanas netikėtai tampa visiškai aktualus šiandien, kai visuomenės grupių kategoriškas pasiruošimas tikėti tuo, kuo labiausiai norisi tikėti, tampa netikrų naujienų dauginimo aparatu – iš vienos pusės, o netikrų naujienų gamybos instrumentai kaip niekada (19 a. falsifikavimui pasiduodavo tik raštas ir tekstas, dabar – ir fotografija, ir garsas, ir judantis vaizdas) galingi – iš kitos pusės. Iš trečios pusės žiūrint, „Prahos kapinės“ yra puikus, šmaikštus, greitas nuotykių ir paslapčių romanas – tobula knyga atostogoms.

Antroji mano rekomenduojama knyga taip pat slepia savo kitokią prigimtį. Pažiūrėjęs į Zenono Butkaus knygos „Tarp Trečiojo reicho ir Trečiosios Romos. Vokietijos ir sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei ir vidaus padėčiai tarpukaryje“ viršelį praeivis nedelsdamas nuspręstų, kad prieš jį – mokslinė monografija. Ir būtų teisus. Tai patvirtina ir Zenono Norkaus tekstas ketvirtame knygos viršelyje, kuris užbaigiamas sakiniu, kad „...Z. Butkaus monografija neabejotinai taps Lietuvos istorijos mokslo įvykiu“.

Aš esu įsitikinęs, kad šios prognozės Lietuvos istorijos mokslo visatoje visiškai pasitvirtino, bet man, patyrusiam istorinių skaitinių mėgėjui, neužtenka tik akademinio šios knygos pripažinimo – ji privalo ištrūkti iš profesionalų rato ir atsirasti kuo platesniame diletantiško skaitymo lauke. „Tarp Trečiojo reicho ir Trečiosios Romos“ yra tobulas leidinys mėgėjams – neapsimesdama lengvu „non fiction“ (vien šaltinių sąrašas užima dvidešimt puslapių), knyga būtent šitaip – lengvai – ir pasiduoda skaitymui. Dar daugiau – mums, diletantams, ji kiekviename iš dešimties skyrių duoda stiprią „atvėrė akis“ patirtį.

Man, pavyzdžiui, šitaip atsitiko su estais – aš supratau, kad susierzinimas „vėl tie estai“ turi šimtmečio šaknis. Z. Butkus knygoje proporcingai vienodai apžvelgia visų trijų Baltijos šalių tarpukario bėdas ir sėkmes (man tai buvo visiškai nauja patirtis) ir skyriuje „Baltijos šalių taikos sutartys su sovietine Rusija: gretinamoji analizė“ (o vėliau ir visuose kituose knygos skyriuose) aš sužinojau, kad estai visada buvo pirmi: pirmieji iš Baltijos šalių užbaigė įnirtingas nepriklausomybės kovas, pirmi gavo Rusijos pripažinimą (sugebėję patys Rusijos nepripažinti), gavo didžiausią kompensaciją iš Rusijos – 15 mln. aukso rublių (latviai gavo 4, o Lietuva – 3 milijonus), sovietams tapo pirmaisiais vartais į Vakarus ir dėl to pirmieji susiveikė šalyje korupcinę krizę, pirmieji sulaukė tikro bolševikinio perversmo, kurio aprašymas yra gatavas istorinio ir draminio (su komedijos elementais) serialo sinopsis.

Bolševikai perversmą pradėjo aktyviai ir sėkmingai 1924 metų gruodžio 1-ąją penktą valandą ryte. Trys batalionai gerai parengtų ir ginkluotų maištininkų užpuolė ir užėmė svarbias Talino institucijas – parlamentą, Vyriausybę, paštą ir jėgos struktūras. Z. Butkus rašo, kad lemtingiausios kautynės vyko tankų divizione. Bolševikai užėmė tankų garažą su dvylika tankų, bet tik vienas iš jų mokėjo tą techniką valdyti, tad į miestą, ruošdamiesi šaudyti ir gąsdinti miestiečius, su tuo vienu tanku ir išvažiavo. Bevažiuojant prie tanko pribėgo diviziono viršila, išsitraukė pistoletą ir pro kažkokią angą nušovė vienintelį bolševiką su tanko vairavimo teisėmis. Po penkių valandų maištas buvo nuslopintas. Žuvo 21-as užpuolikas, o gindami valstybę žuvo 5 karininkai, 3 kadetai, 2 kareiviai, 5 policininkai ir keturi praeiviai. Du estų karininkai, kurie nesipriešino užpuolikams, buvo nuteisti ir sušaudyti.

Tai, kad trečia mano siūloma knyga bus ekranizuota, buvo aišku vos jai pasirodžius. Ir net kalbėta, kad pagal ją suks net ne filmą, o visą serialą (kas galėjo pagalvoti, kad serialų simbolinis kapitalas bus didesnis už kino filmų kapitalą?), bet kol kas težinoma, kad režisuoti pakviestas Oliveris Parkeris, dirbęs su muzikinio filmo „Mamma Mia!“ tęsiniu „Mamma Mia! Here We Go Again“.

Ir tai yra, mano nuomone (kurią aš drąsiai išsakau tiesiai Holivudui į veidą), keistas sprendimas. Nes filmą pagal Richardo Osmano romaną „Ketvirtadienio žmogžudysčių klubas“ turi daryti, be abejo, Richardas Curtisas, tokių filmų kaip „Keturios vestuvės ir vienerios laidotuvės“, „Noting Hilas“, „Love Actually“, apyšviežio „Yesterday“ ir daugybės kitų britiškiausių pasaulyje britiškų filmų režisierius, scenarijų autorius ir prodiuseris.

Kodėl? Todėl, kad „Ketvirtadienio žmogžudysčių klubas“ yra nauja Helen Fielding romano „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (jį ekranizavo, be abejo, Richardas Curtisas) versija. Žinoma, abu romanai nėra visiškai identiški: „Bridžitos Džouns dienoraščio“ herojė yra trisdešimtmetė žurnalistė, o „Ketvirtadienio žmogžudysčių klube“ veikia elitinio senjorų (visi maždaug aštuoniasdešimties metų amžiaus) miestelio gyventojai. Štai tiek tų skirtumų ir tėra. Visa kita – vieni panašumai.

Pirmiausia – juokingumas. Richardas Osmanas, kaip ir Helen Fielding, juokauja gerai, noriai ir daug. Jis moka sukurti ir komiškų situacijų (puiki policijos inspektoriaus kankinimo arbata ir pyragaičiais scena), bet ypač gerai sugalvoja detales. Pavyzdžiui, tokias: senjorai užtvėrė privažiavimą prie kapinių, neleisdami nekilnojamojo turto plėtotojo Ijano technikai tų kapinių sunaikinti. Ijanas iškviečia policiją ir „..tikisi, kad policija neužtruks. Negi jis negali bent tiek tikėtis, turint omenyje, kiek mokesčių hipotetiškai sumoka?“

Antras panašumas – abiejų romanų siužetai skirti santykiams ir meilei. Amžius nesvarbu, nors Osmanas vis tiek įveda į pasakojimą trisdešimtmetę vienišą (ir gražią) policininkę bei penkiasdešimtmetį jos viršininką. Koks ten buvo Bridžitos Džouns viršininko vardas? To, kurį suvaidino Hugh Grantas? Tai va.

Na ir trečias panašumas – demonstratyvus britiškumas. „Ketvirtadienio žmogžudysčių klube“ britiškumo aurą kuria detektyvinis siužetas. Jis, atrodytų, yra toks pat intensyvus, kaip ir meilių su santykiais linija, bet jo parodomasis tobulumas (Osmanas finale skaitytojui duoda ne standartinius tris netikėtus pasakojimo vingius, o visus trisdešimt tris, o jei norėtų, būtų padaręs ir tris šimtus trisdešimt tris netikėtus posūkius) intrigą ir mįslę suniveliuoja iki smalsumo patenkinimo – nagi, kas dar ten atsitiks?

Taigi, kam skirta trečios knygos rekomendacija, man pačiam neaišku – turbūt tiems, kurie mėgsta tokius britus, kokius jie nori, kad mes mėgtume.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.