Klaipėdos pranciškonų bendruomenė maloniai nustebo sužinojusi, kad brolis Sigitas Benediktas Jurčys OFM laisvą valandėlę nuo sielovadinių ir milžiniško Vilties miesto statybos reikalų rašo poeziją – haiku. Kūrybos niekur nėra publikavęs ar kitaip viešinęs, tik kartais eilėraščiais pagyvina laiškus ar SMS žinutes artimiausiems žmonėms. Ir štai prieš Velykas jo tylos trieiliai drauge su menininko Pijaus Čeikausko piešiniais papuošė pagrindinį kelią į Vilties miestą – lauko galeriją.
Po ilgų kunigiškos tarnystės metų pranciškonų vienuolis sako subrendęs netikėtam apibendrinimui, kad tikėjimas jam – lyg adrenalinas protui. „Tai reiškia, kad nebeliko mirties baimės, dingo gobšumas, gašlumas, godumas, dingo baimė būti apspjautam į nugarą, nes esi priekyje“, – sako S. B. Jurčys OFM.
Kartu su Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino nariais ir bendruomene Klaipėdoje jis stato Vilties miestą, šalia Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios ir vienuolyno jau veikia onkologijos centras ir vaikų darželis „Paukštelis“, atsivers japonų meno galerija. Netruks Vilties mieste žiedais apsipilti rožės ir levandos, o šiemet atsiras ir Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos sensorinis sodas. Pranciškonai rengia bėgimus – „Vilties“, „Mažųjų žvaigždučių“ ir Šv. Magdalenos nakties. Jų lėšos skiriamos su vėžiu kovojantiems pacientams.
Kunigas LRT.lt atsako į rimtus klausimus: ar statybos netolina jo nuo pašaukimo ir galbūt haiku priartina? Prisimena akimirkas, kai nusprendė kitam daryti gera, patyrė pirmąjį nušvitimą, Japonijoje ėjo senuoju Tokaido keliu, kur buvo parašyti klajojančių vienuolių poetų eilėraščiai, ir sumanė statyti miestą. LRT.lt atsiuntė ir pluoštą savo eilėraščių.
Persikelti į kitą krantą
– „Kai girdžiu bažnyčios varpus, šaukiančius žmones pagarbinti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais žodžiais, skrenda į mane iš motinos kapo balsas, šaukiąs pagerbti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais darbais.“ Šiemet minime Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 160-ąsias gimimo metines. Išties Maironis, sakytume, atgaivino lietuvių, kaip vienos tautos, idėją, o jo bendraamžė Bitė kaip įmanydama stengėsi, kad tautoje kiekvienas jaustumės lyg vienoje šeimoje, padėtume vienas kitam.
Atkreipęs dėmesį į jūsų darbus ir užmojus (atima amą!), nebijau garsiai ištarti, kad esate patys tikriausi Petkevičaitės priesakų tęsėjai. Ar dar pamenate akimirką, nuo kurios viskas prasidėjo, kai pasakėte „darysiu, kad kitam būtų geriau“? – LRT.lt klausia brolio Benedikto.
– Taip, pamenu. Kartą savo mamai pasakiau, kad sekmadienį į bažnytėlę neisiu, nes mano draugai seniai nustojo ten lankytis ir sako, kad Dievo nėra. Ir aš pradedu abejoti jo buvimu. Man jau šešiolika.
Į tokį netikėtą mano užmetimą mama atsakė klausimu: „Ar tavo draugai, sūnau, yra kada nors kam nors neprašomi ir sąmoningai padarę gerą darbą? Tikiu, kad ne. Pabandykite kartu padaryti ką nors gero stokojantiesiems sveikatos ir maisto. Geri darbai atvers širdies akis ir jūs pamatysite, kiek daug yra Dievo, labai daug Jo yra, mano mielas sūnau.“ Mama išėjo. Aš likau, ir liko manyje jos išsakyti sielvartingi žodžiai.
Geri darbai atvers širdies akis ir jūs pamatysite, kiek daug yra Dievo.
Iš vakaro buvau pasiruošęs į žvejybą. Anksti ryte atėjo mano draugas Vytautas ir mudu išvažiavome prie Minijos, į Sakučių kaimą. Apsistojome sau jau įprastoje vietoje, bet šį kartą kibimo nebuvo. Po dviejų valandų nuobodaus sėdėjimo sugalvojome perplaukti upę ir paprašyti pieno, nes kitapus pievoje matėme labai gražią žolę rupšnojančią karvutę. Tą ir padarėme.
Atėjusius į sodybą mus pasitiko senyva močiutė, kurios šnektos nesupratome, bet iš karto suvokėme, kodėl čia atsidūrėme... Nieko neklausdami pradėjome tvarkyti aplinką. Net po geros valandos darbo senolei pakvietus mus į trobą atsigerti šilto pieno iš dviejų graduotų stiklinių nesinorėjo sustoti, iš virtuvės laukan nešėme mėšlą, plovėme grindis.
Tik daug vėliau, atsisėdę ant senos nuopjovos malkoms kirsti, išgėrėme pieną, pasistiprinome. Močiutė iš skrynios ištraukė ir ant stalo padėjo seną knygą, pažvelgė į mus, vėl ją paėmė, iškilmingai pakėlė ir kažkodėl į mane ištiesė savo senas muilu kvepiančias švarias rankas, kuriose laikė gotišku šriftu atspausdintą knygą. Man norėjosi pabučiuoti ir rankas, ir knygą, bet to nepadariau. Dabar labai gailiuosi...
Močiutė iškilmingai pakėlė ir kažkodėl į mane ištiesė savo senas muilu kvepiančias švarias rankas, kuriose laikė gotišku šriftu atspausdintą knygą.
Atsisveikinę grįžome prie upės. Pergalingai iškėlęs aukštyn ranką su knyga virš vandens plaukiau į kitą Minijos krantą. Tai atsitiko 1968-aisiais, o visų knygų knyga – Biblija – buvo išleista Karaliaučiuje 1894 metais. Tokia mano kelionės „Darysiu, kad kitam būtų geriau“ pradžia. Reikėjo persikelti į kitą krantą...
Sveikina Jėzų,
Aukštyn kelia nykščius
Kiemo angelai...
„Keisti mes buvome...“
– Lauko „Vilties“ galerijoje, kuri lydi žengiant į Vilties miestą ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, greta dailininko P. Čeikausko piešinių atsirado ir jūsų rašyti eilėraščiai – haiku. Kad juos rašote, regis, buvo nemaža staigmena ir patiems bendruomenės nariams. Bent jau sakoma, kad dar nesate jų publikavęs. Kuo jums patraukli ši eilėdaros forma? Kodėl nerašote utų ar tankų? Nes šios (šypsausi) garsiškai primena karo mašinas, nuo kurių drebėdavo vaikystės namai?
– Jūs man priminėt vaikystės namus Klaipėdoje. Kitapus gatvės buvo grėsminga sovietų karo bazė – tankų dalinys, kuris – tai tikra tiesa – man padėjo nugalėti daugelį asmeninių aistrų, tapti pacifistu ir vegetaru. Žinoma, ką ir bekalbėti, dabar mums visiems svarbu, kad popandeminė visuomenė nebūtų militarizuota, o atsinaujintų atjautai ir bendrystei.
Myliu rudenį,
Nes apsinuoginę medžiai
Neužstoja dangaus…
Esu gerokai primiršęs poeto Kazio Binkio kūrybą. Žinau, kad jis rašė utas, 8 eilučių eiliuotus kūrinius. Tanka – penkiaeilis nerimuotas eilėraštis. Japonų kalbos struktūra nepritaikyta rimavimui. Beje, iš tankos kilo haiku, trieilė poezija.
Nepaminėjome dar vienos japonų poezijos formos – rengos. Tai eilėraštis dialogas, sakinių pynė, kuriame dalyvauja keletas rašančiųjų. Tai būdas patirti save vienybėje su kitais, pasijusti dalimi Dievo sukurto pasaulio, išsilaisvinti iš savo melagingojo ego.
Jau trečią kartą
Tu mane pažadinai –
O, lakštingala!
Renga ir haiku buvo populiarūs tarp hipių, maištavusių prieš bet kurį autoritetą. Keisti mes buvome... Pirmąjį haiku, arba geriau nušvitimą, patyriau Klaipėdos bažnytėlėje. Tikrasis haiku gyvena širdyje. Žodžiai negali jo perteikti. Dedu lygybės ženklą tarp haiku ir tylos. Geriausiu atveju jie yra tik nušvitimo rėmai, kurių neįrėminsi... Esu daugiau haiku vartotojas negu juos užrašantis. Haiku mane išmokė nurimti, susitelkti, brandinti tylą.
Milijonai japonų rašo haiku ir jie nėra poetai. Haiku yra socialinio bendravimo forma, tai lyg žmogaus sielos aidas, nešantis darnos, taikos, džiaugsmo, meilės spontaniškumą. Haiku lyg sielos duona, kuria tu dalijiesi su alkanu. Tuo metu nekalbama apie kalorijas, maistingumą, skonį...
Tirpstantis sniegas
Daigui minkština kelią –
Prausiasi žvirbliai...
Apie publikaciją. Tikrai ne viską reikia publikuoti. Kartą sūnėnas Paulius Jurčys pakvietė mane ir mano kraujo brolį Edį atvykti į Japoniją pamedituoti ir keliauti pėsčiomis senuoju Tokaido keliu, aplankyti vietas, kur buvo parašyti žymiausių klajojančių vienuolių poetų eilėraščiai, nupiešti būsimų šedevrų eskizai.
Man labai norėjosi tose vietose paskaityti savo haiku, jais paliesti dangų ir žemę. Taip, skaitėme, bet... kažkur kalnuose, to nenorėdamas, palikau savo užrašų knygutę. Jaučiu, kad juos nusinešė upės vandenys. Amen.
Gražiausias haiku – Kryžių kalno vienuolynas
– Kurie poetai jus įkvėpė rašyti būtent haiku? Ar griežtai paisote privalomo skiemenų skaičiaus? Kas apskritai skatina rašyti poeziją ir kokios temos jums įdomiausios: kas dieviška ar kas žemiška, o gal (jei jau paminėtas Maironis) išsprūsta ir lyrinių meilės prisipažinimų?
– Tikrieji mano haiku yra ne surašyti, o pastatyti. Vienas gražiausių – Kryžių kalno vienuolynas. Įmūrydamas pirmą plytą, įmūrijau ir žodžius:
Vien maldelėmis
Prisijaukinti Dievo
Tikrai nepavyks...
Dabar mano haiku – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bendruomenė, onkologiniai ligoniai, autistiški vaikai, trys rožynai, levandos, solidarumo renginiai, „Vilties“ bėgimas, japonų meno galerija...
Bet viešėdamas senojoje Japonijos sostinėje Kiote supratau, kad šią šalį įmanoma suprasti tik per poeziją, kuri stipresnė už moderniąją Japoniją, ji turi dar kur augti.
Teko pabuvoti klajojančio vienuolio poeto Matsuo Basho namučiuose-muziejuje, eiti keliu, sėdėti arbatinėse, kuriose buvo užrašomi haiku, jų klausomasi, už juos autoriui atsilyginama maistu ir nakvyne. Poetas ugdė (turėjo) daugiau nei du tūkstančius mokinių ir visi jie norėjo būti palaidoti kuo arčiau mokytojo kapo. Gal ten atgulė nušvitusieji: Taigi Tan, Shiki, Buson, Giodai Kumura...
Per saulėlydį
Netgi baisus šiukšlynas
Virsta stebuklu...
Pirmuosius haiku pradėjau skaityti išverstus į rusų kalbą. Stebėjausi, kad juose nėra nei pradžios, nei pabaigos. Kaip jaučiasi haiku kitoje kalboje, nežinau, bet kartais, mano galva, pavyksta vertėjams perteikti nušvitimą.
Nesiimu vertinti į lietuvių kalbą atkeliavusių haiku iš rusų, anglų ar japonų kalbos. Niekada nesiėmiau analizuoti trieilio. Turėjau kelias haiku tekstų knygas. Man labai patiko Buson, Shiki. Viena knygutė buvo maldaknygės formato, labai patogi; atsinešdavau į bažnyčią. Tikiu, mane matantys išmeldė man dvasininko pašaukimą.
Žmogus be knygos
Kaip šokis be šokėjo –
Blogiau nebūna...
Esu Kelio – Kristaus sekėjas. Labai svarbu eiti, nesėdėti, dar blogiau – gulėti. Tad sunku pasakyti, kas tas, kuris mane įkvėpė rašyti būtent haiku.
Žinau viena: įkvėpimo neįmanoma nusipirkti ar parduoti... Rankraštį gali net perparduoti... Haiku, kaip sakiau, man padovanojo tylą. Todėl džiaugiuosi visomis priemonėmis, kuriomis man pavyksta perduoti žmogui meilę tylai, dermės pajautai.
Gervės rately
Pavasarį svaigina,
Keldamos kojas...
Kasdien aplanko nuostaba
– Vilties miestas, naujas bažnyčios pastatas, vaikų darželis, onkologijos centras, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos sensorinis sodas, Šv. Magdalenos nakties bėgimas... Ar per tokius milžiniškus darbus, kai tenka viską aprėpti, suderinti daugybę dalykų, nenutolsta pašaukimo dalykai? Ar taip neprarandate pranciškoniško kuklumo, mažumo, trapumo? Gal haiku ir gelbsti?..
– Haiku nemoralizuoja. Haiku nesimokė moralizuoti. Jo mokytojas – metų laikai. Man teko matyti ritualą, kaip užrašomas haiku. Teptukas slysta ne vien į kairę, dešinę, popieriaus lapu žemyn, aukštyn, bet jis atsiremdamas į lapą daro šuolį ir į erdvės begalybę. Tai nepakartojama, todėl haiku kelia intelektualinę nuostabą kiekvienam, kuris jį skaito.
Pasiilgę grožio
Sugrįžta Žemėn sielos –
Rojus ištuštėja...
Kuklumas, mažumas, trapumas yra labai reliatyvios sąvokos, priklauso nuo pasirinkto atskaitos taško. Man svarbu atlikti šešis meilės darbus, kuriuos išvardijo Jėzus: „Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 34).
– Kunigas, statantis miestą... Svarstau, ar čia nesama vidinio konflikto. Juk Jėzus kvietė susitelkti į Amžinąją karalystę, kuri, kaip žinome, kai kurių lauks pasibaigus žemiškajai kelionei.
– Visada labai vertinu žmones, kurie moka teisingai suformuluoti klausimus. Ačiū už jūsų atsivėrusį smalsumą. Klausimai žmones jungia, o atsakymai dažniausiai išskiria.
Prisipažinsiu, kad beveik neskiriu laiko apmąstymui, kas kai kurių lauks pasibaigus žemiškajai kelionei. Stengiuosi ilgiau buvoti susitikime su Dievo žodžiu. Netgi dviem valandomis paankstinau savo dienos pradžios laiką. Kasdien atrandu ką nors naujo ir netikėto, kasdien kelis kartus nustembu.
Ar tau pavyko,
Varniuk, Dievulį aplėkt,
Broliuk gražusis?
Statyti miestą pradėjau Dušanbėje 1984 metais, baigęs studijas Kauno kunigų seminarijoje. Praėjo nemažai kunigiškos tarnystės metų, gal jums bus kiek netikėtas teiginys, bet vis dėlto noriu pasakyti, kad tikėjimas yra adrenalinas mano protui. O tai reiškia: man dingo mirties baimė, dingo gobšumas, gašlumas, godumas, dingo baimė būti apspjautam į nugarą, nes esi priekyje...
Gyvenu pranciškonų bendruomenėje. Mes visi čia tokie skirtingi, bet tai mus ir vienija, nepaisant teologijos fragmentacijos.
Prakalbink Dievą,
Volunge, volungėle,
Tu – tokia graži!
Juokais pasakysiu: man kartais primenama ir apie pragaro liepsnas... Svarbu išlaikyti tapatybę, tiksliau – jausti savo tikėjimo tapatybę santykyje su šiandieniu pasauliu. Amžina Dievo meilė, amžina.
Ko mums pavydi antikos dievai
– Kokia Vilties miesto ateities vizija?
– Lietuvoje sergančiųjų onkologinėmis ligomis skaičiai dramatiškai keičiasi. Kasmet gydytojai diagnozuoja apie 20 tūkst. naujų susirgimo atvejų; Klaipėdoje – apie 3 tūkstančius. Mūsų ateities vizija ir misija yra ambicinga, stiprybės semiamės iš praeities. Senovėje žmonės savo kelius laikė jėgos simboliu. Tad atsistoti prie „Vilties“ bėgimo starto linijos, sulenkti kelius reiškia sutelkti savo jėgą kito labui. Mes ruošiame Lietuvai vietą prie starto linijos. Toks yra mūsų liudijimas: esame dėl kitų išlikimo.
Angelų pievose
Renku doros vaistažoles,
Kaimynai serga...
Paimkime į rankas gyvenimą. Neleiskime jo modeliuoti ir minkyti kitiems. Laiminkime savo gyvenimą, kuris įgyja prasmę dovanojant jį didesnei artimo žmogaus garbei ir orumui. Laiminkime kitų žmonių gyvenimą, o ne vien tik bulves...
Kartais man atrodo, kad esame gyvojo Jėzaus Kristaus nekrologas, gyva žinutė pasauliui apie Jo kančią ir mirtį, kurią sugyviname apeigomis ir šventėmis. Ypač dabar, per pandemiją, mes civilizuotai plėtojame baimę ir pyktį, o ne viltį ir džiaugsmą.
Ypač dabar, per pandemiją, mes civilizuotai plėtojame baimę ir pyktį, o ne viltį ir džiaugsmą.
Tikėjimas yra mano bendruomenės atsakas į Dievo žodį, kuris maitinamas amžinybės viltimi ir Dievo meile. Toks tikėjimas yra viso mano gyvenimo procesas, solidarumo išraiška, kuri man daug svarbesnė už rezultatą – rūpestį patekti į rojų.
Puikybę degink
Dievo meilės ugnyje,
Ne pragare...
Apgailestauju, kad netgi mūsų laikais skelbiamas Dievo įvaizdis ne tik kelia abejonių, bet ir griauna žmonių santykį su juo. Atrodytų, kad Dievas nieko kito ir neveikia – vien tik baudžia (dvylikamečio lūpomis – lyg kriminalistas) gamtiniais kataklizmais, karais, badmečiais ir ligomis.
Kiekvieno žmogaus, kiekvienos civilizacijos kelias į žmogiškumą eina per artimo meilę ir tarnystę. Lietuva, būdama dabartinės visuomenės ląstelė, – ne išimtis. Apskritai antikos dievai pavydi žmogui, nes jie negali paaukoti savo gyvybės dėl artimo garbės ir orumo, dėl artimo išlikimo. Turime gražiausią visų laikų pavyzdį, kurį mums davė Dievo Sūnus: mylėkime vienas kitą.
Lelijos žiedas...
Jėga ir grasinimais
Jo neišskleisi...
