Kultūra

2021.04.07 19:31

Laura Šimkutė. Apie Tomo Smulkio filmą „Žmonės, kuriuos pažįstam“: nutylėti lemtingi momentai

filmo apžvalga
Laura Šimkutė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.04.07 19:31

Reikia pripažinti, kad gyvename gana niūriais laikais, kai atmosferą kiekviena naujiena užpildo vis slogesne informacija ir sukuria, atrodo, neišeinamą melancholijos pripildytą burbulą. Kyla nostalgija geresniems laikams, kai viskas buvo šviesiau ir aiškiau.

Tačiau tai tik kone per retro filtrą perėję praeities momentai, kadangi ta atmosfera, gal ir sudaryta iš kiek kitų detalių, visada buvo. Dabar ji galbūt tiesiog labiau įjautrinta.

Naujausiame debiutuojančio režisieriaus Tomo Smulkio filme „Žmonės, kuriuos pažįstam“ galima tiesiog visu kūnu pajusti ir visokeriopai išjausti paties Vilniaus miesto atmosferą. „Kino pavasario“ programoje parodytas filmas visų pirma ir išsiskiria kuriamu jausmu, kuris, atrodo, gali persismelkti tiesiai į pačią sielą, nors, atrodo, lyg ir nieko ypatingo nėra padaroma. Tiesiog labai taikliai ir subtiliai atiduodama netiesioginė duoklė pačiam miestui ir jame gyvenančių žmonių problemoms.


Valandą su puse trunkančiame filme per keturias karštos vasaros dienas bandoma aprėpti keturias skirtingas, bet tarpusavyje susijusias istorijas. Mildos Noreikaitės vaidinamos Justės, dirbančios „Jaunimo linijoje“ ir išgyvenančios neaiškumą dėl santykių, Arūno Sakalausko vaidinamo mokytojo Vyto, kuris netikėtai žmonai numeta skyrybų kortą, bet nepasako, kokia viso to priežastis, Gabijos Jaraminaitės vaidinamos Godos, mėginančios megzti ryšį su žmonėmis, tačiau kaip nežinia ko vengiančios susidurti su sesers atsiųstu svečiu, bei miesto klajoklio Anatolijaus, kurio nematome, tik girdime jo balsą. Visų šių istorijų jausminis fonas saulės iškepintame ir tvankiame mieste, atrodo, tik dar labiau suintensyvėja.

Filme „Žmonės, kuriuos pažįstam“ pasakojamos istorijos – tai ir kinematografinis manifestas nutylėjimams. Personažų jausmai ir neišsakyti dalykai tvenkiasi kaip ir galiausiai viską finalizuojantis lietus, atgaivinantis iškepintą miestą, o kartu ir metaforiškai apverčiantis veikėjų būsenas, priversdamas juos pačius susidurti su savimi. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Režisierius renkasi lėtą, kontempliatyvų pasakojimo būdą, kuriame vaizdas laimi prieš išsakytus žodžius. Apie personažus ir jų išgyvenamas būsenas byloja subtilūs niuansai, bet žiūrovui pačiam leidžiama apsispręsti, kaip jis tuos niuansus interpretuos, kadangi atsakymai nėra pateikiami. Nors atidesniam stebėtojui gali pasirodyti, kad nors ir išsakomi kontempliatyvia, nekategoriška maniera, jie yra ganėtinai akivaizdūs.

Aiškiausiai išartikuliuota atrodo Vyto istorija, kurios atsakymą galima numanyti paklausius paslaptingų dialogų tarp jo ir ligoninėje sunkiai sergančio draugo. Nors ir negeba savo žmonai įvardyti staigaus skyrybų poreikio, ilgainiui atskleidžiama, kad žmona priežastį žino, bet net ir po tokios konfrontacijos Vytas negeba tiesiai šviesiai pripažinti, kad yra homoseksualus.

Komiškumo prieskoniu išsiskiria Justės ir Pauliaus Markevičiaus vaidinamo jos vaikino istorija. Stebint juos kartais kyla netikrumo jausmas, nes Justės veiksmai ir priekabės dažnu atveju atrodo nepagrįstos, tačiau visa tai viso labo patiriamo spaudimo ir neužtikrintumo padarinys. Iš negebėjimo tiesiai šviesiai kalbėtis kylančias dramas vainikuoja pasivažinėjimas dviračiais, kai iš priekabės dėl atraitotos kelnių klešnės dialogas galiausiai užsibaigia kone skyrybomis. „Jaunimo linijoje“ dirbanti Justė nerimauja dėl galimo nėštumo, nerimauja ir dėl savo ateities, bet didžiumą laiko pasirenka geriau marinuoti jausmus savyje, o ne tiesiai šviesiai pasikalbėti su vaikinu.

Godos istorija, atrodo, ištirpsta tarp kitų ir suveikia labiau kaip bendros atmosferos palaikymas, vienišos moters reprezentacija. Sėkmingą karjerą interjero dizaino srityje padariusi moteris yra užsisklendusi savyje. Jos namuose sesers dėka apsistojus svečiui iš užsienio ji stengiasi kaip įmanydama su juo nesusidurti, vis rašo raštelius, kuriuose prašo ilgiau neužsibūti, tačiau neatranda drąsos net jų palikti kambaryje.

Paslaptingiausias išlieka Anatolijus, kuris vis skambina Justei į „Jaunimo liniją“ ir nori kalbėtis konkrečiai tik su ja, kviečia susitikti. Atrodo, kad tarp jų užsimezgęs tam tikras ryšys, todėl kai jų sutartą susitikimo dieną ji sužino, kad su Anatolijumi nebesusitiks jau niekad, tai ją labai paliečia. Vaikinas, kurio niekad ekrane nematome, – lyg rišamoji miesto medžiaga, pro jo prizmę matome pasaulį, tačiau jis pats nėra itin pastebimas. Filmo pradžioje jis susiduria ir su Goda ir pasiūlo jai pagalbą su pirkiniais, ir su Vytu, užklausdamas kelio iš mokyklos.

„Žmonės, kuriuos pažįstam“, be abejonių, palieka stiprų poskonį – Vytauto Pluko nufilmuotų kadrų lengvumas, galima sakyti, plaukimas dermėje su vis su kiekvienu vaizdiniu gausėjančiomis veikėjų nutylėjimus atskleidžiančiomis detalėmis, atrodo, kuria tiksinčią jausminę bombą, nepaliekančią kitos išeities, tik kūniškai pajausti atmosferą.

Vis dėlto turbūt būtų buvę dar stipriau, jei dėmesys būtų sukoncentruotas į kurią nors iš istorijų, kad ši galėtų atsiskleisti visiškai. Nes šiuo atveju, nors ir atrodo viskas aišku, susidaro įspūdis, kad ir pats filmas pasirinko kai ką nutylėti, nors tikrai nebūtų nukentėjęs ir tik dar giliau įkvėpęs pasakydamas.