Kultūra

2021.06.04 20:50

Eglė Baliutavičiūtė. Apie išnykusias valstybes: nuo „Jėzaus Kristaus brolio“ karalystės iki Lietuvoje egzistavusių respublikų

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.06.04 20:50

Įsivaizduokite pasaulį be saulės šviesos – drėgną, niūrų, bespalvį ir nevaisingą, kuriame vos vos įmanoma nemirti badu. Kaip tik tokiame gyvena norvegų rašytojos Majos Lundės pasakos „Lilė ir Saulės sergėtoja“ pagrindinė veikėja Lilė.

Maja Lunde, Lisa Aisato „Lilė ir Saulės sergėtoja“ (Tyto alba, 2021. Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė)

Kartą mergaitė randa slaptą kelią, vedantį į kalnus, ir aptinka tikrą rojaus kampelį. Čia šilta, gražu, noksta saldžiausi vaisiai, plyti nuostabi žaluma. Pasirodo, šiame kalne keista ir liūdesio persmelkta žmogysta, vadinama Saulės sergėtoja, yra įkalinusi saulę. Lilei iš pradžių gera ir džiugu mėgautis sau šiluma ir valgyti skaniausių vaisių, kiek tik telpa, tačiau netrukus ji supranta, kad tai neteisinga, kad visu šiuo gėriu turėtų džiaugtis visi, todėl ryžtasi išvaduoti saulę. Lilės ir jos naujo kalne sutikto draugo laukia itin pavojingas herojiškas nuotykis.

Knygoje kalbama apie atsakomybę už šeimą ir bendruomenę, teisybės paieškas, norą gyventi gražesniame pasaulyje, apie suaugusiųjų klaidas, kurias kartais tenka taisyti vaikams. Neakivaizdžiai, pridengtos pasakos skraiste, pasirodo ir gamtosaugos, klimato kaitos temos, jos autorės kūrybai nesvetimos. Apie tai rašytoja kalba ir į lietuvių kalbą verstose distopijose suaugusiesiems „Bičių istorija“ ir „Vandens istorija“.

„Lilė ir Saulės sergėtoja“ – paveiki knyga, skaitydamas jautrius ir vaizdingus aprašymus jaunasis skaitytojas greičiausiai kartu su Lile pajus skausmą, šaltį, neviltį, baimę, viltį ir meilę. Tai įkvepianti veikti ir sušildanti istorija, turinti folklorinių elementų. Vis dėlto knyga, gaila, bet nėra tokia gera, kokia galėtų būti, į akis itin krenta schematiškumas, autorės noras į istoriją sugrūsti visko kuo daugiau ir tai, kad pradėjusi istoriją tikrai stipriai į pabaigą, rodos, išsisėmė. Pabaiga tiesmukiškesnė, literatūriškai silpnesnė. Štai Lilės ir Saulės sergėtojos santykio kulminacija ir atomazga lyg turėtų būti jausminga ir gili, atverianti žmogaus kančios kainą, iš kančios gimstančią beprotybę ir meilės galią, deja, pabaiga išėjo slopi, stokoja įtaigumo.

Majos Lundės knyga vaikams „Sniego sesė“ buvo įvertinta kaip reikšmingiausias ir meniškiausias 2019 metų vertimas vaikams, o jos vertėjai Alvydai Gaivenienei įteikta Eugenijos Stravinskienės premija. Gaila, bet naujausia šios autorės knyga nusileidžia ankstesniajai. Laimei, knygą stipriai kilsteli nuostabios Lisos Aisato iliustracijos.

Gideon Defoe „Išnykusių šalių žemėlapis“ (Tyto alba, 2021. Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas)

Pasaulio žemėlapis, jei tik imtumėmės žymėti, būtų nusėtas nebeegzistuojančių šalių taškeliais. Yra didelių išnykusių valstybių ir visai mažučių, turbūt niekada nė neturėjusių šanso išlikti, pavyzdžiui, tokių kaip dabartinės Lietuvos teritorijoje kažkada egzistavusios Perlojos ir Paulavos respublikos. Yra išnykusių valstybių, įkurtų nutrūktgalvių avantiūristų ar niekšų politiniais, finansiniais sumetimais, taip pat valstybių, gyvavusių šimtmečius arba vos dieną ar keletą mėnesių. Apie pusšimtį keistų, įdomių, girdėtų ir visai negirdėtų išnykusių valstybių pasakoja britų rašytojas Gideonas Defoe knygoje „Išnykusių šalių žemėlapis“.

Į knygą pakliuvo pačiam autoriui įdomiausios, netikėčiausios valstybės, apie kurias jam pasirodė įmanoma papasakoti vos keliais puslapiais. Šalių knygoje tikrai yra kuo įvairiausių: nuo Visuotinės Gerovės Dangaus Karalystės, įkurtos bepročio, pasiskelbusio Jėzaus Kristaus broliu, Gusto respublikos, kuri greičiausiai egzistavo tik sensacijų besivaikančiuose laikraščiuose, iki Vokietijos Demokratinės Respublikos ar Kongo laisvosios valstybės. Nors knyga parašyta remiantis istoriniais faktais, daug svarbesnis čia autoriaus asmeninis žvilgsnis, įvykių ir asmenybių vertinimas, siekis suanekdotinti išnykusių šalių apžvalgą. Taigi knygos tonas satyriškas, hiperbolizuotas, kupinas ironijos, o kartais ir kartėlio.

Tarp britiško humoro pliūpsnių neprapuola moralinis vertinimas – vienaip žiūrima į ekscentrikus, sumaniusius įkurti valstybę niekam nereikalingoje saloje, visai kitaip į tuos, dėl kurių trumparegiškų, grobuoniškų užmačių ar beprotystės buvo pavergti ir žuvo tūkstančiai, net milijonai žmonių. Autorius griežtai žvelgia į kolonialistinę savo tėvynės bei kitų šalių praeitį ir vyravusį rasizmą, išnaudojimą, taip pat griežtai, be išvedžiojimų kalba ir apie šių dienų geopolitinius skaudulius, pavyzdžiui, Krymo aneksiją.

Iš šių trumpų pasakojimų apie išnykusias šalis nereikia tikėtis niuansuoto ar nuoseklaus žvilgsnio į pasaulio istoriją ar naujų gilių įžvalgų. Nors čia nestinga pažintinės informacijos, vis dėlto tai pramoginė knyga, daugiau skirta tiesiog pakikenti, o ne sudėtingiems istoriniams, geopolitiniams ir kitokiems procesams suprasti. Beje, be temos, istorijas mažai kas tarpusavyje sieja, todėl smagiausia knygą skaityti ne vienu ypu, o po truputėlį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.